Blakstienos

 

Vieną rytą mane ištiko bėda. Pirmiausia turėčiau pranešti, kad esu paprastas, doras valstybės pilietis. Kasdien nuo aštuntos iki šeštos dirbu vienoje iš institucijų: spausdinu dokumentus ir ant jų nuolatos, kiaurą dieną, dėlioju įvairiausius antspaudus, o tada nešu aukštesniesiems. Niekada nepadariau jokio nusikaltimo. Niekada nebuvau teisme ir niekada neturėjau bėdų su policija. Tikiu valstybe ir jos institucijomis.

Bet vieną rytą mane ištiko bėda. Kaip ir kasdien pabudau be penkiolikos septynios. Jokių bėdų. Rytas toks kaip visada. Tuščias butas, ant stalo liūdi rašomoji mašinėlė su nebaigtu spausdinti dokumentu. Beje, dažnai parsinešu darbo į namus, nes labai atsakingai žiūriu į savo pareigas. Šalia stovėjo puspilnis šaltos kavos puodelis ir rašalo buteliukas. Atsikėliau kaip visada. Apsivilkau savo kasdienį kostiumą, prisipyliau arbatinuką vandens, pažvelgiau pro langą į dar miegančią savo mažytę gatvelę. Toks pat rytas kaip ir visi. Prisiekiu, niekuo neišsiskiriantis rytas. Tikrai. Tada nuėjau į vonios kambarį nusiskusti. Pažvelgiau į veidrodį ir nusigandau.

Matote, man kažko trūko. Man trūko veido. Veidrodyje priešais nesipuikavo joks atvaizdas, tik tuščia vieta, kurioje turėjo būti mano rudos akys, vešlūs antakiai, kiek didoka, kumpa nosis ir plonos lūpos. Nieko. Nežinau, kaip mačiau. Nežinau, kaip gebėjau kalbėti. Iš kažkur atsklido mano paties riksmas. Gerai apčiupinėjau tuščią, lygią odą. Nieko. Mano veidas nebuvo nei labai gražus, nei labai bjaurus. Veidas kaip veidas. Truputį liūdna žiūrėti į vietą, kurioje jis turėjo būti. Bet aš nesutrikau. Surausiau pasiklotą lovą. Jis turėjo būti visai čia pat. Gerai prisiminiau, kad prieš eidamas miegoti buvau su veidu. Galbūt pamečiau jį tarp patalų. Išardžiau lovą, bet savo veido neradau. Nenusiminiau. Galbūt lipant iš lovos jis nuslydo ant grindų, gal įkrito į arbatinuką, įsipainiojo tarp dokumentų. Visur iššniukštinėjau, išrausiau lagaminus, suverčiau visus labai tvarkingai pagal spalvas sudėliotus kostiumus. Nieko. Teko paskambinti į darbą ir atsiprašyti dėl netikėtos ligos. Juk negalėjau lyg niekur nieko ateiti į biurą be veido. Tai būtų buvę kiek keistoka, kolegos būtų klausę, ar kartais nesergu, ar man nereikėtų truputėlį pailsėti. Neturėjau laiko atsakinėti į tokius kvailus klausimus, matote, darbe mėgstu dirbti, o ne tuščiai plepėti.

Valandą prasėdėjau ant lovos, intensyviai mąstydamas, ką turėčiau daryti. Negalėjau pamesti jo darbe, kitaip jau būčiau sulaukęs skambučio ir mandagaus priminimo, kad netyčia kai ką palikau ant savo darbo stalo. Reikėjo imtis veiksmų. Atsistojau, kelis kartus perėjau savo suverstą kambarėlį, kol galiausiai užsidėjau skrybėlę, užsimečiau paltą, pasiėmiau skėtį ir išėjau. Ryžtingas kaip visada.

Gyvenu valstybėje, kurioje kiekvienam turi būti užtikrinta gyvenimo kokybė. Pasitikiu institucijomis, nes pats tokioje dirbu. Pasitikiu policija, nes su ja niekada anksčiau neturėjau bėdų. Jie neturi preteksto žiūrėti į mane keistai dėl tokios smulkmenos kaip veidas. Juk nuovados pareigūnai prisižiūri visokių snukių: nuo mielų išdažytų mergaičių veidelių iki smarkiai sumuštų nusikaltėlių marmuzių.

Viena moteris gatvėje pradėjo siaubingai rėkti man į veidą. Na, į vietą, kurioje jis turėjo būti. Pasišlykštėjęs sumurmėjau, kad tai labai nemandagu, ir maskatuodamas į šalis skėčiu tarsi lazda nusileidau gatve žemyn. Vaikai badė į mane pirštais, o gatvės prekeiviai suko akis šalin. Tik elgeta be dviejų kojų iššiepė burną, kurioje puikavosi vienas pageltęs dantis, ir maloniai linktelėjo. Labai nemandagu. Labai labai nemandagu. Tramvajuje sėdėjau vienas pats lyg karalius, o visi žmonės spaudėsi pačiame gale ir įdėmiai į mane spoksojo. Labai nemandagu. Labai labai nemandagu. Kai norėjau išlipti, vienas plinkantis storas vyrukas nualpo. Lengvai iššokau iš tramvajaus ir švilpaudamas patraukiau tolyn. Tikrai nereikėjo taip dramatizuoti, kaip dramatizavo tie keleiviai. Moteriškės irgi panašiai nubunda: veidą jos nusipiešia. Aš neturėjau jokio noro atsikėlęs pieštis sau veidą… Ir dailininkas iš manęs nekoks.

Pagaliau drąsiai pravėriau nuovados duris ir patraukiau tiesiai prie budėtojo. Šis žmogus, atrodo, nedramatizavo, mat buvo visokių veidų prisižiūrėjęs. Tik nelabai turėjo kur akių dėti, nes turbūt į tuščią vietą žiūrėti nėra itin malonu. Galiausiai padavė man baltą popieriaus lapą ir paliepė parašyti pareiškimą bei apibūdinti, koks mano veidas, kad jie galėtų jį rasti. Bus pranešta visiems konstebliams, kad dingo mano veidas. Reikia tik tiksliai nurodyti, kas buvo pavogta ar pamesta. Kelias akimirkas sėdėjau, intensyviai mąstydamas, ko man trūksta.

Dviejų vešlių tamsių antakių.

Dviejų akių. Rudų su juodais vyzdžiais viduryje. Na, žinote, kuo normaliausių žmogaus akių.

Vienos nosies. Didelės ir kumpos, bet jei kartais atsirastų galimybė ją pakeisti (gal kokia užsilikusi pamestų daiktų skyriuje), su malonumu apsikeisčiau.

Lūpų. Sudarytų iš dviejų dalių: viršutinės ir apatinės. Plonų, vos matomų, rausvų, niekada nedažytų lūpų dažais.

Ak, žinoma. Blakstienų.

Kuo smulkiausiai viską surašiau ir išsitempęs lyg styga padaviau budėtojui. Šis, kilstelėjęs dešinį antakį, viską nuodugniai perskaitė. Kelias minutes intensyviai mąstė, o tada pakėlė į mane akis.

– Pone, viskas lyg ir gerai įvardinta, tik, matote, jūs nenurodėte dingusių blakstienų skaičiaus.

– Atsiprašau? Kaip galiu žinoti, kiek turėjau blakstienų? – kuo mandagiausiai pasiteiravau.

– Na, dingo jūsų veidas ir mums sunku bus jį rasti, nežinant blakstienų skaičiaus. Jūs turėtumėte žinoti, kiek jų buvo. O jeigu mes rasime ne jūsų veidą, o kito žmogaus? Ir vienintelis skirtumas tarp judviejų veidų bus blakstienų paklaida? Ar jūs sutiktumėte pavogti kito žmogaus veidą?

– Atsiprašau? – sutrikęs sukrizenau. – Juk neįmanoma rasti tokio pat veido, kurio vienintelis skirtumas būtų blakstienų skaičius!

– O gal jūsų veidas buvo negražus ir jūs norite kito, todėl nenurodote blakstienų skaičiaus? Gal man jus suimti už melagingą policijos sutrukdymą?

– Juk… Juk tai absurdas! Tada blakstienas išbraukite.

– Bet juk tai irgi neteisinga! O jeigu mes rasime kito žmogaus veidą, kuris neturi blakstienų, ir atiduosime jį jums? Tada kažkas liks be veido! Jūs nurodėte, kad turėjote blakstienas, mums reikia tik jų skaičiaus.

– Gerai, duokite man minutę ir aš tuoj sužinosiu, – atsakiau.

Policininkas linktelėjo. Užsidėjau skrybėlę ir nuskuodžiau į kitą gatvės pusę, kur įsikūręs didingai stovėjo paštas. Žmonės mandagiai užleido man eilę, kažkokia moteriškė garsiai rėkdama su savo penkiamete mergaite išbėgo laukan. Labai nemandagu. Labai labai nemandagu. Murmėjau, rinkdamas telefono numerį.

– Alio, – pasigirdo jaunatviškas gerai nuteikiantis balsas.

– Labas rytas, daktare. Čia Robertas. Atleiskite, kad taip anksti trukdau.

– Ak, labas rytas, senas drauge, – storas daktaro bosas kriuktelėjo (kartais pagalvodavau, kad kalbu su kiaule, o ne su realiu žmogumi). – Vis dar nenorite įstoti į komunistų partiją?

– Gal ne… – nutęsiau, stengdamasis ignoruoti gydytojo politines pažiūras.

– Klausykite, mane ištiko bėda…

– Negaluojate?

– Truputį. Turiu jums vieną klausimą.

– Na, klauskite. Visada jūsų paslaugoms.

– Kiek žmogus turi blakstienų?

Pirmiausia kitame laido gale pasigirdo krizenimas, paskui jis išaugo į žemą, kriuksintį juoką. Po poros minučių daktaras pagaliau atsikvėpė ir nutilo, kažko laukdamas.

– Na, klauskite nejuokavęs.

– Kad aš jau paklausiau.

– Ko jūs paklausėte?

– Kiek žmogus turi blakstienų?

– Jūs gal tyčiojatės?

– Ne, aš labai rimtai jūsų klausiu kaip gydytojo profesionalo.

– Iš kur man žinoti, kiek, po velnių, žmogus turi blakstienų?!.

– Na… Jūs gydytojas… Jūs domitės.

– Po velnių, aš nežinau! – daktaras pradėjo niršti. Toks netikėtas klausimas išmušė jį iš vėžių.

– O gal galite suskaičiuoti?

– Pats susiskaičiuokit!

– Tai kad aš jas pamečiau, dėl Dievo meilės! Todėl ir klausiu jūsų!

– Jums ne blakstienų skaičių reikia žinoti, o artimiausios psichiatrijos ligoninės adresą!

– O JŪS… – įkvėpiau į plaučius oro ir surikau taip, kad visas paštas išgirdo. – O JŪS SU SAVO POLITINĖMIS PAŽIŪROMIS ESATE PANAŠUS Į KIAULĘ.

Padėjau ragelį, pasitaisiau skrybėlę ant pakaušio ir išlindau laukan. Būčiau užsirūkęs, bet trūko burnos. Prisėdau ant suolelio ir užsimečiau koją ant kojos. Intensyviai mąsčiau, ką turėčiau daryti dabar. Didmiestyje pamesto veido nerasiu, gydytojas man padėti nenori, o policijai reikia tikslaus blakstienų skaičiaus. Aklavietė. Visiška aklavietė.

Galiausiai šalia prisėdo dama ir iš mažytės rankinės išsitraukė kompaktinę pudrą ir veidrodėlį. Ji buvo tokia užsiėmusi savimi ir taip žavėjosi savo grožiu, kad net nepastebėjo šalia sėdinčio beveidžio pono. Na, manęs. Akylai stebėjau, kaip ji pudruojasi smulkią nosytę ir grožisi juodais šešėliais papuoštomis akimis. Tyliai mėginau skaičiuoti veidrodėlyje atsispindinčias blakstienas, bet buvau žlibas kaip kurmis.

– Atleiskite, ar jums sunku nusipiešti veidą? – paklausiau. – Na, pasipudruoti ir pasidailinti akis.

– Ne, kelios minutės ir aš pasiruošusi, – atsainiai atsakė dama, kruopščiai tepdama lūpas raudonais lūpų dažais.

– Atleiskite, o ar negalėtumėte suskaičiuoti savo blakstienų? Man labai reikėtų jų skaičiaus.

Dama, nutaisiusi pasibjaurėjimo kupiną grimasą, atsisuko tiesiai į mane. Tada jos dailus veidelis persikreipė iš siaubo. Klykdama pašoko ant laibų kojyčių ir vožė man rankine, prigrūsta visokių gražintis skirtų daikčiukų. Dabar po akimi turėčiau mėlynę. Bet neturiu akies, tai nebus ir mėlynės. Ji pabėgo, o aš likau sėdėti ant suolelio.

Dabar man negalėjo padėti nei valstybinės institucijos, nei kiti visuomenės piliečiai. Aš tikrai esu geras žmogus, pareigingas darbuotojas, neturėjau jokių reikalų su policija ir vis tiek buvau atstumtas dėl tokio menko trūkumo kaip veidas! Diskriminacija. Tikrų tikriausia diskriminacija.

Tramvajumi grįžau namo. Dabar vienas pats sėdėjau gale, o visi kiti keleiviai grūdosi priekyje, su siaubu žvelgdami į beveidę pabaisą. Užlipau gatvele aukštyn ir patraukiau namo, žemai nunarinęs galvą. Buvau toks susimąstęs, kad kone užmyniau ant vaiko. Mano kaimynė, šešiametė Betė, gulėjo ant pilvuko ir kreidelėmis margino šaligatvį.

– Labas vakaras, pone beveidi.

– Labas, vaike, – sumurmėjau ir užšokau tris laiptelius aukštyn.

Tada sustojau. Man šovė geniali mintis. Apsisukau ant kulno ir pažvelgiau į labai užsiėmusį vaiką.

– Klausyk, ar nenorėtum nupiešti man veido?

Mergaitė keletą minučių gulėjo primerkusi akis, o tada susirinko kreideles ir nesunkiai pašoko ant kojyčių. Reikėjo nemažai laiko ir susikaupimo. Ji piešė man veidą, prisimerkusi ir kiek suraukusi kaktą, iškišusi rausvą liežuvį. Labai paklusniai sėdėjau ant laiptų, laukdamas šedevro. Išėjo ne visai taip, kaip tikėjausi. Viena mano akis buvo rožinė, o kita – juoda. Nosis pernelyg pakrypusi į kairę ir dar didesnė nei buvusi. Lūpos storos kaip arklio, o virš jų atsirado plonyčiai juodi ūsai. Vienas antakis plonas ir lenktas, o kitas – storas ir žalias. Ir, žinoma, blakstienos. Gavau po penkias storas blakstienas prie kiekvienos akies. Tai buvo gražiausias veidas, kokį tik galėjau gauti. Grįžau namo, į kampą numečiau skėtį, surinkau ir sulanksčiau kostiumus, sustačiau lovą. Užsikaičiau kavos, mąstydamas, kad su tokiu meno šedevru ryt turėsiu pasirodyti darbe. Giliai atsidusau ir prisėdau prie stalo.

– O, – išsprūdo man.

Mano veidas gulėjo vietoj popieriaus lapo įstrigęs rašomojoje mašinėlėje.