Meilės mįslė
Vytautas P. Bložė. Neįminta mįslė: mozaikos kompozicija. K.: Kauko laiptai, 2014. 190 p.
„Neįminta mįslė: mozaikos kompozicija“ – paskutinis Vytauto P. Bložės (1930–2016) kūrinys, rašytas 1997–2013 metais. Knygoje poetas nevengia vartoti deminutyvų, pvz., lyg kuklindamasis šį kūrinį vadina „knygele“ (p. 8), nors į knygelę šis sunkiasvoris veikalas tikrai nepanašus: jame glūdi daugybė tyrinėjimo laukų – filosofijos, teologijos, istorijos, komparatyvistikos ir kt. Nepaisant to, šis kūrinys nesulaukė didelio kritikų dėmesio. Viena iš galimų priežasčių – itin detalus, neretai pernelyg referatyvus mitų, religinių sistemų, istorijų atpasakojimas.
Pasak Gintarės Bernotienės, „jei V. P. Bložė savo „epui“ iš seniai rašytų tekstų būtų suteikęs koncentruotesnę, ne tokią pasklidą formą, būtų pelnęs gerokai daugiau skaitytojų“ („Neryškūs siužetai, odisėjos po kūną, iliados prieš lytį ir kt.“, Nemunas, 2015, Nr. 6). Skaitymą apsunkina ir tai, kad analizuojant šį kūrinį visai neprošal bent minimalus filosofinis ir teologinis pasirengimas. Vis dėlto, net jei ir nebeturime poeto, o nuo knygos išleidimo praėjo penkeri metai, manau, joje svarstomos temos yra aktualios ir šiandien, ypač tiems, kurie domisi religijomis ar jų lyginamąja analize, galop dialogu tarp skirtingų doktrinų.
Pagrindinė kūrinio gija yra Meilės religijos sklaida, viena vertus, plėtojama per krikščioniškąją pasaulėžiūrą, kita vertus, daug dėmesio skiriama vaišnavizmui (krišnaizmui). V. P. Bložė įspūdingai (kad ir atpasakodamas) atveria sąlyčio taškus tarp krikščionybės ir vaišnavizmo, bhakčio (atsidavimo, meilės) etikos. Pažymėtina, kad istorinės asmenybės ir mitologiniai personažai taip susipina, jog sunku steigti aiškią skirtį tarp mitologijos ir istorijos, nors poetui istoriografiniai faktai nėra itin svarbūs, o jo tekstai, kaip jis pats sako, yra „į galimą tiesą panaši beletristika“ (p. 127).
Regis, sąlyčio taškų ieškojimas tampa „Neįmintos mįslės“ skaitymo raktu: per meilę Aukščiausiajam, kuri tampa šio kūrinio kertine idėja, poetas jungia skirtingas doktrinas į vieną apgalvotai išdėstytą mozaiką, kurioje atrandame įvairiausių detalių: Jeruzalės, Indijos, Lietuvos istoriją, mitologiją ir kt., tad užminta mįslė skatina iš naujo apsvarstyti priklausymo konkrečioms kultūrinėms, religinėms tradicijoms reikšmę ir tai, kas sieja įvairiausius kultūrinius, religinius skirtumus.
Vienas svarbiausių rinkinio akcentų yra sąsaja tarp Jėzaus (dar vadinamo Isa) ir Čaitanjos Mahaprabhu. Reikia pažymėti, kad Čaitanja Mahaprabhu vaišnavų (krišnaistų) yra laikomas Aukščiausiojo Dievo Asmens – Krišnos inkarnacija. Jis, priešingai nei Krišna, vaizduojamas ne mėlynos, o gelsvos spalvos. Šios eilutės, galima sakyti, glaustai apibūdina Šri Čaitanjos bhakčio doktriną: „visur, kur yra gyvastis, yra ir Dievas. Ir Dievas – / Absoliutas, Visagalis ir (kas daugeliui tada buvo visiškai / nepriimtina) – Asmenybė, Aukščiausioji Asmenybė! Tik tuo / žmogus (ir tik žmogus!) buvo Jo miniatiūrinė // analogija, apdovanota pašaukimu – mylėt ir garbint Viešpatį Dievą – / […] – – – štai ko mokė Čaitanja, tvirtindamas, kad / viskas pildosi, viskas įvyks“ (p. 71). Į bhaktį panaši krikščioniškoji agapė, nužyminti dieviškąją meilę, gėrio troškimą kitam asmeniui.
Knygoje daroma prielaida, kad Čaitanja gali būti Jėzaus mokinys, kuris per paramparą (mokymo perdavą) tęsia Jėzaus meilės mokymą: „…Krišnos – Aukščiausiojo Dievo Asmens meilės – mokslas / prikeltas ir praturtintas, kaip sakėm, – Čaitanjos Mahaprabhu (Isos mokinio – galbūt per paramparą?)“ (p. 137). Kitaip tariant, Jėzaus meilės Dievui bei artimui mokymas ir bhaktis gali būti tas pats: „…viename itin sename / šastrų kanone randam stulbinančių žinių apie Meilės religijos skelbėją – / vienuolį, klajojantį pamokslininką, galimas daiktas – sanjasį, kilusį iš Palestinos, vardu // Isa, laikantį save Dievo Sūnum, t. y. žmogum, gimusiu iš nekalto prasidėjimo / [...] Visa tai dėstoma senajame pali kanone, kuris rastas nežuvęs“ (p. 130). Reikėtų pridurti, kad V. P. Bložė neatsisako Kristaus kančios ir prisikėlimo iš numirusiųjų sampratos (p. 134), bet, jo manymu, Čaitanja tęsia Kristaus mokymą.
Taigi poeto svarstymai išties užduoda ne vieną klausimą ir pakursto diskusijas, bet, regis, itin svarbu pasakyti, kad V. P. Bložės išeities taškas yra tikėjimas ne beasmeniu Absoliutu, o Dievo asmeniu. Jam rūpi išryškinti meilės mokymą, t. y. bhakčio kelią, kurį pasirinkus svarbiau tampa tarnystė kitam asmeniui, o ne intelektualūs svarstymai apie beasmenę Būtį. Tai reikia akcentuoti, nes poetas oponuoja Dievo, kaip beasmenio Absoliuto, sampratai, plėtojamai advaita vedantos, t. y. nedualistinės filosofijos, kurioje sutelkiamas dėmesys į Atmano (Savasties, Aš) tapatumą Brahmanui – beasmeniam, visa apimančiam Principui. Šį nedualistinį mokymą plėtojo intelektualas Šankara. Beje, jis pristatomas antrojo skyriaus pradžioje.
V. P. Bložė primena seną filosofinį ginčą tarp personalistų ir impersonalistų, laikydamasis vaišnaviškos pozicijos. Impersonalistai, dar kitaip – vadinamieji majavadžiai, teigia, kad Absoliutas negali būti apribojamas jokiomis žmogiškomis savybėmis, negali būti įspraudžiamas į jokias kategorijas, vadinasi, negali būti traktuojamas kaip asmuo. Tokie argumentai, žinoma, yra logiški, tačiau personalistams, akcentuojantiems meilės santykį su Dievo asmeniu, impersonalistinis požiūris nėra pakankamas. Akivaizdu, kad poetui, kurio tikslas išryškinti meilės svarbą, impersonalistinė pozicija nepriimtina, o jo požiūris netgi radikalus. Jis su pasimėgavimu, o kartais gan komiškai vaizduoja triuškinančias Šri Čaitanjos pergales prieš „kreivatikius“. Pvz., Čaitanjai oponavęs mokslininkas budistas pašiepiamai vadinamas „Profesor-prabhu“ (p. 77). O tie „kreivatikiai“ poetui yra ne tik budistai, bet ir advaita vedantos šalininkai bei ateistai.
Žinoma, nekritiškas vaišnavizmo idėjų priėmimas yra diskutuotinas dalykas, bet, regis, V. P. Bložei itin rūpėjo plėtoti etinę viziją. Tad svarbų vaidmenį atlieka ir kovos be ginklo idėja Indijos islamizacijos kontekste. Taip pasirodo dar dvi ryškios figūros – broliai Rūpa ir Sanatana Gosvamiai, kurie buvo priėmę islamo tikėjimą ir ėjo ministrų pareigas, tačiau sutikę Čaitanją grįžo prie vaišnavizmo, neprievartinės bhakčio etikos ir metė ministrų postus: „visa tai, ką mes čia dėstom, pasisemta iš Vedų. Ir net iš / įvairių (skirtingų) šaltinių (knygų). Jos liudija, kad / [...] abu broliai // pasiryžo grįžt į savo tėvų ir protėvių tikėjimą, į / hinduizmą, į vaišnavizmą (į bhakti – meilės Dievui, kaip / Aukščiausiajam Asmeniui, religiją)“ (p. 113). Taigi poetui ne tiek svarbu politinės peripetijos, kiek parodyti dieviškąjį Čaitanjos, kuris, kaip ir reikia tikėtis, nesidomi nei politiniais, nei ekonominiais veiksniais, vaidmenį (p. 109, 110). Jo pozicija primena ir Jėzaus nesusitapatinimą su jokia politine grupuote ar religiniu elitu. Galop poetas kalba apie priešininko susinaikinimą: „kadangi Čaitanjos mokymas nugali be ginklų, priešas savaime / pralaimi, nes ima kariaut pats su savim…“ (p. 117)
Vienas iš paveikiausių skyrių šioje mozaikoje, ko gero, yra antrasis, kuriame pasakojama apie nacių ir sovietų okupuotą Lietuvą. Sujungiami asmeniniai išgyvenimai, istoriniai ir politiniai įvykiai. Labai svarbi farmacininko Avicenos, gydžiusio ir aprūpinusio vaistais nacių belaisvius, vėliau – partizanus, figūra. Avicena kiek panėši į Jėzų, kuris iš anksto žinojo apie išdavystę. Avicena taip pat nujautė, kad anksčiau ar vėliau bus išduotas, o jam paskirta, kaip ir Jėzui, aukščiausia – mirties bausmė. Kita vertus, Avicenos žmonos susideginimas atrodo it užuomina į senovinį indų paprotį tapus našle susideginti vyro laidotuvių lauže (p. 38–48).
Šeštajame skyriuje, kuris pasirodė vienas gražiausių ir poetiškiausių, tebeplėtojamos temos, liečiančios okupuotos Lietuvos ir šeimos istoriją, trėmimus. Eilėraštyje „Juodoji girių bitelė“ sklandžiai susipina pagonybė, krikščioniškasis pamaldumas, istorinė atmintis: „girių bitele, kamane juodoji, įsimylėjėlių / ryšininke. Arba – mūsų atveju – / nukankinto tėvo ir susideginusios motinos / ryšys su mumis, su vaikais: per maldą, giesmę, atgailą, per / nuskaidrėjimą“ (p. 158). Galima sakyti, kad detalius pasakojimus poetas tarsi užantspauduoja lakoniškuose, itin sutelktuose tekstuose.
Žvelgiant į ryškiausius personažus šioje knygoje – Jėzų, Šri Čaitanją, brolius Gosvamius ir Aviceną, matyti, kad juos sieja tvirta etinė pozicija – rizikinga tarnystė kitiems, kurios rezultatas – mirties bausmė (Jėzus, Avicena) arba pergalė be prievartos (Čaitanja, broliai Gosvamiai). Tad šie veikėjai, kurių vaidmenys itin gražiai sujungiami penktajame skyriuje, įkūnija poeto puoselėjamą etinį, religinį idealą: besąlygišką meilę (bhaktį). Be to, šiame skyriuje prieiname prie Kiršino, Kirsnos upelių: „…Kirsna. Kiršinas. Čia kitų laikų (srovių) / tėkmė? Iš Dievo gal – Indijoj – vardo? Iš tamsiaveidžio Hari Krišnos?“ (p. 141–142) Tokiu būdu Lietuva ir Indija tarsi susitinka kalbiniuose sąskambiuose: lietuvių kalbos artumas sanskritui – viena iš priežasčių, kodėl kalbama apie sąsajas tarp Lietuvos ir Indijos (p. 106).
Kita vertus, ketvirtajame skyriuje V. P. Bložė užsimena, kad senojoje Indijoje, t. y. Bharatoje, buvo išrasti žaidimai kortomis ir šachmatais, tik pastarieji neprarado solidumo (kortos tapo azartiniu žaidimu): „…šachmatuose vienas / (man, vaikui) paradoksaliausių dalykų (aspektų) buvo „ėjimas / žirgu“. Kodėl ėjimas? o ne: šuoliavimas? jojimas? Klastinga (paini) potekstė“ (p. 106). Knygoje sužaidžiama netikėtu ėjimu, kuris atsiskleidžia paskutiniame skyriuje vykstančiame dispute tarp Čaitanjos (prisiminkime, kad jis laikomas Krišnos inkarnacija) ir Šankaros sekėjo, majavadžio Sarvabhaumo Bhatačarjos.
Artėjant prie atomazgos, reikėtų prisiminti minėtą ginčą tarp personalistų ir impersonalistų (majavadžių), nes Čaitanja atskleidžia klastingą ėjimą: pasirodo, Krišna kreipėsi į Šivą, kad šis sugalvotų tokią Vedų interpretaciją, dėl kurios žmonės nusigręžtų nuo Dievo, kaip asmens: „…Šri Čaitanja tęsė: / „o buvo taip. Remiuosi šastromis (pridūrė jis). Beveik / pažodžiui cituoju: „Kreipdamasis į Viešpatį Šivą / Aukščiausiasis, t. y. Viešpats Krišna, tarė: „Sugalvok tokį / Vedų aiškinimą (perskaitymą), kurį užčiuopę (priėmę) paprasti // žmonės nusigręžtų nuo Dievo, t. y. nuo Manęs. Tačiau / tiesą – apie Aukščiausiąjį – nuslėpk (nutylėk)“ (p. 181–182). Kitaip tariant, laikomasi nuomonės, kad Šankaros nedualistinis mokymas, kaip ir visos kitos impersonalistinės ar ateistinės teorijos, yra sufalsifikuotos interpretacijos. Akylas skaitytojas galėtų paklausti, kaip čia taip staiga atsiranda dar ir Šiva. Koks jo vaidmuo šiame ėjime? Tikima, kad Šankara yra Šivos inkarnacija. Tiesa, poetas gan paslaptingai kalba apie šį žaidimą. Tekste „Kosminis Šivos šokis. Artėjant kūrinijos pabaigai“ (p. 180–184) Šankara lyg ir reabilituojamas, nes pavadinamas „eiliniu brahmanu“, vykdančiu Dievo valią (p. 181), o vėliau užsimenama apie Šivos ketinimą įgauti „eilinio brahmano“ pavidalą (p. 182).
Apibendrinant galima sakyti, kad V. P. Bložė išryškino konfliktą tarp pažodinio šventraščių skaitymo (vaišnaviška pozicija – personalistai) ir filosofinės interpretacijos (Šankaros mokymas – impersonalistai) (p. 178). Visgi įdomiausia yra tai, kad jei impersonalistinė interpretacija buvo numatyta iš anksto, tai viskas vyksta taip, kaip reikia. Taip abi inkarnacijos – Krišnos ir Šivos – veikia išvien.
Remdamasis vaišnavizmu poetas išsprendžia ginčą tarp, atrodytų, nesutaikomų šalių. Tai, ko gero, ir yra šios knygos pagrindinis tikslas. Kitas klausimas, ar tokio sprendimo pakanka. Juk impersonalistai savo logine argumentacija žavi ir žavės intelektualiuosius. O „Neįminta mįslė“ sukasi aplink racionaliam mąstymui neprieinamus dalykus, tad ir mįslės sprendimas gali nuvilti, nes reikalingas tikėjimas, kuris apsuka mus ratu. Tai reiškia, kad išeities taškas (tikėjimas šventraščiais) sutampa su problemos sprendimu (šventraščių studijos) arba problemos sprendimas yra raktas į tikėjimą. „Neįminta mįslė“ ir jos galimas atskleidimas yra ne kas kita kaip tikėjimo ratas, nes remiamasi šventraščių mokymais, kurie laikomi autoritetingais.
Simboliška, kad „Neįminta mįslė“ yra paskutinis V. P. Bložės kūrinys, tarsi priminimas (o gal ir savotiška išpažintis: „Viešpatie, atleisk, jei kas (tarp mūsų) / ne taip“, p. 26), kas jau seniai išgirsta, tik primiršta. Kita vertus, lieka atviras klausimas: galbūt skirtingos kryptys, skirtingos sąvokos, įsitikinimai ir doktrinos veda į tą patį tikslą?
Poetas užminė meilės mįslę, kuri paradoksaliai slepia save kaskart vis iš naujo atsiverdama.
