Masių amžius, arba Kodėl verta skaityti Gustave’ą Le Boną

    Milijoną avių visada išbaidys vieno liūto riaumojimas.

Benito Mussolini

Gustave Le Bon. Minios psichologija. Iš prancūzų k.
vertė Nomeda Hofertaitė. V.: Vaga, 2019. 199 p.

1935 m. vokiečių režisierė Leni Riefenstahl išleido garsųjį propagandinį filmą „Valios triumfas“, kuriame įamžino nacionalsocialistų partijos suvažiavimą. Į renginį susirinko virš 700 tūkst. partijos narių ir visi jie atėjo pamatyti Adolfo Hitlerio. Štai kodėl Riefenstahl nusprendė panaudoti vieną įprastą kinematografinį triuką. Filmo scenoje, demonstruojančioje „šlovingą“ Hitlerio atvykimą, lyderis nufilmuotas iš nugaros taip, kad per jo petį būtų pastebima džiūgaujanti ir jį sveikinanti minia. Šis estetinis sprendimas, primenantis klasikinę kinematografinę aštuoniukę, kuria dialogo ir vienos bendros erdvės įspūdį. Kitaip tariant, režisierė vien tik vizualinėmis priemonėmis pavaizdavo minios ir lyderio intymų pasikalbėjimą.

Knygoje „Minios psichologija“ prancūzų mąstytojas Gustave’as Le Bonas kaip tik siekia apmąstyti politinėje ir socialinėje tikrovėje atsiradusį naują tikrovės darinį – žmonių masę*. Minia visada vienaip ar kitaip figūravo politiniuose ginčuose. Prisiminkime, kad vienas iš esminių filosofinių įvykių yra Sokrato teismas, kai 500 piliečių taryba demokratiniu būdu dieviškajam filosofui skyrė mirties bausmę. Ši neteisybė, Platono akimis žvelgiant, reikalavo teisingiausios valdžios idėjos įtvirtinimo – kadangi demokratija nepastebimai virsta ochlokratija, antikoje ji vertinama kaip netinkama politinė alternatyva. Toks nepasitikėjimas minios elgesiu implicitiškai pastebimas daugelio politinių filosofų mintijimuose: Niccolo Machiavelli liaudies ir miesto valdovo priešpriešoje, Thomo Hobbeso ištaroje „žmogus žmogui vilkas“ ar Edmundo Burke’o Didžiosios Prancūzijos revoliucijos analizėje. Tačiau, pasak Le Bono, mes atsiduriame naujoje mąstymo kryžkelėje: „Akla masių jėga akimirkai tampa vienintele istorijos filosofija“ (p. 22). Paskutiniai du žodžiai geriausiai atskleidžia mintį, kurią nori perteikti autorius, – viešos, politinės ar socialinės erdvės nebeįmanoma nagrinėti ne minios kontekste, nes nūdienos tikrovė yra minios tikrovė. Kalbant paprastai, iki Le Bono gyvenę išminčiai dar norėjo ir galėjo priešintis miniai, todėl jie siūlė geriausios arba efektyviausios valdžios modelį. Tačiau dabar minia tapo aktualia ir neišvengiama tikrovės dalimi. Neatsitiktinai Le Bono amžininko Karlo Marxo žymioji proklamacija kviečia įgyvendinti šį naują istorijos filosofijos etapą: „Pasaulio proletarai, vienykitės!“

Le Bono kūrinys pasirodė laikotarpiu, kai minia tapo ypač svarbiu politiniu ir filosofiniu klausimu. XX a. žmonių masę bandė apmąstyti visa plejada mąstytojų. Masės kuriamą vidutinybių kultą knygoje „Masių sukilimas“ nagrinėjo ispanų filosofas José Ortega y Gassetas. Savo egzistencialistiniuose samprotavimuose Martinas Hedeggeris kalbėjo apie žmonėms būdingą „su-būtį“ (vok. Mitsein) ir pagarbaus atstumo išlaikymą. Nors pats filosofas įstojo į nacių partiją, pasak jo knygose išsakytų minčių, nevalia uzurpuoti kito originalią „čia-būtį“ (vok. Dasein). Vėliau jo mokinė Hannah Arendt analizavo totalitarinės santvarkos prigimtį bei viešos ir asmeninės erdvės susimaišymą. Kaip teigia Arendt, kai asmeniniai poreikiai, kurie antikos filosofijoje buvo priskiriami privačiai ūkio sferai (sen. gr. oikos, iš kurio atsirado ekonomikos terminas), tampa viešos politikos dalimi (sen. gr. polis), atsiranda masių poreikius aptarnaujantis biurokratinis aparatas ir visus įpročius kontroliuojanti valstybė.

Tačiau didžiausią iššūkį vėliau kėlė nematyto dydžio mases subūrusios totalitarinės ir autoritarinės santvarkos: nacizmas, fašizmas ir komunizmas. Šiuo atveju įdomu atkreipti dėmesį į Le Bono knygos reputaciją. Išleidimo metais oficialiosios akademijos atmestas kūrinys gana greitai sulaukė plataus skaitytojų dėmesio ir apaugo filosofiniais gandais. Prabėgus metams po knygos pasirodymo prancūziškai (1895), ji jau išverčiama į anglų kalbą. Dažnai teigiama, kad su knyga buvo susipažinę Hitleris, Mussolini ir Leninas (pastarasis variantas visai įmanomas, nes Leninas buvo gana apsiskaitęs). Vėliau knyga ėmė cirkuliuoti ir rimtesniuose kultūros baruose. Savo knygoje „Masių psichologija ir Ego analizė“ Sigmundas Freudas papildė Le Bono samprotavimus sistemiškomis pastabomis, o patį masės poveikį prilygino tuo metu išpopuliarėjusiai hipnozei. Vienas žymiausių XX a. ekonomistų Josephas Schumpeteris mini ją savo svarbiausiame veikale „Kapitalizmas, socializmas ir demokratija“. Schumpeteris taip pat kelia esminį politinį klausimą: ar įmanoma demokratinė santvarka, kai tikrovę užvaldė neracionali žmonių masė? Mąstytojas teigia, kad demokratija veikia kaip rinka, kurioje profesionalūs politikai siūlo „pirkti“ savo paslaugas. Jei pasiūlymas atitinka piliečių norus (o juos formuluoja būtent politikai, nes patys žmonės nežino, ko nori), už juos ir balsuojama. Taip Schumpeteris netiesiogiai tęsia Le Bono mąstymui būdingą elitistinę politikos viziją, pasak kurios, būtent masėms vadovaujantis elitas kaupia politinę galią. Panašias elitistines teorijas kaip tik propagavo minėtos totalitarinės santvarkos: fašistinėje Italijoje buvo dučė, Trečiąjį reichą valdė fiureris, o komunistinį rojų turėjo realizuoti revoliucinis partijos avangardas.

Knygoje Le Bonas ne kartą akcentuoja, kad miniai būdingas ir geras elgesys. Jis net prasitaria, kad minioje daug geriau sekasi siekti didvyriškų tikslų: „Kartais minia morale pranoksta išmintingiausius filosofus“ (p. 61). Visgi šiuo atveju svarbūs ne moraliniai klausimai, bet naujo politinio darinio aktualizavimas. Pačią minios prigimtį Le Bonas kildina iš žmogiškųjų instinktų ir pabrėžia fiziologinių reakcijų, kurias nulemia stuburo smegenys, svarbą. Instinktyvų masės pagrindą knygoje „Masė ir valdžia“ taip pat aptarė Nobelio premijos laureatas Elias Canetti. Pasak autoriaus, žmogus neišvengiamai turi minioje besireiškiančius instinktus. Štai kodėl aplinkiniams žmonėms pradėjus bėgti, ploti ar žiūrėti į tolį mes nevalingai atkartosime tokį elgesį ir tapsime bandos dalimi. Kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus priverstas pripažinti, kad masė yra natūrali žmogaus egzistencijos dalis. Tačiau čia Le Bono samprotavimai tampa migloti – autorius nepaaiškina, kokiu pagrindu skiriasi sena, instinktais besivadovaujanti minia ir naujaisiais laikais atsiradusi masė. Kitaip tariant, pasidaro neaišku, kodėl iškyla poreikis naujai interpretuoti minios psichologiją. Kadangi Le Bonas terminus „minia“ ir „masė“ vartoja sinonimiškai, prasminį pirmumą atiduodamas būtent pirmajam žodžiui, jis dažniausiai apsiriboja fiziškai vienoje erdvėje susibūrusia žmonių grupe. Ta pati minia nulinčiavo Sokratą, Jėzų arba sukėlė Didžiąją Prancūzijos revoliuciją. Kuo ji skiriasi nuo masės, įgyvendinančios vienintelę istorijos filosofiją? Kaip pažymėjo jau minėtas Ortega y Gassetas, nūdienos žmogus išlieka masės žmogumi net būdamas vienas, nes jo sąmonė veikia masės „režimu“. Masės žmogus atsiranda visur, kur paplinta naujosios medijos, postindustrinis kapitalizmas, technologijos ar vartotojiška kultūra. Masės žmogus yra ne fizinis, bet mentalinis darinys.

Štai kodėl XX a. pirmoje pusėje mąstytojai atkreipia dėmesį į kultūrines industrijas, popkultūrą (Maxas Horkheimeris ir Theodoras Adorno) ar tokių masiškai reprodukuojamų medijų kaip kinas ir fotografija paplitimą (Walteris Benjaminas). Keisdama žmonių sąmonę ir taip transformuodama pačią tikrovę masė tampa vienintele istorijos filosofija. Ir tai yra turbūt didžiausias Le Bono knygos trūkumas – jis apsiriboja tik fiziškai apčiuopiama minia ir beveik nenagrinėja psichologiškai sudėtingesnio ir svarbesnio minios fenomeno. Tačiau reikia pripažinti ir autoriaus subtilią intelektualią intuiciją. Vienoje knygos vietoje jis mini „stebuklingąjį žibintą“ (lot. laterna magica) – jau XVII a. apsvarstytą mechanizmą, tam tikrą kino projektoriaus „prosenelį“. Aparatas leisdavo padidinti ant specialių kortelių nupaišytus paveikslėlius, o šių kortelių stumdymas kurdavo judėjimo įspūdį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai nereikšminga smulkmena, tačiau vėliau autorius išsako genialią mintį: „Minia mąsto tik vaizdiniais ir ją sujaudina tik vaizdai“ (p. 68). Būtent vaizdų paplitimas, kurį medijų teoretikai įvardino kaip „vaizdinį posūkį“, buvo svarbi masinės kultūros ir masinio žmogaus atsiradimo priežastis. Kaip knygoje „Spektaklio visuomenė“ rašo žymusis vaizdų kritikas Guy Debord’as: „Objektas, iš kurio tikimasi ypatingos jėgos, galėjo būti atiduotas masių garbinimui tik todėl, kad jis buvo tikrai gausiai tiražuojamas, siekiant masiško jo vartojimo.“ Industrijos štampuojami ir žmonių vartojami vaizdai kaip tik padeda kurti naują masės (pseudo)tikrovę. Kalbant paprastai, atsiradus kinui, atsirado ir žiūrovų minia. Labiausiai stebina tai, kad prieš daugiau nei šimtą metų išleistoje Le Bono knygoje galima atrasti ankstyvąsias užuomazgas minčių, kurios taps svarbios ateities intelektualams.

Be abejo, žvelgiant šių laikų skaitytojo akimis, Le Bono knyga atrodo šiek tiek negrabi ir juokinga. Įsivyravus naujosioms medijoms – kinui, radijui ar net internetui – atsirado sudėtingesnių ir subtilesnių minios kūrimo ir kontrolės mechanizmų. Prieš skaitant šį kūrinį būtina suprasti, kad autorius remiasi ne moksliniais įrodymais, o savo subjektyvia gyvenimiška patirtimi. Tuo labiau tai yra tam tikra žanro klasika ir vienas pirmųjų žingsnių siekiant sąmoningai ir naujai apmąstyti žmonių minią. Taip Le Bono samprotavimai netiesiogiai užčiuopia ir kitą pamatinę žmogiškosios egzistencijos pajautą. Visus jo burnojimus prieš minią gali apibendrinti šie žodžiai – mintis mėgsta tylą, o mąstymas reikalauja ramybės. Tam tikra prasme galima teigti, kad Le Bonas filosofuoja apie vienatvę.