Šnabždesiai prieš totalitarizmą – būkite intymūs ir venkite interneto
Timothy Snyder. Apie tironiją. Iš anglų k. vertė Viktoras Bachmetjevas. V.: Hubris, 2019. 126 p.
Taip gyvendamas protingas žmogus turi taip elgtis ir savo polio atžvilgiu: jei jam atrodo, kad polis nėra gerai valdomas – kalbėti apie tai, jei yra galimybė, kad žodžiai nenueis veltui, ir jei kalbėdamas nerizikuoja gyvybe, tačiau nesigriebti prievartos keičiant gimtojo polio valdymą, kadangi neįmanoma, kad trėmimai ir žudynės atvestų prie to, kas geriausia.
Platonas, Septintasis laiškas
Jei valstybės tarnyboje nešiojate ginklą, telaimina ir tesaugo jus Dievas. Tačiau žinokite, kad tarp blogų dalykų praeityje buvo ir tai, kad policininkams ir kareiviams vieną dieną tekdavo imtis neteisėtų veiksmų. Būkite pasirengę pasakyti „ne“.
Timothy Snyder, „Apie tironiją“
Timothy Snyderis – puikiai Lietuvos skaitytojams pažįstamas autorius, kurio kiekvienos knygos vertimas į lietuvių kalbą tampa, sakyčiau, šiokiu tokiu įvykiu tam tikrose visuomenės grupėse. Visgi jo knygelė „Apie tironiją“ skiriasi nuo anksčiau lietuvių kalba pasirodžiusių jo istorinių veikalų, tokių kaip „Tautų rekonstrukcija“, „Kruvinos žemės“ ar „Juodžemis“. Pirma, ji yra labai trumpa, tačiau puslapių skaičius atidaus skaitytojo neturėtų apgauti, nes tik iš pirmo žvilgsnio paprasta kalba išdėstyti ir glausti skyriai tikrai pareikalaus kiek ilgesnės egzegezės. Antra, tai nėra akademiškai istorinis tekstas, o trumpas pasipriešinimo totalitarizmui vadovas, padėsiantis priešintis protą ir dvasią pavergiančiai propagandai.
Knygą sudaro 20 skyrių ir kiekviename iš jų formuluojama ir plėtojama atskira pasipriešinimo tironijai tezė. Visas šias tezes, mano galva, būtų galima papildomai padalinti į dvi gupes – politines ir egzistencines. Politinės tezės yra gana aiškios ir daugeliui žinomos, kaip antai: „saugokitės sukarintų organizacijų“ arba „saugokitės vienpartinės valstybės“. Ko jau ko, o lietuvių apie vienpartinės valstybės grėsmę mokyti nereikia – 50 sovietinės okupacijos metų išmokė branginti daugiapartinę sistemą ir atkūrus Nepriklausomybę mums niekaip neatsibosta ne tik kurti įvairias partijas, bet ir jas skaldyti, jungti, tarpusavyje keistis jų lyderiais, jas pirkti, parduoti ar paveldėti.
Su kai kuriomis T. Snyderio atliekamomis politinių tezių plėtotėmis nesinori sutikti. Kaip antai, įspėdamas saugotis sukarintų organizacijų, jis pamini, kad „federalinė Amerikos valdžia karui naudoja samdinius, o Amerikos valstijų valdžia moka korporacijoms, kad šios valdytų kalėjimus, prievartos naudojimas Jungtinėse Valstijose jau yra gerokai privatizuotas“ (p. 43–44). Nemanau, kad yra didelė grėsmė demokratijai, jeigu dalį vadinamųjų „represinių funkcijų“ valstybė deleguoja privačioms struktūroms. Labiausiai čia atkreiptinas dėmesys į žodį „deleguoja“, t. y. valstybė įstatymu reglamentuoja tam tikros funkcijos atlikimą ir patiki ją atlikti privačiai struktūrai, sau pasilikdama to atlikimo kontrolę. Mes juk šiandien nekvaršiname galvos dėl to, ar ne per daug Lietuvoje privačių apsaugos tarnybų? Problema atsiranda tuomet, kai valstybė, nebesugebėdama pati suvaldyti kylančių visuomenės protestų, dalį represinių funkcijų tiesiog perduoda paramilitaristinėms organizacijoms, tokioms kaip liūdnai pagarsėję „Colectivos“ Venesueloje ar lyg maskarade praėjusio šimtmečio kazokų uniformomis persirengę smogikai Rusijoje. Tokio tipo organizacijų paskirtis yra smurtu palaužti besiplečiantį visuomenės nepasitenkinimą, o jų veiklos metodai yra palikti savikontrolei. Šiuo atveju valstybė, užuot kontroliavusi, ar šios privačios organizacijos nepažeidžia žmogaus teisių, priešingai, pasirūpina, kad bet kokie nusikaltimai opoziciniams judėjimams būtų neatskleisti, o jų vykdytojai išvengtų teisingumo.
„Ginkite institucijas“ – dar vienas T. Snyderio priesaikas, kuriam belieka pritarti. Lietuviškame kontekste šios tezės suvokimą apsunkina tai, kad mūsuose valdžios institucijos neretai vis dar suvokiamos kaip represinės. Tai liečia daugelį institucijų, pradedant prokuratūra ir baigiant mokykla bei Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Tačiau rimtos politinės krizės atvejais, kai kyla grėsmė pačiai demokratijai, tokių institucijų kaip Konstitucinis Teismas išsaugojimas gali būti gyvybiškai svarbus ir čia jau visai nesvarbu, kad stabilumo ir ramybės laikais niekam nebuvo įdomu, kas ir kaip skiria to teismo teisėjus.
Tačiau vertingiausios, mano nuomone, yra T. Snyderio tezės, apibrėžiančios egzistencinę-etinę laikyseną įsiviešpataujančios tironijos akivaizdoje. Pasak jo, kartodami tuos pačius žodžius ir frazes, kurie pasitaiko kasdienėse medijose, mes pripažįstame, kad nėra platesnio konteksto, o kad jis atsirastų, reikia daugiau skaityti ir, atitinkamai, T. Snyderio pasiūlymas – „pašalinkite ekranus iš savo kambario ir apsikraukite knygomis“ (p. 62). Čia pat pateikiamas netgi konkretus skaitytinų antitotalitarinių knygų sąrašas, į kurį įtrauktas netgi Šv. Raštas ir J. K. Rowling „Haris Poteris ir mirties relikvijos“. Šį sąrašą dar papildyčiau R. Gavelio „Vilniaus pokeriu“. Tada belieka užsirakinti lauko duris, telefoną įjungti skrydžio režimu ir gultis ant kušetės su knyga kovoti prieš tironiją. Ir nesvarbu, kad už lango šiuo metu lyg ir demokratija. Tai padaryti kad ir šiandien, nelaukiant antikonstitucinio perversmo.
T. Snyderis interneto atžvilgiu yra nusiteikęs skeptiškai. Ne priešiškai, o būtent skeptiškai. Jis siūlo pagalvoti apie alternatyvius interneto naudojimo būdus arba tiesiog naudotis juo mažiau, o asmeninius reikalus tvarkyti akis į akį (p. 87). Socialiniai ryšiai, profesinės etikos laikymasis, tiesioginis kontaktas su kitais žmonėmis, bičiulystė, asmeninė drąsa – tai dalykai, kurie tironijos sąlygomis įgauna išskirtinę reikšmę. Tiesioginis kontaktas su kitu asmeniu yra tai, ką visada sunku sukontroliuoti valstybiniu lygmeniu, ir todėl kiekvienas totalitarinis režimas siekia ištrinti ribą tarp viešo ir privataus gyvenimo.
Ne veltui daugelis totalitarinių režimų propagavo apsimestinį puritonišką asketizmą ir stengdavosi kištis netgi į intymų žmonių gyvenimą. Tiesiog tokie jau tie žmonės yra – sugulę kur nors dviese jie dažniausiai nustoja rimtai mąstyti, kaip visgi nuostabu, kad jų valstybė valdoma Didžiojo Vado, išgelbėjusio juos nuo Didžiojo Blogio. Arba dar blogiau – jiedu, apimti kažkokio aistringo blūdo, gali kažką apie Didįjį Vadą pajuokauti, kas neišvengiamai griauna jo autoritetą. Todėl tironas yra suinteresuotas, kad intymūs santykiai būtų skirti išimtinai reprodukciniams tikslams ir truktų kuo trumpesnį laiko tarpą.
Ne paslaptis, kad šį tekstą T. Snyderis parašė išgąsdintas ir Donaldo Trumpo pergalės 2016 m. JAV prezidento rinkimuose. Kaip ten bebūtų, nesiginčijant dėl kai kurių analitikų išsakytų teiginių, kad D. Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose buvo geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai, galima konstatuoti, kad bent jau knygos „Apie tironiją“ pasirodymas yra vienas iš tų gerų dalykų, kuriuos D. Trumpo išrinkimas davė tiek Lietuvai, tiek visam skaitančiam pasauliui.
