Raštelis
– Ar suprantate, kas jums bus, kai paaiškės, kad sakote netiesą?! Laukite prie telefono kabinos, pareigūnas palydės į mano kabinetą, – išgirdau telefono ragelyje grėsmingą nurodymą.
Sekundę abejojau, ar esu tas pats žmogus, kuris prieš dvylika valandų įsėdo į traukinį, vykstantį į Maskvą, ar žinau savo vardą, pavardę ir adresą. Prisiminiau kurso draugo perspėjimą:
– Tokius pastatus geriau apeik iš tolo.
Nuo tos akimirkos, kai kažkas pakuždėjo: „Neišsiduok, kad žinai atsakymą, nes varnas varnui akies nekirs“, baiminausi – negi areštuos?!.
Milicininkas prisistatė nedelsdamas. Eidama šalia jo mačiau, kaip nedera mano apranga prie pilkai rudo įstaigos interjero ir uniformuotų pareigūnų. Žydras kostiumas atrodė ryškus ir buvo susiglamžęs; atėjau tiesiai iš geležinkelio stoties, traukinyje miegojau nenusirengusi. Tai buvo pirmas mano įsigytas vasarinis džinsinis kostiumas, dėvėjau jį kasdien, mėgau šiuos patogius ir minkštus plonos medvilnės rūbus. Kelnių audinys ties keliais nuo dažno mūvėjimo išdubo, švarkelio rankovės ties alkūnėmis taip pat. Džinsus nusipirkau sendaikčių turguje, vadinamojoje talkučkėje. Vilniuje ir Kaliningrade talkučkės buvo didžiausios. Sekmadieniais į jas suvažiuodavo tūkstančiai žmonių, prekeiviai siūlė naujus, įvairiais (dažnai nelegaliais) būdais iš užsienio atvežtus rūbus ir avalynę. Pardavėjus vaikė milicija, vadino juos spekuliantais, skyrė baudas, teisė, bet, nepaisant nieko, prekyba vyko, nes buvo paklausa. Štai tokiame turguje įsigijau džinsinį kostiumą ir madingas basutes pastorintais padais – platformas.
– Jūs komunistų partijos narė? – rūsčiai paklausė vyriškis per pokalbį telefonu, jis nematė, kaip aš atrodau.
Į partiją žmonės stojo sulaukę dvidešimt septynerių metų, man už poros mėnesių turėjo sueiti dvidešimt vieni.
– Komjaunuolė aš, – atsakiau.
Visus moksleivius, kurie priklausėme pionierių draugovei, auklėtoja užrašė į Komunistinę jaunimo sąjungą; tai įvyko septintoje klasėje, balandžio mėnesį, mokslo metams besibaigiant. Komjaunuole tapau trylikos metų. Pora vaikų nepriklausė draugovei, auklėtoja asmeniškai kalbėjosi su jų tėvais.
Iš kaimo mokyklos į mūsų klasę atėjo mokytis vaikinukas. Stoti į komjaunimą jis atsisakė. Buvo tylus, nerangus, bet neslėpė:
– Taip, aš tikiu Dievą.
Lankė bažnyčią. Klasės mergaitės, net mano suolo draugė eidavo į mišias, kartais sutikdavau sekmadieniais grįžtančią su tėvais iš bažnyčios. Nekalbėdavome apie tikėjimą, spėjau, kad pamaldas lanko iš klusnumo.
Tarp studijų draugų ir draugių ne komjaunuolė buvo tik viena mergina. Jos mama – praktikuojanti katalikė – draudė vaikams stoti į sovietines jaunimo organizacijas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, skaičiau, kad tarp tų, kurie neprisitaikė sovietmečiu, buvo įvairių konfesijų žmonių: jie nesitapatino su dauguma.
Prastai jaučiausi, perleidusi auklėtojai iniciatyvą nuspręsti už mane, mama niekada neprimesdavo savo valios, – nenorėjau stoti į komjaunimą, intuityviai suvokiau šios situacijos ydingumą, bet neįstengiau rišliai paaiškinti, kas trikdė. Gyvenime dariau ir rimtesnių klaidų, dėl kurių nesikrimtau, netgi nepastebėdavau jų, o šis įvykis nuolat grįždavo atmintyje. Evangelistas Morkus Naujajame Testamente kalba apie neišmanymą, kuris suteršia žmogų. Mano neišmanymas buvo grįstas išskaičiavimu; ne komjaunuolių nepriimdavo į aukštąsias mokyklas, namuose vyko pokalbis apie tai, sesuo ruošėsi studijuoti universitete. Baimė nėra tinkamas pasiteisinimas, elgiantis prieš savo sąžinę; mano studijų draugė, kuriai mama draudė stoti į komjaunimą, visgi egzaminus į aukštąją mokyklą išlaikė, kaip ir vaikinukas iš klasės. Politiniai motyvai (okupacija, būtinybė priešintis sovietinėms organizacijoms) nebuvo svarbūs, tokių paskatų neturėjau, nekalbėjau su niekuo apie tai. Pozityvaus pamenu tik tiek, kad komjaunuolio bilietas buvo pirmas asmens dokumentas su nuotrauka. Ją reikėjo pasidaryti ateljė, fotografuodavomės retai, fotoaparatą įsigijau po septynerių metų.
Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius šaukė, grasino man, įtikinėjo, kad neliksiu nenubausta. Mačiau pasibjaurėjimą jo veide, šį žvilgsnį priskyriau savo aprangai. Stovėdamas prie rašomojo stalo vyras nervingai maigė telefono aparato mygtukus; žinia apie suklastotą atsakymą iš Lietuvos komunistų partijos CK išmušė jį iš pusiausvyros. Poelgis buvo įžūlus, žmogus neapsisprendė, kaip vertinti tai, ką išgirdo. Nežinau, ar jis iš tiesų pasikliovė raportais, kuriuos į Maskvą siuntė sąjunginių respublikų partiniai sekretoriai, – nebuvo panašus į naivų žmogų, toks nedirbtų šioje įstaigoje ir neitų aukštų pareigų. Karjerą politikoje darę žmonės skrupulingai saugojo komunistų partijos įvaizdžio tyrumą, elgėsi taip ne iš meilės komunistiniams idealams, bet bijodami provokacijų: galėjau nieko nesakyti apie suklastotą dokumentą, tik paprašyti nuorašo ir nueiti į laikraščio „Izvestija“ redakciją, kaip ir patarė padaryti paslaptingojo raštelio autorius. Baimė, tvyrojusi tarp aukštų pareigūnų, buvo Stalino „valymų“ palikimas, visi sekė visus, skundė vieni kitus be atodairos, stropūs skundikai kilo karjeros laiptais. Postų nebuvo tiek daug, kiek radosi geidžiančių juos užimti, – ši santvarka pažadino pačius žemiausius ir niekingiausius žmonių instinktus. Vaikas būdama atostogavau pionierių stovykloje „Orlionok“. Pionierių būrio vadovas sekė mus, o pamainai pasibaigus įskundė komjaunimo komiteto darbuotojoms, apkaltindamas nacionalizmu; nė viena iš penkių drauge į stovyklą važiavusių rusų tautybės mergaičių nenukentėjo, tik lietuviai vaikai.
Su Vilniuje įsikūrusiu Lietuvos komunistų partijos Centro komitetu vyras susisiekė per tris sekundes. Neįsivaizdavau, kad egzistuoja tokie telefonai (ėjo devintasis dešimtmetis), pirmą kartą mačiau telefono aparatą su garsiakalbiu, įjungė jį demonstratyviai, rūsčiai dėbčiodamas į mane. Galėjo pasikalbėti vienas, bet kažkodėl suteikė galimybę pokalbio klausytis ir man – nepaliko jausmas, kad jis tikisi neįprastos atomazgos. Vyriškiui susisiekus su Lietuvos komunistų partijos CK, neišgirdau nė vieno rišlaus sakinio: atsiliepęs žmogus dūsavo, vaitojo, mikčiojo, bėgo kažko patikslinti. Girdėjau, kaip susisiekė su miesto, iš kurio atvykau (tai buvo rajono centras), pirmuoju sekretoriumi, šis negalėjo paaiškinti, kodėl išsiuntė melagingą pranešimą. Praėjus parai nuo mano kelionės į Maskvą ir nuo šio skambučio, rajono komunistų partijos pirmasis sekretorius pakvietė mamą, atsiprašė dėl įvykusio „nesusipratimo“, teiravosi, kokio dydžio butas jai reikalingas, siūlė rinktis iš keleto galimų variantų naujuose miesto rajonuose arba arčiau darbovietės.
Grįždama iš Maskvos vežiausi raštelį. Tai buvo ketvirčio rašomojo lapo dydžio balto popieriaus skiautė, kurioje parkeriu užrašyti trys žodžiai. Kol išlipau Vilniaus geležinkelio stoties perone, perskaičiau raštelį daug kartų, vis išsiimdavau pažiūrėti, ar nepamečiau jo. Pažadėjęs išsiaiškinti, kas kaltas dėl šio „incidento“, pareigūnas nutraukė telefoninį pokalbį su Vilniumi, jis suprato, kad aš nemeluoju. Grybštelėjęs popieriaus skiautę, paskubomis užrašė tris žodžius ir pasirašė – neįsidėmėjau pavardės, prilygusios burtažodžiui „Sezamai, atsiverk!“, – padavęs man, liepė grįžus į Lietuvą iš karto nueiti su šiuo rašteliu į komunistų partijos CK Vilniuje. Neatsiprašęs ir neatsisveikinęs paspaudė mygtuką, esantį ant darbo stalo, duris pravėręs milicininkas palydėjo mane iki išėjimo iš pastato. Jau stovėdama gatvėje pažvelgiau į lapelį, kurį nešiausi rankoje: PATENKINTI PRAŠYMĄ NEDELSIANT, – buvo parašyta rusų kalba, žodis NEDELSIANT pabrauktas.
Važiuodama traukiniu į Lietuvą mąsčiau apie žmogų, įdėjusį pieštuku rašytą laišką šalia oficialaus dokumento: „Nieks neturi žinoti, ką čia Jums parašiau…“ – vyras pats perskaitė man atsakymą, gautą iš Lietuvos CK, jis nesuprato, kad aš žinau (net kankinama nebūčiau išdavusi) pranešimo turinį. Nepažįstamas žmogus rašė: „Ponai palaiko ponus, bet kovoti reikia…“ Kai sovietai okupavo Lietuvą, mamai buvo dvylika metų, aš gimiau ir augau šalyje, kur beveik keturiasdešimt metų „valdžia priklausė liaudžiai“, – iš kur socialistinėje Lietuvoje radosi „ponai“?!
