Būrimas katino ūsais
Aneta Anra. Niki: dvigubas portretas. Galbūt romanas.
V.: Tyto alba, 2019. 232 p.
Knygoje „Niki: dvigubas portretas“ yra daugiau kaip du šimtai puslapių ir beveik tiek pat įvairaus plauko žmonių pavardžių. Pačios pavardės neveiksnios, panaudojamos ir pamirštamos. Anetos Anros kūrinyje veikėjai neveikia ir nekeičia pačios pasakojimo tėkmės. Daugiausia, ką jie padaro, tai atsiunčia pagrindinei veikėjai Malenai laišką, pakomentuoja gyvenimą, apgina autorės nuomonę ir išnyksta be paaiškinamos priežasties, tuo užbaigdami savo kelių sakinių būtį romane. Malenos ir jos tėčio sandūra, įdomiausia vieta kūrinyje, lūžta vos prasidėjusi ir paskęsta tolesnėje smulkmėje.
Knygoje jaučiama konstruktyvaus minčių valdymo stoka. Skyriai padriki, tekstas skęsta rakandų, giminaičių, vardų, sentimentų, svetimų biografijų ir autobiografinių detalių skiedinyje. Laiškai, adresuoti Malenai, knygoje šen bei ten pateikiami kursyvu. Nėra visiškai aišku, kas juos parašė – protagonistės vyras Dailininkas ar vienas iš šimtų knygoje minimų žmogelių. Kursyvu pateikiami ir kitokie tekstai: perrašyta Niki de Saint Phalle biografija ar ištrauka iš veikėjos dienoraščio. Pati knygos sandara labiau primena koliažą nei kokią nors reikšmę įgyjantį tekstą. Kiekvienas skyrius pradedamas žymių žmonių citatomis, tai nerangiai primena Elizabeth Wurtzel knygos „Prozako karta“ skyrių įvadus. Tiesa, citatos yra kokybiškiausia Anetos Anros kūrinio dalis. Ten, kur autorei sunkiai sekasi užbaigti mintį, ji užbaigia sakinį savo minties neigimu: „Vis tas šaltis, anot Lorcos, jis yra tragedijos elementas, betgi nėra jokių tragedijų“ (p. 31). Arba: „Data, nėra jokių datų, tik geismai“ (p. 95). Sutapimai ir atsitiktinumai knygoje grandioziškai mistifikuojami: „Niki gimė, kai Malenos Močiutei buvo šešeri. Mirė tais metais, kai Malena susipažino su Dailininku. Niki mama mirė tais metais, kai gimiau aš“ (p. 30). Kai kurios detalės pateikiamos absurdiškai: „Goya gyveno tiek pat metų kaip mano Močiutė“ (p. 88). Tiesa, Močiutė autorei svarbus asmuo. Visų svarbių asmenų vardai knygoje rašomi iš didžiosios raidės ir tai paprasčiausias būdas simboliškai, be literatūrinių pastangų perteikti jų svarbą.
Romane, pavadintame galbūt romanu ne be priežasties (nes tai tikrai nėra romanas vien todėl, kad autorė norėtų vadintis rašytoja), nėra emocinio krūvio, vien laiko, prisiminimų ir asmeniškumų pulsavimas, kuris dažnai tėra sentimentalumas ar bandymas įrodyti, kad aplinkybės susiklostė netinkamai veikėjos atžvilgiu. Veikėja tuomet pasiremia nuogirdomis, prietarais arba Zodiako ženklu, tuo save įtikindama ir apgindama savo poziciją. Deja, apkalbos nėra literatūra, jos tinka žurnalui arba turi būti užaugintos iki istorijos. Savo vertė postuluojama išoriniais žymenimis, kuriais pamažu apsinuodijama ir prarandamas noras perskaityti knygą iki galo (dizainerės Sandros Straukaitės lietpaltis ir mini kuperis). Keista ir autorės užgaida minėti, kuriose vietose buvo parašytas knygos tekstas. Jei tai būtų Patti Smith ir jos tūkstantis turų aplink pasaulį, tai pasiteisintų. Anetos Anros minimi kavinių pavadinimai nieko nesuteikia pasakojimui.
Autorė atvirauja, kad nepripažįsta kritikų: „Kritikai, užsiimantys nykia buitine menkyste, manęs nejaudina ir nepykdo“ (p. 214). Dažnai nesugebantis priimti kritikos tik nori apginti savo ribotumą. Knygoje sunku rasti kažką, kas patvirtintų ar bent apgintų tekstą kaip literatūrinio darbo pasiekimą. Daug detalių atskleista kaip puikavimasis savimi, tai virsta mažmožiais, kuriuos diktuoja atmintis. Gebėjimas rašyti autobiografinį pasakojimą nesiremia vien galia atsiminti įvykius, greičiau – taikliai susieti ir atrinkti atsiminimus. Knygoje, priešingai, kas matoma, tas apdainuojama. Įvykiai piešiami, nebrandinami, perteikiami be literatūrinio polėkio, vaizduotės, jie turi simbolinę reikšmę vien pačiai autorei: „Sutikau Šaunųjį po dvejų, jis nebeatrodė kaip tas mano Šaunusis, buvo paprastas bernas, tokių daug vaikštinėjo Vilniaus gatvėmis ir universitetų koridoriais, dar vėliau sužinojau, kad vedė man labiausiai patikusią savo klasiokę, pačią gražiausią ir poetiškiausią, didžiavausi juo“ (p. 140). Rašymo stilius dūsta nereikšmingose detalėse, nesusijungiančiose į darnų pasakojimą. Atrodytų, tarsi skaityčiau autorės sau pačiai duotą interviu iš nuobodžių kasdienybės klausimų: „Kas ten parašyta, tame palinkėjime? Nepamenu, reikia susirasti tas knygas. Važiuoju namo, gana, man įdomu su savo sūnumi, aš noriu jį visko išmokyti, Viešpatie, ko aš atsigrūdau į šią marmalynę?“ (p. 81)
Knygos viršelyje matomos dvi moterys. Ar jos panašios? Ne. Ar jos nori būti panašios? Ne. Ar viena iš jų nori būti panaši į kitą? Taip. Savo atvaizdo naudojimas viršelyje primena mirusių autorių knygas arba suponuoja narcisizmą. Nesuprantama dialogo su Niki de Saint Phalle reikšmė. Savęs prilyginimas mirusiam artistui skamba kaip saviguoda, o šios menininkės biografijos perrašymas prilygsta grafomanijai. Jaučiama desperacija būti genialiam rašant apie banalius dalykus. Autorė pritempia ryškius Niki gyvenimo faktus prie buitinių savo gyvenimo detalių. Bando sureikšminti tai, kas nereikšminga, ir sudominti tuo, kas neįdomu. Apskritai, atrodo, kad kas antras knygos puslapis yra ne autorės tekstas. Į knygą sudėti svetimi laiškai, dienoraščio trupinėliai ir kitų biografijos, apkalbos ir kiti užsilikę sąmonės rakandai.
Nors neretai knygynų lentynose galima rasti publikuotų juodraščių, šįkart rimtai susimąsčiau, kaip leidyklos sutinka išleisti meniškai nesuredaguotą kūrinį – neva jis neliečiamas norint išsaugoti rašytojo seniai prarastą rašymo nekaltybę? Knygoje daug deklaratyvių frazių neturi įtakos pasakojimui ar veikėjų kūrimui. Kad ir šios: „Vyras? Vyras? Kas tas vyras be moters? Bybys saujoj“ (p. 152).
„Aš nieko netaisau ir neleidžiu braukti. Rašau taip kaip man patinka“ (p. 201). Kaip moku, taip šoku. Paskutinė citata: „Galima užpisti save, galima užpisti savo draugus ir priešus, galima užpisti net savo mylimąją, bet tai tiek ir tėra“ (p. 176).
