Kaip mokslinė fantastika padeda skaitytojams suprasti klimato kaitą?

 

Šių metų pradžioje Britanijos visuomeninio transliuotojo internetinėje svetainėje, kultūros rubrikoje, pasirodė straipsnis, kuriame trumpai pristatoma pasaulyje sparčiai populiarėjantis mokslinės fantastikos porūšis – klimatologinė fantastika (angl. climate fiction, arba cli-fi (trumpinys pagal analogiją su sci-fi – science fiction („mokslinė fantastika“). Šiai literatūrai priskiriami kūriniai, kuriuose vaizduojami klimato kaitos ir visuotinio atšilimo nulemti padariniai nūdienos ar netolimos ateities pasaulyje.

 

2140-aisiais du vaikėzai čiuožia vandenlentėmis Manhatano širdyje, visai šalia 6-osios aveniu ir Brodvėjaus sankirtos. Jeigu jums ši vieta pažįstama, žinote, kad ji gerokai nutolusi nuo dabartinės Jungtinių Valstijų kranto linijos. Tačiau [amerikiečių rašytojo fantasto] Kimo Stanley Robinsono romane „Niujorkas, 2140-ieji“ (New York 2140) dėl nelėtėjančios klimato kaitos sukeltų pokyčių Manhatanas jau apsemtas, jūros lygis pakilęs daugiau kaip 15 metrų. Niujorkas čia amfibiškas miestas, Didžioji Venecija, išraižyta kanalų tinklo, kuriuo kursuoja venecijietiški vaporetto – vandens autobusai, o knygos veikėjai turi išmokti gyventi mums ir pažįstamoje, ir nebeatpažįstamai pasikeitusioje erdvėje. Čiuožimas vandenlente vidury Manhatano šiame romane – reali perspektyva.

Robinsono 2017 m. išleistas klimatologinės fantastikos romanas priklauso pastaraisiais metais augančiam korpusui knygų apie netolimoje ateityje paskandintas tautas, vėjo jėgainių parkų utopijas ar sudarkytas metropolijas. Politikams rengiant globalinio atsako į klimato krizę priesakus, o inžinieriams skubant kurti našesnes saulės baterijas, rašytojai taip pat yra atradę savo vaidmenį – pasakoti, anot Robinsono, „ateinančio amžiaus istorijas“. Šitaip jie gali padėti viso pasaulio skaitytojams suvokti situaciją, kurioje esame atsidūrę.

Klimato kaitos problema liūdnai pagarsėjusi krizinių pasekmių tariamu neįrodomumu, ypač lyginant su kitomis žmogaus sukeltomis katastrofomis. Prileisk į upę nuodingų chemikalų ir jau po kelių dienų pamatysi aukštyn pilvu plaukiančių žuvų; o kaip įrodysi į orą išmesto anglies dvideginio žalą? Ir nors 2018 m. Jungtinių Tautų klimatologų ataskaitoje perspėjama, kad judame link katastrofos, kas gali tiksliai įsivaizduoti, kaip ji atrodys?

Čia pagalbon ateina literatūra: susitelkdama į konkrečius ateities erdvėlaikio veikėjus ir jų istorijas ji abstrakčius skaičius paverčia apčiuopiama realybe. Pasak Robinsono, pateik skaitytojams išsamų, faktūrišką klimato kaitos paveiktos ateities paveikslą, ir jiems bus lengviau įsivaizduoti jos padarinius. Tokioje literatūroje viskas tikroviška ir primena kasdienį skaitytojų gyvenimą: veikėjai rūpinasi savo vaikų gerove, veliasi į nesantuokinius ryšius ir suka galvą, kaip juos nuslėpti.

 

Abstrakčios ateitys

 

„Mokslinė fantastika į klimato kaitą žmones priverčia pažvelgti kitaip nei eilinė mokslininkų ataskaita, – teigia Shelley Streeby, Kalifornijos San Diego universiteto literatūros ir etninių studijų profesorė. – Ji padeda žmonėms suprast ne tik kas mūsų laukia, bet ir dabartį.“

Klimatologinės fantastikos knygų skaičių sunku tiksliai nustatyti, bet šių veikalų sparčiai daugėja. 2016 m. buvo priskaičiuota pusšimtis romanų, kuriuose nagrinėjamos žmogaus sukeltos klimato kaitos ir jos padarinių temos*, dar dvi dešimtys pasirodė per pastaruosius 5 metus; tiesa, tarp pastarųjų kūrinių buvo įtraukti įvairių žanrų romanai. Pavyzdžiui, ir [britų žurnalisto, rašytojo] Johno Lanchesterio nauja aplinkosauginė alegorija „Siena“ (The Wall, 2019), kuri vienoje recenzijoje apibūdinta kaip „sunerimti skatinanti, bet drauge smagi“ istorija.

Mokslinės fantastikos polinkis į ekstrapoliaciją, Streeby teigimu, teikia žanrui papildomo žavesio. Veikėjų kompanija apgyvendinama tam tikromis į ateitį nusidriekusiomis nūdienos sąlygomis.

Gali būti sunku, pavyzdžiui, įsivaizduoti pasaulį, kurio vidutinė temperatūra pakilusi 2 Celsijaus laipsniais, padidėjimą, kuris, mokslininkų išvadomis, būtų pražūtingas didelei daliai Žemės gyvybės. Kaip ir sunku suvokti, kad nekeisdami dabartinio savo gyvenimo būdo prie šitokių padarinių neišvengiamai priartėsime. Klimatologinėje fantastikoje krizinė situacija perkeliama keliais dešimtmečiais į ateitį, idant įsivaizduotume, kaip kelionės į darbą ir atgal ar duonos pirkimas atrodys, tarkim, 2080 m.

Vis dėlto ši literatūros srovė kitaip traktuoja galimas perspektyvas. Patekusi į masinės kultūros lauką klimato kaitos tema dažnai įgyja katastrofos formą, ypač tokiuose Holivudo filmuose kaip „Diena po rytojaus“ (2004) ar „2012“ (2009). Didžiuma grožinės literatūros žvelgia toliau ir klausia: „Koks pasaulis bus po krizės?“

 

Viltinga ateitis?

 

Vieną iš galimų atsakymų pateikia vadinamasis solarpunk – judėjimas rašytojų, kurie savo kūriniuose noriai vaizduoja geresnę ateitį. Tokie autoriai kaip Naujojoje Meksikoje įsikūrusi Sarena Ulibarri nemėgsta pesimistinės distopinės literatūros ir kūryboje projektuoja, kaip atrodytų teisingesnis – atsinaujinančių energijos šaltinių maitinamas – pasaulis. Šis žanras pirmuosius žingsnius žengė 2012 m., kai viena brazilų leidykla išleido apsakymų rinkinį šia tema, ir šiuo metu klesti daugiausia tinklaraščiuose ir „Tumblr“ platformoje.

„Netolimą ateitį vaizduojanti mokslinė fantastika, nenagrinėjanti klimato kaitos problemos, tėra maginė fantastika“, – sako Ulibarri, įsitikinusi, kad kylančius iššūkius galima spręsti ir savo jėgomis.

Kadangi „o kas, jeigu…“ situacija atveria daugybę galimų perspektyvų, rašytojai fantastai vietoj klimatologinės distopijos renkasi politikos kritikos kelią. Robinsono romane „Niujorkas, 2140-ieji“ vienas iš personažų pliekia ekonominę sistemą tvirtindamas, kad „pasaulis virto sąvartynu dėl tų subingalvių, kurie mano, kad gali vogti ir vis tiek išbristi sausi. Turime sutriuškinti juos ir atkurti teisingumą.“

Kai jo pašnekovas pasiteirauja, ar situacija jau pribrendusi tokiam žingsniui, atšauna: „Tiesiog perbrendusi. Žmonės bijo dėl savo vaikų. Jau nedaug trūksta, kad jie pratrūktų.“ Kaip ir didžiumoje gerų mokslinės fantastikos dialogų, sunku atskirti, ar veikėjai kalba apie nerimo apimtus tėvus 2140 ar 2018 m. Robinsonas savo požiūrį vadina „niūriu optimizmu“: reikalai gali pagerėti, bet tik tada, kai žmonės bus pasirengę keisti viską iš pagrindų.

 

 

Daugialypė ateitis?

 

Tačiau kai kuriems žmonėms reikia dar radikalesnių pokyčių. Mat mokslinės fantastikos žanro istorijoje iš esmės dominavo baltieji vyrai – ar tai būtų vyro mokslininko ar baltojo atradėjo figūra, o moterys, čiabuviai ir spalvotieji buvo nustumti į paraštes, net jeigu ir patys rašė ar spausdinosi. Už pasakojamą istoriją ne mažiau svarbu ir aktualu tampa tai, kas ją rašo ar kas joje vaizduojama, įrodinėja Streeby neseniai išleistoje savo knygoje [Imagining the Future of Climate Change: World-Making through Science Fiction and Activism, 2018]. Jos tvirtinimu, vaizduotės dekolonizavimas (šiuo atveju – susijusios su klimato kaita) yra esminės svarbos uždavinys.

„Turime atsižvelgti į skirtingų žmonių grupių kuriamas ateities versijas, – aiškina Streeby, kuri linkusi kalbėti apie daugiskaitines „ateitis“, o ne vieną vienintelę „ateitį“. – Leidę šioms istorijoms skleistis ir jų įsiklausydami, gausime daug daugiau galimų atsakymų, užuot vaizdavęsi, kad jis yra tik vienas.“

Kaip pavyzdį ji mini afroamerikietę [mokslinės fantastikos] romanistę Octavią E. Butler. Romane „Sėjėjo parabolė“ (Parable of the Sower, 1993) ji pavaizdavo juodaodę paauglę, blaškomą po XXI a. 3-iojo dešimtmečio sausros niokojamą Kaliforniją. Apgyvendinusi juodaodę moterį kitokio klimato ateityje Butler pramynė tokios literatūros kelią kitiems rašytojams ir skaitytojams. Butler parodė, kad ateitis gali būti moteriška ir juodoji.

Vis dėlto vietinių spalvotųjų rašytojų balsai nėra naujiena. Apie savo ateitį jų buvo rašyta jau ne vieną dešimtmetį, teigia britų rašytoja ir kuratorė Angela Chan, nors Vakaruose į dėmesio centrą šie pasakojimai iškilo tik visai neseniai. Visuomenėje, kurioje klimato kaitos padariniai daug labiau atsiliepia marginalizuotoms žmonių grupėms, ateities vaizdavimas klimatologinėje fantastikoje tampa pasipriešinimo veiksmu. „Apie ateitį žmonės spėliojo dėl to, kad buvo engiami“, – sako Chan.

Kinų diasporos atstovė Jungtinėje Karalystėje Chan neseniai tyrinėjo, kiek prasmingas mokslinės fantastikos autoriams Kinijoje atrodo nūdienos realijų ir ateities iššūkių vaizdavimas klimato kaitos temos kūriniuose. Ji įspėja, kad į kinų literatūrą nederėtų žiūrėti pro vakarietišką prizmę: Kinijoje esama savarankiško tokios literatūros masyvo, leidžiamas, jų tvirtinimu, populiariausias pasaulyje mokslinės literatūros žurnalas „Mokslinės fantastikos pasaulis“. Chan labiau tyrinėjusi, kieno balsu kalbama klimatologinėje fantastikoje ir ar joje gali rastis vietos užribio „bebalsiams“.

Siekdami įkūnyti klimato kaitos temą rašytojai stengiasi sukurti kuo paveikesnę istoriją. Nagrinėdami dabartinę krizę kartais jie leidžia į savo kūrinius įlieti ir optimistinių gaidų. Bet, nepaisant optimizmo, rašytojai nori įtikinti pasaulį, kad jiems ši problema rūpi. Kaip savo pasisakymą užbaigia vienas iš Robinsono romano veikėjų, mokslininkai „spausdino savo popierius, rėkė ir mostagavo, saujelė apdairių ir giliaminčių rašytojų fantastų kūrė šiurpius laukiančios baigties pasakojimus, o visa likusioji civilizacija fakelais padeginėjo planetą it kokį „Degančio žmogaus“ pirotechninį šedevrą. Tikrai.“

 

www.bbc.com

Vertė Andrius Patiomkinas