Apie prastų pamokslų tironiją: kritinio mąstymo placebas

Šiuo metu tenka pastebėti suaktyvėjusį kryptingos didaktinės paskirties leidinių vertimą į lietuvių kalbą. Tai savaip paternalizuojantys vadovėliai ir filosofijos, politikos bei kitų mokslų vardą kankinančios knygos, atspindinčios dabartinio laikmečio produkcijos persiklojimą ir bendrąjį menkstantį skvarbesnės minties poreikį. Tokie veikalai savo kontekstualiais Tiesos ir Atsakymo vingiais pasižymi tarsi šventojo Gralio suradimo maniera, neretai turinčia politines potekstes, „skatinančias sąmoningumą“, – tai knygos „tvarkdarės“, dažnai nugriūvančios į klampų savigalbos griovį, tačiau vis vien masiškai perkamos ir aptariamos, nes sugeba išlaviruoti savąja „rimta“ kartele. Tokioms įprasta dėtis gyvenimo filosofija, nors tėra biologiniu redukcionizmu krikščionišką moralę ekskavuojanti psichologija, kaip Jordano Petersono „12 gyvenimo taisyklių“, arba užmojis bestseleriais populiarinti istorinę antropologiją, kaip Yuvalio Noah Harari „Sapiens“, nors tokiais žurnaliniais patrypimais tik pajėgiai užtikrina vadinamosios klaidingosios sąmonės tęstinę būklę.

Būtent į kitą, kur kas politiškesnį, pastarojo įvardyto poveikio leidinį dera atkreipti dėmesį, norint atsiginti nuo klastojamos gelmės ritinių. Tai neseniai į lietuvių kalbą išversta nedidelės apimties Timothy Snyderio knyga „Apie tironiją“, pasaulį išvydusi kaip į Donaldo Trumpo pergalę JAV prezidento rinkimuose reaguojanti paranojiška proklamacija, patronizuojančiu tonu skatinanti prisiminti XX a. nacizmą ir komunizmą, tarp šių dviejų reiškinių beatodairiškai klojanti lygybės ženklą ir tapatinanti kaip dvi tos pačios monetos puses. Užsienyje panašių knygų, ypač po 2016 m., bijančių visko, kas yra su priešdėliu „post-“, leidžiama kur kas gausesniu mastu nei iki tol, kas ypač taikytina „bauginančiai“ post-truth teorijai. Knygoje „Apie tironiją“, kurios 2017 m. leidimą skaičiau anglų kalba, ji netgi tempiama prie to, kad po post-truth ateis fašizmas (post-truth is pre-fascism; p. 39). Tokie teiginiai yra vieni iš daugelio teikiamų parodymų, jog tėviškų pamokymų persotintoje T. Snyderio knygelėje stinga niuansuotos politinės, filosofinės ir istorinės analizės, kuri žvelgtų anapus neartikuliuotos baimės ir siektų įžiūrėti prieštaravimus. Kalbant apie post-truth fenomeną, tą neprastai suteikia praėjusiais metais išleista Igno Kalpoko knyga „A Political Theory of Post-Truth“ – deja, tik angliškai, tačiau galbūt tai leidžia suprasti, jog vietinei auditorijai yra kur kas priimtinesnės paviršutiniškos „refleksijos“, skatinančios ne mąstyti ir kritikuoti, bet išsigąsti ir spekuliuoti.

„Apie tironiją“ – tik vienas iš daugelio tokių tendencingų atitikmenų, tačiau labiau liūdina ir piktina tai, kad Lietuvoje jis pristatomas kaip naujos atverties Įvykis ir tikrų tikriausia būtinybė mūsų visuomenei, lyg būtų viską išgelbėsianti prevencija, apginkluosianti liaudį kritiniu mąstymu. Šiomis dienomis „mąstykite kritiškai“ yra viena manipuliatyviausių ir apgaulingiausių frazių, kurias sau socialiniuose tinkluose privatizuoja įvairūs viešieji „žinovai“ ir tokios abejotinos kokybės tinklalaidės kaip 1K, kurių proponuojama „kritika“ apsiriboja didžiųjų naujienų portalų vertinimu, polemika apie valdžios institucijų sprendimus ir begaliniu Kremliaus propagandos demaskavimu – tą aiškiai suvokia ir pabrėžia knygos vertėjas Viktoras Bachmetjevas. Tačiau tiek minėtieji kanalai, tiek „Apie tironiją“ turi bent vieną bendrą ryškų bruožą – apdairų status quo branginimą. Visas skatinamas pilietiškumas, politinis rūpestis ir kritiškumas užverda fariziejiško moralizmo (pavyzdžiui, „Apie tironiją“ siūlo stengtis televiziją keisti knygomis ir plėtoti gyvą bendravimą) ruporu, taikiniais paverčiančiu viską, kas nėra liberalioji demokratija ir nepatenka į panacėjišką žmogaus teisių diskursą.

Tokio baikštaus vertinimo matymas suteikia progą į panašią mediją ir literatūrą pažvelgti iš platesnės teorinės perspektyvos ir siekti suprasti, kokia viena iš to esminių funkcijų. Knygą „Apie tironiją“ pavadinau moralistine ne be pagrindo: tiek moralė, tiek etika jau ilgą laiką įprastai pasitarnauja kaip ideologiniai instrumentai, skirti pateisinti ir išlaikyti esamąją politinę santvarką, ją istoriškai nušviečiant kaip efektyviausią ir labiausiai pasiteisinusią, taip implikuojant, jog šią būtina saugoti ir ginti, o toks motyvas, be abejonės, liberaliąją demokratiją pastato į nekritikuojamą neliečiamybės zoną – objektyviai nejudinamą monolitą, prie kurio turime ištikimai glaustis, nes jis mus saugo nuo blogio. Alainas Badiou knygoje „Ethics: An Essay on the Understanding of Evil“ („Etika: esė apie blogio sampratą“; lietuviškai nėra išversta), atmesdamas Lietuvoje gan populiarią Emmanuelio Lévino etiką, puikiai argumentuoja, kaip plačiai vyraujančios etinės normos veikia kaip apsaugos nuo intervencijos į status quo mechanizmas. Pasak A. Badiou, etika, įprastai daranti įtaką žmonių elgsenai, idėjiškai ir ideologiškai pateisina politinę situaciją, operuodama „sveiko proto“ (common sense) kategorija, kuri bet kokį galimą pavojų esamai socioekonominei padėčiai laiko neginčytinu amoraliu blogiu ir savaime suprantama žala, taip nepalikdama realios galimybės tai paneigti ir mąstyti anapus status quo. Filosofas tokią etiką laiko, žinoma, fundamentaliai konservatyvia, nurodydamas, jog tokiais etiniais subjektais žmones paverčia ekonominiai kapitalo dėsniai, determinuojantys tai, ką turime laikyti moraline būtinybe ir neišvengiamybe.

Ar ne tokią pasyvią ir nugalinančią etiką mums siūlo T. Snyderis? Knygoje tironijos įmanomybę papildo skambioji totalitarizmo sąvoka, kaip visad suveikianti lengvai atpažįstamu Absoliutaus Blogio sušmėžavimu, atidengiančiu monstriškus Holokausto ir Gulago vaizdinius. Pasitelkdama šį emocinį ir asociatyvų krūvį, nukreiptą į praeitį, traumines patirtis bei kolektyvinę atmintį, liberalioji demokratija dėl tokio bauginimo yra saugiai pateisinama ir legitimuojama kaip brangenybė ir vertybė, garantuojanti visų mūsų laisvę, nes kitoje pusėje – tik prievarta ir priespauda. Taip vartojant totalitarizmo sąvoką nuodugni politinė analizė yra tiesiog trivializuojama ir nukreipiama į banalią blogio kategoriją, užkertančią kelią būtent kritiniam mąstymui. Vietoj to mes gauname padirbtą kritikos iškamšą, knygoje „Apie tironiją“ išskaidytą į dvidešimt punktų, už kuriuos sunku būtų įsivaizduoti taikliau dominuojančią ideologiją nusakantį paliatyvą. Štai keli jų: „gink institucijas“, „saugokis vienpartinės politinės sistemos“, „prisiimk atsakomybę pasaulio vardu“ (klasikinis neoliberalistinis globalių problemų suvertimas individui, vadinamasis responsibilisation), „tikėk tiesa“, „prisidėk prie kilnių tikslų“, „vystyk privatų gyvenimą“, „įsiklausyk į pavojingus žodžius“, o vieni iš paskutinių yra: „būk patriotas“ ir „būk drąsus, kiek tik įmanoma“ (viskas versta savarankiškai iš angliško leidimo). Pastarieji du, kad ir kaip liberaliai būtų „išvartyti“, yra jau viena koja fašizme, nors autorius būtent šią ideologiją ir praktiką laiko savo pagrindiniu priešu ir grėsme. Na, o paskutinis knygos sakinys „Jei niekas iš mūsų nepasirengę mirti už laisvę, tuomet visi mirsime tironijoje“ skamba tarytum kažkas, ką išgirstume šeštą ryto pakirdę iš kariuomenės gulto.

Visa tai – ne kritika, o žlugdantis priešnuodis prieš ją. Sutelktos lengvai virškinamo ir įsisavinamo paraibuliavimo frazėmis pastangos, kad realiai kritinei mąstysenai ir veiksmui liktų kuo mažiau vietos (dėl kalbos laisvės ir nuomonių įvairovės demonstracijos) arba neliktų apskritai. Motyvas „būk kritiškas“ čia reiškia „kritikuok bet kokią politinę formaciją, tik ne liberalią demokratiją“ – tokia kritika nekviečia nieko kvestionuoti ir tirti, o tik selektyviai kaišioja praeities šmėklas į dabarties horizontus. „Apie tironiją“ supaprastintai sugrąžina mus į racionalumo ir Proto pergales skynusią Apšvietą, kurios idealai čia sumažinami iki autonomiško subjekto abstrakcijos ir „mąstyk savo galva“ įskiepio. Theodoras Adorno ir Maxas Horkheimeris savo garsiojoje „Apšvietos dialektikoje“ šį laikotarpį kaltina paradoksu, siekusiu nuneigti ligtolinius mitus, tačiau sukūrusiu naujus, o nepriklausomo proto kategoriją pavertusiu pavaldžiu instrumentiniu protu, – tą galima itin priderančiai atliepti ir knygoje „Apie tironiją“, kuri pastebimai vengia postmodernaus samprotavimo, viską pagrįsdama modernizmui būdinga Tiesa.

Knygoje taip pat pilna idealizmo, persunkto tikėjimo individo sąmone ir valia (iškeliant šią kone iki suvereno statuso), tačiau ženklesnės kolektyvinės pastangos yra beveik neminimos, tik patrupinamos Y. N. Harari lygio indeksavimu. Kaip ir šis, T. Snyderis yra naivus centristas, uolus disensuso vengėjas, dar ir suteikiantis progą skaitant pamanyti, jog iki D. Trumpo JAV politika buvo sveikintina bei tvarkinga (apskritai turinys persmelktas „in the name of democracy“ amerikanizmu), o štai nuo tol viskas pradėjo negrįžtamai dardėti žemyn. Turbūt autorius yra vienas tų prie stalo padiskutuoti mėgstančių prelegentų, kurie su D. Trumpo atėjimu regi naują Aušvicą, tuo suskliausdami visą socialinių problemų spektrą į vieną parlamentinę ir institucinę ideologemą. D. Trumpas nėra fašizmas, jis yra Kapitalizmas.

Be to, T. Snyderis pamiršta politinės teorijos nuostatą, kad būtent atstovaujamoji demokratija yra tas režimas, kuris savaimingai gali sukurti sąlygą iškilti autoritarizmui ir visuomet laikosi per sprindį nuo savęs atmetimo ir sunaikinimo. Čia susiduriame su prieštaravimu: knygoje siūlomi demokratiniai idealai, tačiau bemaž neaptarinėjami pagrindinio demokratijos veikiančiojo agento – demos, t. y. liaudies, priežastingumas ir dinamika. Kontradikcija pastebima ir autoriaus skatinime įsitraukti į socialinius bei politinius judėjimus – o kas, jei įsitraukiama, pavyzdžiui, į nacionalsocialistinį arba stalinistinį sambūrį? Taigi, tokiame liberaliame diskurse apsisprendimo ir pasirinkimo laisvė visuomet turi ribą – esi laisvas pasirinkti tik tuomet, kai tai apsaugo įtvirtintą normą. Visa kita, kas prieštarauja šiai normai ir ja suabejoja, yra Blogis, kurį stengiamasi iškelti kuo konstrastingiau, kad sukurtoje informacinio lauko tamsoje liberali demokratija atrodytų kaip gėrio spindulys. Net jei prabylama apie antiautoritarinį kairįjį judėjimą, smerkiantį stalinizmą, jis daugelio sąmonėje vis tiek atitinka šią grėsmingojo Kito logiką. Ir ši logika atlieka jau ne kartą nugirstą inversiją, vadinančią liberaliąją demokratiją naujuoju totalitarizmu – tokiu, kuris yra sunkiai identifikuojamas simboliškai, bet veikia kaip niekad efektyviai. Ideologijos pergalė yra tuomet, kai mes jos ne(be)pastebime. Tikrasis kritikos tikslas yra tai parodyti ir atverti socialinę vaizduotę.

Daugeliui gerai žinomas, bet nepakankamai skaitomas (labiau tik žiūrimas / klausomas) Slavojus Žižekas knygoje „Did Someone Say Totalitarianism?: 5 Interventions in the (Mis)Use of a Notion“ („Ar kažkas pasakė „totalitarizmas“? 5 intervencijos sąvokos vartojimui“; į lietuvių kalbą neišversta) imasi panašios retorinio manipuliavimo žodžiu „totalitarizmas“ (kuris knygoje „Apie tironiją“ yra tironijos sinonimas) kritikos. Holokausto pateikimas kaip iracionalios ir apolitinės (kas dažnai nukeliauja netgi iki metafizikos) blogio maksimos; Gulago sulyginimas su tikruoju ir galutiniu socializmo tikslu; kategoriškas etninio ir religinio fundamentalizmo (kurį kai kuriuose regionuose stimuliuoja būtent liberalios ekonomikos plėtra) priešpriešinimas multikultūrinei tolerancijai ir netgi filosofinė dekonstrukcija, totalitarizmą kildinanti iš tiesos nedalomumo, – tai S. Žižekui yra pagrindinės mūsų gyvenamojo laikotarpio aplinkybės, nusakančios totalitarizmą, o jis pats tvirtina, kad blogis slypi pačiame piktnaudžiavimu grįstame ir filosofiškai nesąžiningame sąvokos vartojime, kurį įtvirtina liberaliosios demokratijos konsensusas.

Prie to prisideda ir akademijoje itin paplitęs Hannah Arendt paradigmos totalitarizmo traktavimas, tapęs neginčytinai autoritetingas tiek, kad neretai yra vienintelis leistinas ir priimtinas būdas kalbėti šia tema. Mąstytojos knygoje „Totalitarizmo ištakos“ siūloma teoretinė linija remiasi banalia totalitarizmo ir demokratijos perskyra, kuri vėl skatina paklausti – o tai kur įsiterpia totalitarizmo nenorinti kairioji politika? Būtent ji yra diskvalifikuojama, o minėta skirtis įteisina simbolinę liberalizmo hegemoniją, užantyje kairiesiems laikant tapatumo fašizmui / nacizmui akmenį bei kaltinimą autokratijos siekiu ir taip bet kokį radikalesnį emancipacinį žingsnį nurašant į „vis tiek viskas baigiasi diktatūra“, ką bene akivaizdžiausiai galime perskaityti neoliberalo Friedricho Augusto von Hayeko veikale „Kelias į vergovę“. Todėl moralistinis totalitarizmo sąvokos vartojimas, vengiant jos kaip filosofinio ir politinio koncepto, viešumoje dažniausiai tampa kliūtimi mąstymui – tokį efektą ir kelia T. Snyderio knyga „Apie tironiją“, kuri, neabejoju, čia viešumoje jau turi automatinę pritarimo aurą.

Kitas filosofas Markas Fisheris garsiu straipsniu „Exiting the Vampire Castle“ („Paliekant Vampyrų pilį“), nors ir kiek prasilenkiančiu su Lietuvos kontekstu, panašią problematiką nuvedė prie to, kad dominuojančiai sampratai oponuojančios pozicijos yra tam tikra prasme ekskomunikuojamos ir, kaip autorius pavadino, persekiojamos „raganų medžioklės moralizmo“ – radikalesnis kritinis mąstymas padaromas nekenksmingas ir dar priverčiamas pajusti kaltę. M. Fisheris skiria penkias tokios Vampyrų pilies taisykles: viską individualizuoti ir privatizuoti; paversti mąstymą ir veiksmą sunkiai įgyvendinamu; propaguoti kuo daugiau kaltės; esencializuoti (t. y. viskam taikyti fiksuotas ir nekintančias reikšmes); mąstyti kaip liberalui. Taigi, tokie veikėjai kaip T. Snyderis atstovauja tai pačiai piliai, tik Lietuvoje jie yra paženklinti šventosios diskusijų kultūros, abiejų pusių išklausymo stabmeldystės ir Leonido Donskio elgesio „be pykčio“; pastarasis, beje, paminėtas ir knygoje „Apie tironiją“ – turime visą komplektą, užbraukti visi bingo laukeliai ir keliaujame toliau maskuoti rimtų ir savalaikių socialinių problemų po XX a. baubų dūmine uždanga.