Sakartvelas
Kartais iš didelių kelionių prisimeni tik mažus dalykus, smulkmenas, regis, ir nevertas aprašyti… Ko neįmanoma įžodinti, įgarsinti, kas pasilieka. Žinau, užtenka vien prisiminimų, kad pasigamintų mano smegenyse vis nauji neuromediatorių pliūpsniai. Nukeliauji daugybę kilometrų, o atminties vertas jausmas užstringa kažkur padangėse (o gal padangtėje?), Gergečio bažnyčios, esančios Kazbeko papėdėje, debesyse… Tiksliau, ji net aukščiau už tuos debesis, kai į ją žiūri būdama apačioje, ir visai juose paskendusi, kai stovi priešais ją.
Arba Kachetijos pusdykumėje, uolose iškaltame VI a. Davido Garedžio vienuolyne, – tyloje, visiškame apleistume, askezėje, – ten viskas būva, tvyro, tveriama. Ir pati iškart, net nepajausdama įkrenti į santykį – „Viešpatie, ar girdi mane? Vesk, nepaleisk mano rankos“, – sėlini į vidų lyg tos Tbilisio katės, lyg nebūtum verta, pirštų galiukais vos vos paliesdama pilkas freskų sienas, pamažu gimdančias per tavo kūniškąją sensoriką nesuvokiamą sąmonei ilgesį, kančios gelmės pajautą. Kiek čia būta…
Paskui išeiname į kalnus aplink vienuolyną – vis bandome neperžengti Sakartvelo ir Azerbaidžano sienos, nes, gidės teigimu, tai pavojinga, vis dar pavojinga, kartais šaudo. Einame šlaitu, sekdami vietom nutrūkstančia, nuplyšusio metalo tvora pažymėta riba. „Kokias ribas bijau peržengti savo gyvenime?“ Žaluma, tyla, baiminga ramybė, tėkmė – tokiose vietose jauti, kaip auga viskas aplinkui, nematai, bet žinai, kaip viskas išteka čia ir dabar pro Viešpaties pirštus.
Prieš išvykstant užbėgu į vienuolyno krautuvėlę, žvalgausi, nesuprantu, ką čia parduoda, – įvairiausi buteliukai ir tokie pat įvairūs užrašai. Išsirenku pagal nuojautą – gidės Nino teigimu, tai aliejus, skirtas tepti kryžiaus ženklą ant kaktos, kai nori apsaugos arba sergant. To aliejaus buteliukas tamsaus stiklo, kaip ir priklauso visiems „tikriems“ skysčiams, o kamštukas plastmasinis, greit prasisuko ir prasižiojo – gal dėl to dar pasidarė ir lipnus, ne visai malonus liesti. Lyg ir nebepastebiu jo, nors kasdien atidarau tą spintelę, kur jis stovi pavėsy Kazanės Dievo Motinos ikonos, turinčios galią „izbavliat’ ot velikich bed“, – taip rašoma kitoje ikonos pusėje. (Matyt, turimi omenyje karas, badas, maras arba didžiulė sausra, vanduo, ugnis – įsižiebia mano vaizduotėje visos įmanomos stichijos, visa, kas nesuvaldoma. O gal tada ir meilė? Juk ir ji gali būti griaunanti, ar čia tik aš taip smarkiai klystu?) Ten dar daug teksto, bet jis net ne rusų kalba, dėl to čia cituoju tik esmę ir vėl patirtą, neįmanomą perduoti jausmą, kai rašydama pamačiau, kad viena iš keturių ją pagerbiančių dienų – šiandien, liepos 8-oji. Šiandien ir mūsų šuniuko gimimo diena. Nesmagu apie šuniuką rašyti. Gal vėliau ištrinsiu šį sakinį. Lyg nujausčiau, kad mano šuniukas tuoj ims ir nugriebs cukrines figūrėles nuo šventųjų torto, tikrai nugriebs.
O pirkau ją dėl jausmo, kuris kyla žiūrint: tokios ikonos anksčiau nebuvau mačiusi – rožinių ir baltų gėlyčių fone (kažkodėl panašių į vaistines ramunėles, bet tai netiesa, čia tiesiog tas atvejis, kai nesvarbus fono turinys, tik pats fono buvimas) moteris su kūdikiu. Moteriška, net mergaitiška, nekalta (Marija tokia ir buvo Apreiškimo dieną – visiškai dar vaikas, jaunutė, vos keliolikos metų). Žiūrėdamas supranti, kad tarp neaprėpiamame gėlyčių fone esančių dviejų būtybių yra nuolatinis ryšys, bet ir santykis su tavim, o ir kartu vienos sau. „Lyg geštalto terapijoj, – šypsausi, – fonas ir figūra ten vaidina svarbų vaidmenį.“
Tik kartą mačiau besilaukiančios Marijos skulptūrą (yra tekę kelionėse regėti ir juodaplaukę, ir juodaodę), jei neklystu – Portugalijoj. Iki tol nebuvau apie tai net susimąsčiusi. Ji gi buvo nėščia! Kaip aš, kaip kitos moterys – milijardai nėščių moterų vienu minties mostu išsirikiuoja mano vaizduotėje ir netikėtai priartina Dievo Motiną prie mano gyvenimo. Mes esam įpratę švęsti faktus – apreiškimas, gimimas, net mirtis ir prisikėlimas, – o laikas, būtinas būvis, kad bet kas užgimtų, pamirštamas. Švenčiame atėjimą, o kelią, be kurio niekas neišsipildo, ignoruojame. Dievas neatsiuntė jau „gatavo“ kūdikio (jam ir tai nebūtų problema) ir nepaliko prie Marijos durų kraitelio, vadinasi, jis turėjo lūkestį, kad, patyrusi Jėzaus žmogiškąją prigimtį, žmonija užaugs kartu su juo?
Atvažiuojame į kitą vienuolyną. Subarška lenciūgai – tokiais vaikystėje karves kaime rišdavome – sunkūs, pilki, tepantys rankas. Vietinė vienuolė ištiesia man juos, siūlydama pakartoti šv. Ninos kančią. Papurtau galvą. Uždeda vietinei moteriškei. Ji turbūt to čia ir bus atėjusi. Stebiu ją, nedrįsdama būti pati pastebėta, vos pakėlusi žvilgsnį. Moteris dar jauna, apsitaisiusi juodais blizgiais sintetiniais rūbais, su skarute, kažkokia sudulkėjusi, o gal tik suvargusi: rankos jau neatplaunamos… Pažįstu tokias rankas – kaimo, vienkiemio moterys, jos panašios. Kasdienybės madonos, niekada nesuabejojusios savo pasirinkimais, kantriai velkančios buities lenciūgus. Tai joms šventųjų karūnos, aureolės ir skambantys cimbolai, smilkalai, rožančiai ir paauksuoti votai.
Tiesa, apie tas Tbilisio kates. Jas sutikau pačiam miesto centre esančioje bažnyčioje. (O gal katedroje? Jau nepamenu kurioje.) Klūpėdama pajutau švelnų brūkštelėjimą per blauzdą – tokį išskirtinį, maloniai šiltą, lyg mėnesinių kraujas, tačiau netikėtą šiai erdvei – sustingau, lyg būčiau išrinktoji, gavusi ženklą. Pasuku galvą – gal keturios, penkios katės. Nepajuntu, kaip nuklystu mintimis į Kristaus gimimo sceną: ten tiek visokios gyvybės – tame tvartely jis nėra vienišas, jis yra apsuptas. „Ten nėra katės! – atklysta mintis. – Kodėl tame tobulo žmogaus, Dievo gimimo atviruke nėra katės, šuns? Ar Betliejuj tada nebuvo kačių? Galėjo būti…“
Medinis bažnyčios suolas sugirgžda. Kažkas atsistoja, matyt, po maldos. Vienuolis. Suprantu tai iš jo ilgo juodo apdaro, kuris tik paryškina to žmogaus išbalusį veidą ir rankas. Besimeldžiančių vyrų rankos dažnai atrodo pernelyg mažos ir švarios – lyg iki šiugždesio iškrakmolytos liturginės staltiesės, dažnai priverčiančios slėpti kišenėse savąsias. Be skrupulų, vienu tiksliu vienuolio kojos spyriu katė išskrieja pro bažnyčios duris (storas medines, biblinėmis scenomis išraižytas, šiuo atveju, tikėtina, Paskutinės vakarienės scenomis). Ir antra, o kitos gal pačios išbėga, nepamenu… Tik jausmą, lyg gavusi tiesiai į paširdžius susirieti nevalingai leisdama negirdėtus kūno garsus (jie kažkur giliai ir toli, tarsi būtum po vandeniu) – lyg inkšdama, lyg aimanuodama, o tavo limbinėje sistemoje esantis mažytis riešutėlis nuostabiu pavadinimu corpus amygdaloideum siunčia neatšaukiamą, tikėjimui išlikti būtiną sąlygą: „Bėk!“ Ir tu jam paklūsti.
