Pasvarstykime

 

Amerikiečių poezijos proza krikštatėviu vadinamas poetas, rašytojas, iliustratorius Russellas Edsonas (1935–2014) yra keliolikos poezijos rinkinių autorius. Faceciją, pasakėčią, skečą primenančiuose Edsono tekstuose vyrauja siurrealistinė juodojo humoro poetika, iš pagrindų klibinanti nusistovėjusį, šablonišką pasaulio ir kasdienybės suvokimą.

(Edsono poezijos vertimų yra spausdinta „Metuose“, 2004, Nr. 8–9; vertė M. Burokas.)

 

 

Pasvarstykime

 

Pasvarstykime apie ūkininką, kuris šiaudinę skrybėlę laiko savo mylimąja; arba senutę, kuri toršerą laiko sūnumi; arba jauną moterį, išsikėlusią užduotį nugremžti nuo sienos savo šešėlį…

 

Pasvarstykime apie senutę, kuri apsiavusi rūkytais karvės liežuviais dausiojo po pievą prikyštėn rinkdama karvašūdžius; arba nuo senumo aptemusį veidrodį, padovanotą aklam vyriškiui, kuris per naktis spoksodavo į jį, šitaip liūdindamas motiną, įsitikinusią, kad sūnus pametęs galvą dėl tuštybės…

 

Pasvarstykime apie vyrą, kuris pietums kepdavosi rožių ir kurio virtuvė dėl to kvepėdavo degančiu rožynu; arba apie vyrą, kuris apsimetinėjo kandimi ir graužė savo paltą, o desertui pasitiekdavo ataušintą fetrinę skrybėlę…

 

 

Problemiškas medis

 

Moteris kovojo su medžiu. Šis, įsiutintas moters puolimo, išsirovė iš žemės ir metėsi krypuodamas didžiulėmis šaknimis link jos.

Tegu skradžiai visi tie jautrumai, griaudėjo medis su šakose pypaujančiais paukščiais.

Atsargiau, nevidone, užgriūsi ant manęs, klykė ta moteriškė daužydama medį.

Medis nepaliovė mojuoti lapuotom šakom.

Nudėk mane, nudėk, nes kitaip aš tave nudėsiu! – spardydamasi ir kandžiodamasi plyšavo boba.

 

Jos vyras, pamatęs sambrūzdį, atlėkė šaukdamas: ką, išvedei medį iš kantrybės?

Kirvį, kirvį, mulki tu, kirvį, spiegė toji.

O, ne, suūžė medis, ilgomis šaknimis ritmiškai krypuodamas lyg koks jūrų liūtas link moters sutuoktinio.

Bet ar nederėjo mudviem apie tai pasikalbėti? – rėkė jos vyras.

Bet ar nederėjo mudviem apie tai pasikalbėti? – nusivaipė žmona.

Bet kas gi čia dedasi? – rėkė tas.

Pamatęs, kad aš kažką daigoju, turėtum susiprotėti, kad daigojamajam kils noras atsakyt tuo pačiu, spiegė ta.

 

Bet jos sutuoktiniui nespėjus apsispręst, kokio veiksmo tučtuojau griebtis, medis užmušė juodu abu.

Dabar matai?!. – prieš mirdama klyktelėjo boba.

Ką?.. – atsiliepė vyriškis. Ir numirė.

 

 

Vėžlio nuotykiai

 

Vėžlys savo namą nešiojasi ant kupros. Jis yra ir namas, ir to namo gyventojas.

Bet iš tikrųjų po tuo šarvu yra mažytis kambarėlis, kur prie mažyčio staliuko sėdi tikrasis vėžlys ilgais apatiniais. Vienam kambario gale iš angų grindyse kyšo eilė svirtelių, panašiai kaip ekskavatoriaus valdymo pulte. Būtent šiais įtaisais vėžlys valdo savo namo kojas.

Didžiumą laiko vėžlys prasėdi savo kambarėlyje nuožulniomis lubomis skaitydamas katalogus prie mažyčio stalelio su žibančia žvake. Parimdamas tai ant vienos, tai ant kitos alkūnės. Užsikeldamas tai vieną koją ant kitos, tai kitą – ant vienos. Galiausiai jis nusižiovauja, pasideda galvą ant letenėlių ir užmiega.

Pajutęs, kad koks vaikas pakėlė jo namelį, jis tučtuojau užpučia žvakę, nukurna prie valdymo svirtelių, įjungia namo kojas ir bando pabėgti.

Nepavykus pasprukti, jis įtraukia vidun kojas bei vadinamąją galvą ir laukia. Jis žino, kad vaikai nenuoramos ir tikrai ateis laikas, kai paleistas galės nuvairuoti savo namą į kokią nuošalią vietelę, kur vėl įžiebs žvakę, išsitrauks katalogus ir skaitys, kol nusižiovaus. Tada pasidės galvą ant letenėlių ir užmigs… Tai yra kol koks kitas vaikas pakels jo namą…

 

 

Angelai

 

Iš jų maža naudos. Labiausiai jie tinkami kankinimams.

Jokiai valdžiai nerūpi, ką su jais išdarinėji.

 

Panašūs į paukščius, o vis dėlto tokie žmogiški…

Dauginasi mesdami žvilgsnį vienas į kitą.

Kiaušiniai lyg baltos želė pupelės.

 

Kartais, sakoma, jie įkvepia žmogų siekti kažko daugiau savo gyvenime.

Bet ko gi žmogui siekti gyvenime?

 

…Dega jie gražia melsva liepsnele.

 

Jų riksmas primena nediduko vyrio cyptelėjimą; ar šikšnosparnio spygtelėjimą. Niekas jo negirdi…

 

 

Filosofai

 

Mąstau, vadinasi, esu, pasakė vienas vyras, ir jo motina kaipmat trinktelėjo jam į galvą, tardama: mušu sūnų per galvą, vadinasi, esu.

Ne, ne, tu viską ne taip supratai, riktelėjo vyriškis.

Todėl ji vėl trinktelėjo jam į galvą ir sušuko: vadinasi, esu.

Ne, nesi, ne šitaip; tu turi mąstyti, ne muštis, klyktelėjo vyriškis.

 

…mąstau, vadinasi, esu, pasakė vyras.

Mušu, vadinasi, esame abu, mušantysis ir tas, kuris yra mušamas, atsakė vyriškio motina.

Bet tą akimirką vyriškis nustojo būti; praradęs sąmonę jis negalėjo mąstyti. O jo motina galėjo. Todėl ji mąstė: aš esu, kaip yra ir mano sūnus be sąmonės, net jei jis to ir nežino…

 

 

Mano galva

 

Čia šita gatvė, kur gyvena ir rūko mano galva. Matau ją būdraujančią ant palangės pakeliui į mokyklą, kur studijuoju mikrobiologiją, kurią galiausiai metu, nes visa kas atrodo per maža, kad turėtų didesnės reikšmės pasaulyje, kuriame stengiuos gyventi.

Paskui pradedu studijuoti pažengusiųjų fiziką, o tai reiškia – stengiuos suprasti atomus ir subatominius elementus. Fiziką irgi metu, galiausiai suvokęs, kad įžengiau į pasaulį, dar mažesnį už mikrobiologinį.

Tada sugalvoju tapti astronomu ir atverti sau platesnį vaizdą, bet įžiūriu tik taškelius, kuriems, profesoriaus teigimu, prireikė milijonų, o gal net milijardų metų pasiekti tik neseniai išsivysčiusius regos nervus; ir kad mūsų matoma bet kurios žvaigždės šviesa iš tikrųjų gali būti seniai užgesusi ir palikusi tik ilgėliausią, ilgesingą šviesos ruožą. Ir aš susimąstau, ką visa tai turi bendra su manimi ir pasauliu, kuriame stengiuos gyventi. Taigi, metu astronomiją.

Dabar sugrįžęs į šią gatvę pagarbiai žvelgiu į savo galvą, būdraujančią ant palangės, rūkančią, mirksinčią, visapusiškai atsipalaidavusią – tokią kaip vyrų, nustojusių bet kokių vilčių…

 

 

Taip jau yra

 

Buvo toks vyras, kuris turėjo labai daug ūsų. Viskas prasidėjo nuo ūsų virš lūpos, kuriuos jis vadino normaliaisiais ūsais.

Tai mano normalieji ūsai, sakydavo jis.

Bet tada jis išsitraukdavo dar vienus ūsus ir užsidėdavo juos ant tikrųjų ūsų sakydamas: čia mano anomalieji ūsai.

Tada jis išsitraukdavo dar vienus ūsus ir užsidėdavo juos ant anų dvejų ūsų, sakydamas: šitie mano normalieji ūsai.

O paskui užsidėdavo dar vienus ant kitų trejų, tardamas: o šitie anomalieji. O dar po kelerių ūsų sluoksnių to vyriškio paklausdavo, kam jam reikia tiek daug normalių ir anomalių ūsų.

Ne tai kad reikia, atsakydavo jisai, tiesiog taip jau yra…

Paskui jis nusiplėšdavo visus tuos ūsus. Jie mėgsta pailsėti, murmėdavo.

Pirmieji ūsai, kuriuos mes laikėme tikrais, tokie nebuvo.

Užsiminėme jam manę, kad pirmieji jo ūsai tikri. Jie tikri, atsakė tasai vyriškis, visi mano ūsai tikri; tik vieni ūsai normalūs, o kiti anomalūs; tiesiog taip jau yra…

 

 

Meilė

 

Vieną dieną žmogus įsimylėjo save ir apie nieką daugiau nepajėgė galvoti, kaip tik apie save.

Žinoma, tai jam glostė širdį, niekas niekada jam nebuvo rodęs tiek domesio…

 

Jis norėjo sužinoti viską apie save, savo laisvalaikio užsiėmimus, mėgstamą muziką ir sportą.

Jam buvo pavydu, kad nepažinojo savęs vaikystėje. Jam magėjo sužinot, koksai berniukas jis buvo…

 

Paklaustas, ar, jo manymu, visa tai vainikuos santuoka, atsakė, kad tai didžiausias jo noras, kad trokšta turėti vaikų su savimi…

 

 

Svarbu, nesvarbu

 

Ką vienas žmogus laikė dėžutėje: žaislinį žmogeliuką be rankos, taip pat ir be kojos.

Tiesą pasakius, tas žmogeliukas išvis neturėjo rankų. Ir jam trūko ne vienos, bet abiejų kojų, trūko net liemens ir galvos.

Bet tai nesvarbu, nes dėžutėje buvo dar vienas žmogeliukas. Tas irgi neturėjo vienos rankos ir vienos kojos.

Tiesą pasakius, antrasis žmogeliukas išvis buvo be rankų; taip pat ir be kojų, be liemens ir be galvos. Bet tai nesvarbu, nes dėžutė buvo pilnut pilnutėlė berankių ir bekojų žmogeliukų, neturinčių liemens ir galvos.

Bet tai nė kiek nesvarbu, nes nebuvo ir pačios dėžutės… Ir net paties žmogaus…

Galų gale būta tik žodžių eilučių; bet ir tai nesvarbu…

 

 

Pasmerktasis

 

Po visos virtinės išsišokimų vyriškis klupinėdamas patraukė namop mintydamas: už tai, kad dabar atsisakau blogų savo poelgių, man turi būti atleista, nes tada veikė ne mano tikrasis aš, prie kurio dabar sugrįžtu. Be to, nedera priekaištauti dėl praeities, į mane žiūrėtina kaip į atpirktąjį dabartyje…

Bet kai tas vyras prišlitiniavo prie savo namo slenksčio, namas jam tarė: eik šalin, aš ne namie.

Ne namie? Namas visada namie, kur jam daugiau būt? – nustebo vyriškis.

Aš ne namie tau, atsakė namas.

 

Tada šalin nukepėstavusį vyriškį ištiko dar viena išsišokimų virtinė…

 

Vertė Andrius Patiomkinas