Tai kuri(s) gi atsakinga(s) už demokratiškumo sklaidą
Europos Sąjungos postai išdalinti, o naujasis Lietuvos vadovas inauguruotas. Kas čia dar įdomesnio? Liepa yra tas mėnuo, kai užsitęsęs bimbinėjimas sąžinę graužia mažai, nes bimbinėja visi. Kartu tai yra geras metas atsitraukti nuo įprastų „greitų“ naujienų ir atsigręžti į sudėtingesnius, lėčiau besirutuliojančius politinius procesus. Čia ir vėl linkstu prie smunkančios demokratijos kokybės pasaulyje, šią temą kategoriškai atsisakau laikyti išspręsta ar banalia.
Progą persvarstyti politinio vystymosi tendencijas pasaulyje suteikė Larry Diamondo straipsnis vasariniame „Foreign Affairs“ numeryje. Jame autorius primygtinai ragina JAV visuomenę grįžti prie demokratijos vėliavnešės vaidmens, kuris buvo ypač ryškus praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais. Šį vaidmenį Diamondas pateikia kaip moralinę Amerikos pareigą, nes gyvename laikais, kai nedemokratinių režimų įtaka neproporcingai auga. Galvoje turimos Naujuoju šilko keliu pusę pasaulio siekianti apraizgyti Kinija ir, be abejo, Rusija. Putinas, beje, prieš kelias savaites davė išskirtinį interviu laikraščiui „Financial Times“, jame drąsiai „palaidojo“ vakarietišką liberalizmą ir patikino, kad Rusija lieka tradicines krikščioniškas vertybes puoselėjančiu švyturiu visiems pavargusiems nuo liberaliosios propagandos.
Tiesa, kad galėtų vėl sėkmingai imtis laisvės skleidėjos vaidmens, Amerika visų pirma turėtų patobulinti savo pačios demokratiją ir taip pagerinti savo įvaizdį pasaulyje, kritusį dėl tokių dalykų kaip pasitraukimas iš svarbių tarptautinių sutarčių. Panašia gaida savo naujausią kasmetinę ataskaitą pristato ir „Freedom House“, demokratiškumą pasaulyje stebinti amerikiečių organizacija. Anot jos, dabartinė demokratijos būklė JAV kelia grėsmę tiek šalies konstituciniams pagrindams, tiek laisve ir lygybe grįstoms vertybėms visame pasaulyje.
Nors Diamondo raginimai yra laiku ir vietoje, jis neatsižvelgia į porą svarbių dalykų. Pirma, laukti, kada Amerika pasigerins demokratijos įvaizdį, paprasčiausiai nėra kada, nes šis procesas gali užtrukti. Birželio pabaigoje šalies Aukščiausiasis Teismas pareiškė nekovosiantis su džerimanderingu (manipuliavimu rinkimų apygardų ribomis), nes tam jis neturi įgaliojimų. Pridėkime dar viešo pasipiktinimo bangą dėl žmonėms netinkamų imigrantų ir jų vaikų laikymo sąlygų pietinėse šalies valstijose ir nieko nebestebins tai, kad Liepos 4-ąją, Nepriklausomybės dieną, švęsti atsisakė nemažai save patriotiškais laikančių amerikiečių.
Antra, netyla kalbos, kad pasaulis pajudėjo link multipoliarinės tvarkos. Jeigu jau taip, atsakomybės skleisti laisvę nereikėtų palikti vienam veikėjui ir čia akys krypsta į naująją ES lyderystę. Bus įdomu stebėti, ar ES atsižvelgs į tai, kad ne visos šalys narės laikosi liberaliosios demokratijos principų, minimų ES sutartyje. Įdomu ir tai, kaip vystysis Europos kaimynystės politika. Bet atsakomybės nereikėtų palikti ir vien Briuselio biurokratams, kai veikti galima ir grassroots lygmeniu. Neblogas grassroots pavyzdys buvo „Be2Gether“ muzikos festivalis, kelerius metus vykęs prie Baltarusijos sienos Lietuvoje. Gal kas nors žino, kur jis dingo?
Tinkamai suplanuotas demokratijos skatinimas ilguoju laikotarpiu veikia. Prisimenant, kuo baigėsi gražūs norai įvesti demokratiją Irake arba kuo nesibaigė Arabų pavasaris – nevyriausybininkų ir smegenų centrų išsvajota ketvirtąja demokratizacijos banga, – toks teiginys skamba naiviai, netgi savanaudiškai. Juk ne-ga-li-ma aiškinti kitiems, kaip gyventi! „Kiekvienai Vidurinių Rytų šaliai reikia diktatoriaus“, – diskusijos metu pareiškė artimas žmogus. Norėdama pasiginčyti, negalėčiau pasakyti trumpiau, paprasčiau ir aiškiau negu Diamondas: „Tiesa yra ta, kad žmonės mieliau gyventų laisvėje“ (realybėje tąsyk neturėjau kuo atsikirsti, tai užsičiaupiau).
Grįžkime prie to, kad demokratijos sklaida gali veikti arba neveikti. Staigmena – dažniausiai ji neveiks karinės invazijos būdu. Kariniams konfliktams ir demokratijai apskritai nėra pakeliui (dar viena staigmena). Bet politiniam vystymuisi naujai iškeptoje demokratijoje galima pagelbėti atsiunčiant rinkimų stebėtojus. Tokia praktika ypač efektyvi pirmą ar antrą sykį vykdomų rinkimų metu, nes ji leidžia daugiau pasireikšti opozicijai, padidina demokratinius dividendus šalyje ir augina naujos sistemos legitimumą. Ši taktika teigiamų pasekmių turėjo tokiose šalyse kaip Nigerija ar Armėnija. Trumpuoju laikotarpiu jaunai demokratijai gali pagelbėti ir finansinė užsienio parama arba grasinimai tokią paramą nutraukti. Šiais atvejais demokratiškumas yra matomas kaip „gerosios sėklos“, kurioms sudygti reikia laiko. Šiuos moksliniais tyrimais pagrįstus pastebėjimus detaliai aprašo Thomas Edwardas Floresas ir Irfanas Nooruddinas knygoje „Elections in Hard Times“ (Cambridge University Press, 2016).
Esama mąstytojų, tokių kaip Amartya Sen, norinčių demokratiškumą matyti kaip universalią vertybę. Universalią ta prasme, kuria Gandhis suvokė prievartos nebuvimą, – nors tikėtis, kad visi žmonės visuomet vadovausis šia vertybe, yra naivu, reikia pripažinti, kad esama pasiutusiai gerų priežasčių šią idėją rimtai apsvarstyti. Ko nereikia svarstyti rimtai, tai piktų savais reikalais suinteresuotų dėdžių noro laidoti liberalią demokratiją, kai jai viso labo užsitęsė peršalimo simptomai. Juk čia tik peršalimas, ar ne?..
