Raudonasis kapelionas
Josefas Haslingeris (g. 1955) – austrų rašytojas, eseistas, keliolikos knygų autorius, literatūros estetikos profesorius; žinomas kaip angažuotos literatūros atstovas, analizuojantis socialinę Austrijos istoriją. Be kitų gausių apdovanojimų, tėvynėje yra pelnęs ir Garbės premiją už tolerantišką mąstymą ir veiklą.
Keturių dalių Haslingerio romane „Tėvo žaidimas“ (Das Vaterspiel, 2000), kurio pirmos dalies „Raudonoji padermė“ (Die rote Brut) skyriaus Der rote Kaplan vertimą skaitytojams čia siūlome, pasakojamos trijų šeimų dramatiškos istorijos. Erdvės ir laiko atžvilgiu jos likimiškai susijusios, į jas įpainiotas ir pagrindinis veikėjas ministro sūnus Racas, nevykėlis studentas, mokykloj turėjęs pravardę Žiurkė; jis nekenčia tėvo, korumpuoto politiko, todėl sukuria kompiuterinį žaidimą – Egoshooter-Game, kuriame priešininkui prideda tėvo veidą. Amerikoje šis žaidimas jam atneša sėkmę.
„Tėvo žaidimą“ 2009 m. ekranizavo austrų režisierius Michaelis Glawoggeris.
Vertėja
Per mano Šeibso senelių sodą, turintį nuolydį, čiurleno į Erlaufą įtekantis upelis. Mano senelis dar pagilino esamą daubą ir iš iškastos žemės padarė užtvanką. Taip atsirado maždaug pusantro metro gylio tvenkinys, kur vasarą buvo galima maudytis, o žiemą čiuožinėti. Tvenkiny plaukiojantiems upėtakiams pasprukti neleido dvejos grotos; vienos jų buvo įtaisytos užtvankos prakase, o kitos aukščiau, sklypo pakrašty. Prakase buvo nedidelis krioklys, kurio šniokštimas girdėdavos visą vasarą. Vasaros naktimis, kai langai būdavo atidaryti, negalėdavau užmigti, nes turėdavau klausytis daugiabalsio vandens čiurlenimo. Garsas vis stiprėdavo ir atrodė, jog priartės prie manęs. Bijodavau, kad man užmigus upelis, ko gero, pro langą sutekės ant manęs.
Dieną dažnai stovėdavau prie tvenkinio ir ieškodavau žuvų. Kai kokią pamatydavau, bėgdavau jai iš paskos tol, kol ji dingdavo man iš akių. Mano senelis sakė, jog per Tautos šventę jis neva upėtakius ištrauksiąs iš tvenkinio. Ir jeigu aš atvažiuosiąs, tai galėsiąs jam padėti. Įsivaizdavau, kaip mano senelis stovi su meškere ant kranto, traukia vieną po kitos žuvis ir neša į virtuvę senelei. Bet viskas buvo kitaip.
Su mama iš Vienos į Šeibsą šįkart važiavau „Opel Rekord“, naujesniu už prieš tai turėtą pelės pilkumo 2 CV. Visur plevėsavo raudonos, baltos, raudonos spalvų vėliavos, ir mano mama iš visų jėgų stengėsi paaiškinti tų išsipuošusių gatvių prasmę. Bet mane domino tik tai, kaip senelis iš tvenkinio trauks žuvis. Paaiškėjo, kad net mano mama to nežinojo. Tėvas su mumis nevažiavo, tikriausiai jam reikėjo dalyvauti šventiniam posėdy. Šeibse, mums jau beeinant pro sodo vartus, pamačiau iškart prie krioklio stovinčią kaladę ir senelį ilgaauliais guminiais batais. Jis kaip tik ruošėsi išmušti iš užtvankos pertvaros viršutinę lentą. Vanduo smarkia čiurkšle veržėsi pro geležines grotas. Aš supratau klastą ir laukiau, kada žuvys įstrigs grotose. Kai vandens čiurkšlė susilpnėjo, senelis išmušė kitą lentą. Kai visos lentos jau buvo išmuštos – tvenkinys pradingo. Bet grotose vis dar nesimatė žuvų. Jos krūvomis spurdėjo upelyje, kurio gylis prie užtvankos prakaso dabar prilygo balai. Senelis įleido graibštą į vandenį. Šis tuoj prisipildė ir ėmė trūkčioti į visas puses. Senelis išsviedė žuvis ant pievos ir vėl įleido graibštą. Taip jis traukė krovinį vieną po kito ir svaidė žuvis man po kojom. Aš stovėjau pievoj, o aplink mane šokinėjo ir vartaliojosi kokie šešiasdešimt, septyniasdešimt prasižiojusių upėtakių. Kai kurie pašokdavo man iki krūtinės, kiti atsidurdavo ant mano kojų, pliauškindami pelekais mano šlaunis, kiti surasdavo kelią atgal iki kranto, bet retas kuris pasiekdavo upelį. Kai upely nebebuvo nė vieno upėtakio, senelis su savo ilgaauliais guminiais įbrido į vandenį ir pertraukė graibštu prieš srovę. Prie viršutinių grotų jis surinko likusias žuvis. Jis tai darė labai vikriai. Nė vienam upėtakiui pasprukti nepavyko. Pievoj įsivyravo ramybė. O aplink mane – visi tie sidabru spindintys žuvų kūnai. Juos aš jau maniau esant visus negyvus, tačiau vienas kitas vis dar nelauktai pašokdavo į viršų.
Senelis atsinešė skutiklį. Jis norėjo mane pamokyti, kaip nuskusti žuvį. Bet aš bijojau jas paliesti. Aš tik žiūrėjau, kaip jis joms perskrodžia pilvą, išplėšia vidurius ir meta juos į upelį. Senelės jis paprašė retkarčiais atnešti jam stikliuką degtinės ir jį išgerdavo vienu mauku. Į vonią, kurios dugne atsirado rausvo skysčio, jis sluoksniais sudėjo išdarytas ir nuplautas žuvis. Tuo tarpu pro sodo vartus jau pradėjo eiti pirmieji mokytojai. Mano senelė jiems pasiūlė degtinės. Ant žemės vis dar voliojosi nemažai žuvų. Mokytojai vaikštinėjo po sodą saugodamiesi, kad neužliptų ant jų. Jie gėrė, rūkė ir kalbėjosi su mano seneliu, kuris nutraukdavo savo darbą ir mosikuodavo kruvinu peiliu. Tada priėjo dvi mokytojos, surinkusios keletą žuvų, ir padėjo jas seneliui po kojų. Tokia šviežia žuvis, sakė jos, esąs tikras puikumėlis. Po kiek laiko, kai mokytojai jau buvo pakankamai išgėrę, parūkę ir pasikalbėję, parodydavo į kokią nors žuvį vonioj, senelis ją paimdavo ir įdėdavo į mano mamos paruoštą plastikinį maišelį. Mama išleisdavo orą iš maišelio ir užrišdavo jį. Tada žuvis buvo dedama ant svarstyklių, ir senelė paimdavo pinigus. Kai vėliau ateidavau į senelių sodą – vis matydavau aplink mane šokinėjančius upėtakius. Žiūrėdavau į tvenkinį ir niekaip negalėjau patikėti, kad mudu su seserimi Klara buvom pakrikštyti toj žudikiškoj duobėj su žuvų vandeniu.
Kad mes apskritai buvom pakrikštyti, yra susiję, kiek žinau, su Šeibso senelių spaudimu – mes neva turėtume būti dar nevisiškai praradę Dangų. Po ilgų dvejonių mano tėvas visgi pritarė krikštui. Man tada jau buvo treji, ir aš turėjau Helmuto, savo tėvo, vardą. Mano sesuo buvo ką tik gimusi. Krikštijant turėjo dalyvauti tiek Šeibso, tiek Vienos giminės atšakos. Bet tai nebuvo taip paprasta. Mano Vienos seneliai, užkietėję ateistai, nesiruošė peržengti bažnyčios slenksčio, o mano tėvas nenorėjo, kad būtų apsieita be jų. Nes jie būtų pamanę, kad jų sūnus jau perėjo į Šeibso stovyklą. Tėvas surado sprendimą. Jis ne tik turėjo savo nuomonę apie viską, bet ir sprendimą. Įspūdis, kurį mano tėvas visą savo gyvenimą norėjo sudaryti ir jam tai pavykdavo, buvo paprastas ir aiškus: aš galiu viską.
Kunigą mano tėvas surado Vienoje, Breitenzės kvartale. Dėl jo pažiūrų Bažnyčia vertino jį prieštaringai. Kadangi jis neslėpė, jog Jėzaus revoliucingumas jam buvo svarbesnis už jo dieviškumą, buvo kai kurių žmonių paniekinamai vadinamas raudonuoju kapelionu. Tai buvo vienas iš nedaugelio kunigų, kurio mano Vienos seneliai nevengė. Jis būtent ir sutiko su mano tėvo pasiūlymu krikštą kaip maudynių aktą atlikti mano senelių sode. Tam reikėjo vyskupo leidimo. Raudonasis kapelionas savo prašyme nurodė mūsų nutolimo nuo religijos šeimines aplinkybes. Anot jo, krikštas tvenkiny esąs vienintelis šansas, kad mes apskritai būtume pakrikštyti. Vyskupas sutiko, bet iškėlė kelias sąlygas. Raudonasis kapelionas turįs prieš krikštijimą su krikštatėviais mažiausiai pusvalandį pasikalbėti, patikrinti jų tikėjimo stiprumą ir aiškiai pabrėžti jų atsakomybės už katalikišką auklėjimą svarbą. Prieš ceremoniją jis turįs į tvenkinį įpilti ąsotėlį šventinto vandens, o patepimui krizma suteikti ypatingą reikšmę, kad kažkas išliktų iš įprasto sakramentinio krikšto ritualo. Ir esą labai svarbu laikytis krikšto įžadų atnaujinimo ir krikšto maldos teksto.
Mano tėvas surado Štirijoje socialistų deputatą, kuris, kad ir nelankė reguliariai bažnyčios, bent jau priklausė katalikų bendruomenei, ir jo vaikai buvo pakrikštyti. Deputatas iš pradžių spyriojosi ir būti mano krikštatėviu nenorėjo. Pasak jo, jo vaikai buvę pakrikštyti vien dėl to, kad Štirijoje tai yra įprasta. Su tikėjimu tai neturį nieko bendro. Jis esą į bažnyčią einąs tik du kartus per metus – per Velykas ir Kalėdas, bet tik tam, kad pasirodytų savo rinkėjams. Deputatas buvo vardu Rupertas. Norėdamas palengvinti užduotį ir ją galbūt atlikti netgi su pasididžiavimu, tėvas pasiūlė jam papildomai man duoti dar ir savo vardą. Tuomet jis sutiko.
Ir taip mano bažnytiniame krikšto liudijime yra įrašytas papildomai antras vardas – Rupertas, kurio mano gimimo liudijime nėra. Mano Šeibso seneliai su dėkingumu pasigriebė tą vardą. Nuo krikšto dienos jie ėmė mane vadinti tik Rupertu.
Iki dešimties metų mano krikštatėvis man kasmet paskambindavo liepos pradžioj norėdamas mane pasveikinti su gimimo diena. Tikriausiai jis kažkur kalendoriuj jau buvo pasižymėjęs tą datą ir kasmet ją perkeldavo į naują kalendorių. Po kelių dienų man visad ateidavo siuntinukas su dovana. Prieš dešimt metų jis kartą paklausė manęs, gal aš turįs kokį ypatingą norą. Ir aš atsakiau: taip, visa širdim trokštu šito – nuverskit pagaliau mano tėvą. Netrukus mano noras išsipildė. Nuo to laiko mano krikštatėvis paliko mane ramybėj.
Yra išlikusi tų krikštynų nuotrauka. Prie tvenkinio pastatytos aštuonios kėdės. Vidury sėdi abu krikšto tėvai. Aš atsišliejęs į Štirijos deputato kelį, o šis apsivilkęs per trumpą kostiumą. Šalia sėdi mano sesers krikšto motina, apie kurią žinau tik tiek, kad jos vardas buvo Marija ir ji buvo pirmoji mano tėvo sekretorė. Rankose ji laiko antklodžių gniužulą. Šitam gniužule yra kažkur paslėpta mano sesuo. Krikšto tėvų kairėj ir dešinėj sėdi mano tėvai, šalia jų – jų tėvai. Vienos senelis prie atlapo prisisegęs tris strėles – Socialistų partijos ženkliuką. Šeibso seneliai apsivilkę Štirijos tautinius rūbus. Nuotrauka yra kaip įrodymas ir to, kad buvo net krikšto žvakės. Jos guli ant mano Šeibso senelės kelių – vėliau su kitais buities rakandais jos tikriausiai nukeliavo į šiukšlyną. Savo žvakės aš niekada nemačiau. Nuotraukoje matosi ir raudonasis kapelionas – su skrybėle ir atsagstytais marškiniais. Jis stovi už krikšto tėvų. Visi žiūri į fotoaparatą, tik raudonasis kapelionas žiūri žemyn į antklodžių gniužulą. Nuotrauka neišduoda to, kad tiek mano krikšto tėvo kostiumas, tiek raudonojo kapeliono skrybėlė yra mano senelio.
Ceremonija tada turėjo prasidėti pusę pirmos. Raudonasis kapelionas dešimtą valandą dar turėjo Vienoje atlaikyti mišias. Jis pažadėjo po mišių tuoj pat atvažiuoti. Sode buvo padengtas stalas, susirinkę svečiai, kaimynai jau žiūrėjo pro langus ir tvoras, bet kapelionas nesirodė. Net Vienos seneliai buvo atvažiavę, ir tai buvo pirmas kartas.
Kadangi pirmą valandą kapeliono vis dar nesimatė, mano tėvas atkimšo pirmą šampano butelį. Vienos senelis pasakojo, jog raudonasis kapelionas bažnytinėse įstaigose turįs didelių sunkumų. Galimas daiktas, kad jam bet kada gali būti atimtas tarnybinis pažymėjimas. Šeibso senelis, kuris priklausė katalikiškam vyrų judėjimui, nesutiko su tuo. Painius atvejus Bažnyčia neva atidžiai tikrina. Tai esąs ilgas procesas. Be to, kunigas turi ne tarnybinį pažymėjimą, o misiją.
„Gal jis neranda namo“, – pasakė mano tėvas ir nuėjo į gatvę pasižiūrėti. Nesimatė jokio automobilio. Vienas kaimynų sušuko per tvorą, kad ir jų gatvėje nesimato nė vieno automobilio.
„Gal jis pasiklydo bevažiuodamas, – sušuko jam Šeibso senelė, – gal jis nežino, kaip atvažiuoti iš Vienos į Šeibsą. Aš irgi nežinočiau.“ O paskui kreipėsi į susėdusius svečius: „Jei mes tuoj nepradėsim valgyti – galim kiaulienos kepsnį užmiršti.“
Vienos senelė irgi buvo tos nuomonės, kad reikėtų pradėti valgyti. Kai jis atvažiuos, tai ir galės vaikus pakrikštyti, jie juk niekur nuo jo nepabėgs.
„Reikia pagaliau išsiaiškinti, kur tas vyrukas yra“, – pasakė mano tėvas. Jis paskambino į Breitenzės kleboniją. Atsiliepė moteris. Ji pasakė, kad ponas kapelionas išvažiavęs kaip žadėjęs tuoj po mišių. Ir tada visi ėmė spėlioti, kas galėjo atsitikti. Jie gėrė šampaną ir diskutavo apie raudonojo kapeliono pažiūras. Jis neva kartą pasakęs, kad jeigu Jėzus dabar ateitų į pasaulį, jis tikriausiai neitų į bažnyčią. Taip neva buvo parašyta „Tautos laikrašty“, kurį mano Šeibso senelis prenumeravo. Anot jo, tai esančios nereikalingos provokacijos.
Vienos senelis, atvirkščiai, manė, jog tokios provokacijos labai reikalingos. Tuo metu, kai suaugusieji debatavo ir gėrė šampaną, atėjo antra valanda. Tada Šeibso senelė pareiškė, kad jeigu dabar nepradėsią valgyti, tai galėsią kepsnį sušerti žuvims. Tai pasakiusi ji sukluso. Girdėjosi variklio ūžesys. O netrukus pasimatė ir dulkių debesis. Prie namo sustojo apdaužytas „VW Käfer“. Iš jo išlipo raudonasis kapelionas ir nuskubėjo vartų link.
„Aš labai atsiprašau“, – šaukė jis jau iš tolo sėdintiems prie stalo. Jo galva buvo aptvarstyta. Tuoj visi jį apsupo. „Avarija, – pasakė jis ir tuojau ėmė raminti svečius. – Nieko baisaus neatsitiko, tik negili žaizda, bet greitoji pagalba vis tiek nugabeno mane į Sankt Pelteno ligoninę. Ir kol mane iš tenai paleido, užtruko nemažai laiko. Bet dabar aš jau čia, ir mes galim tuoj pat pradėti.“
Jis paspaudė visiems rankas, man irgi. Tai darydamas pasakė: „Tu, didelis berniuk, irgi nori būti savo krikštynose.“ Raudonasis kapelionas ir Štirijos deputatas susižvalgę nusijuokė. Bet aš nesupratau, ką jis norėjo tuo pasakyti, nes mano sesuo irgi buvo savo krikštynose. Vietoj paaiškinimo krikštatėvis paėmė mane už rankos.
Raudonasis kapelionas į tvenkinį įpylė buteliuką šventinto vandens. Visi įdėmiai žiūrėjo, ką jis daro. „Tai viską pakeičia“, – pasakė mano Vienos senelis, tiesa, gana tyliai, bet vis vien visi galėjo tai išgirsti. Štirijos deputatui išbėgo iš nosies snarglys. Jis paleido mano ranką ir ėmė ieškoti nosinės. Mano Vienos senelė sušnypštė seneliui, kad šis patylėtų. Ir tada atsitiko visai nelauktas dalykas. Užuot krikšto tėvų paklausęs, ar jie sugebėjo atsispirti velnio pagundoms, raudonasis kapelionas nusivilko marškinius ir kelnes. Likęs vien tik su maudymosi kelnaitėm ir stula, jis paėmė mano seserį iš krikšto tėvo rankų ir įbrido į žuvų tvenkinį. Bet vos tik spėjo žengti keletą žingsnių, paslydo ant dumblo. Akimirką visi neteko žado, tada pasigirdo šūksmai. Mano sesuo suspurdėjo ore, o raudonasis kapelionas griuvo ant nugaros. Jis tuoj ištiesė rankas į priekį, norėdamas sugriebti mano seserį, jau tekštelėjusią į vandenį, bet ji buvo per toli. Visi pradėjo dar garsiau šaukti, o mano sesuo tuo tarpu, kol kapelionas bandė atsistoti ant kojų, ėmė pamažu grimzti. Mano krikštatėvis paliko mane ir žaibiškai atsidūrė vandeny. Bet jis irgi paslydo ir niekur negalėjo įsikibti. Tuo momentu atbėgo mano senelis su graibštu ir mano tėvas išplėšė šį jam iš rankų.
„Neleiskit jai nuskęsti!“ – šaukė mano tėvas.
Atrodė, kad Klara buvo jau po mano krikšto tėvu, kuris spardėsi ir makalavo rankomis. Visi aplinkui stovintys ir kaimynai už tvoros šaukė: „Dėl Dievo meilės! Jėzus Marija!“
Raudonajam kapelionui tuo tarpu pavyko atsistoti ant kojų. Jis graibė rankomis vandenį po Štirijos deputato kūnu, sučiupo mano seserį už krikšto drabužių ir ištraukė iš vandens. Mano tėvas atkišo jam graibštą, ir raudonasis kapelionas iš tikrųjų įdėjo mano seserį į jį lyg kokį sugautą laimikį. Jis tikriausiai bijojo dar kartą paslysti.
Tai buvo stebuklas, sakė vėliau mano mama Kirchbache. „Aš ištraukiau Klarą iš tinklo ir buvau jau viskam pasiruošus. Bet vaikas net neverkė. Net nesispjaudė ir nekosėjo, negaudė oro, visiškai nieko panašaus. Klara buvo tik visiškai permirkus. Ir gal kiek išsigandus. Stebuklas, tikras stebuklas. Šiaip aš netikiu stebuklais, bet ir raudonasis kapelionas kalbėjo apie stebuklą.“
Mano sesuo buvo įvyniota ne tik į sausus drabužius, bet dėl viso pikto ir į porą antklodžių. Kapelionas pakabino savo stulą ant skalbinių virvės. Tada visiškai sumuręs persirengė ir priėjęs prie tų, kurie laikė mano seserį, pasakė: „Ir kaip galėjo man tai atsitikti.“ Štirijos deputatą nusivedė mano Šeibso senelis, kuris buvo gerokai mažesnis, pasimatuoti savo kostiumo. Kai Šeibso senelė, kaip tik tuo metu laikanti Klarą, paklausė, kaipgi būsią toliau su krikšto ceremonija, raudonasis kapelionas padarė nykščiu ant mano sesers kaktos kryžiaus ženklą ir pasakė: „Klara, dabar tu esi jau pakrikštyta Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu.“ Mano senelė pasakė amen, ir mano sesers krikšto ceremonija buvo baigta. Vienintelis dalykas, ką dar turėjo padaryti krikšto motina, – tai pasirašyti formuliare.
Kiekvienas, kuris apie tas krikštynas pasakoja, nepamiršta paminėti, kad tuo momentu staiga išdygau aš, įlindęs į juodą gelbėjimo ratą, ir sutrikusiam kapelionui pasakiau: kad nenuskęsčiau. Bet tuo metu raudonasis kapelionas jau buvo atsisakęs mano tėvo idėjos krikšto ceremoniją atlikti vandeny. Man buvo tik užpilta vandens ant galvos ir aš gavau naują vardą, kuris man labai pravertė vėliau, kai tėvo vardą turėti man pasidarė šlykštu.
Pritaręs toms krikštynoms mano tėvas peršoko per savo šešėlį. Ir ne dėl iš naujo atgimusios meilės savo uošviams, o dėl to, kad jis žinojo, kaip mano mamai svarbu, kad su jos tėvais būtų elgiamasi bent kiek civilizuotai.
Visų vaišių metu, anot mano mamos, vyravo pilietinio karo nuotaika. Ji įsivaizdavo uošvį šaudant iš bendruomenės pastato pro tualeto langą ir savo tėvą, kuris duoda komandą nukreipti patrankas į tą pastatą, nors jis pilietinio karo metu iš tikrųjų buvo per jaunas būti kareiviu. Bet tai buvo atmosfera, prilygstanti audros debesiui, pakibusiam virš vaišių stalo. Buvo tik laiko klausimas, kada įvyks iškrova. Ir kadangi tai visi jautė, raudonasis kapelionas tikriausiai taip pat, bet jis kalbėjo vien tik apie valgį ir vos ne po kiekvieno kąsnio gyrė mano mamos kulinarinį meną, – iškrova nebuvo tokia baisi. Kalba vis sukosi apie nesėkmę krikštijant Klarą, kai ji galėjusi prigerti, ir ji tęsėsi kelias valandas, kol mano tėvas, kai jam alkoholis atrišo liežuvį, nepraleido progos paleisti nuodingą strėlę. Savaime aišku, pasakė jis mano uošviui, kad šitos nelaimės būtų buvę galima išvengti. Mano uošvis klausiamai pažvelgė į jį, o mano tėvas pašaipiu tonu tęsė toliau: eitumėt jūs kaip kiti žmonės į bažnyčią, tai nebūtų to atsitikę.
Mano uošvį toks pasakymas nustebino. Tada įsikišo raudonasis kapelionas. Jis pasakė: aš žinau vieną atvejį, kai vaikas vos neprigėrė krikštykloje, nes išsprūdo jam iš rankų. Ir bažnyčioj gali atsitikti tokia nesėkmė, o šiandien buvo grynai mano kaltė.
Tuo tarpu, tęsė mano mama, prabilo ir uošvis. Jis pasakė mano tėvui: kiek man yra žinoma, tai Jūs norėjote šito fokuso.
Ne, tėti, tik nesakyk „fokuso“! Aš tiek vargau, norėdamas surasti būdą, kuris būtų visiems priimtinas. Helmutas atsistojo ir išskėtė prašančiu gestu rankas.
Gerai jau, gerai, pasakė jo tėvas. Bet pakrikštyta yra pakrikštyta. Ir šiuo atžvilgiu Bažnyčia prilygsta Komunistų partijai, kuri ir vaikus padaro savo nariais.
Po šių žodžių atrodė, kad mano tėvas tuoj tuoj sprogs. O Helmutas tarė savo tėvui: gerai, tu dabar pasakei savo nuomonę, bet manau, kad mes visi pritarsim tam, jog tarp Bažnyčios ir Komunistų partijos yra didžiulis skirtumas.
Didžiulis skirtumas? Jo tėvas papurtė galvą. Sakykim paprastai – skirtumas.
Mano tėvas atsistojo, o mano mama ėmė tampyti jį už rankovės. Tėti, sėskis, prašau, sėskis.
Ir tada, anot mano mamos, atsitiko kažkas neįtikėtino. Mano tėvas vėl atsisėdo. Jeigu tada mano tėvas būtų pasakęs, kas jam buvo ant liežuvio, šeima būtų tuoj pat susiskaldžiusi ir net raudonasis kapelionas su savo bandymais sutaikyti nebūtų sugebėjęs to padaryti. O kadangi mano tėvas visiškai nelauktai pasidavė mano mamos prašymui ir nieko nepasakė – dar kelerius metus buvo galima tarpusavy normaliai bendrauti, kol mano tėvui pavažiavo stogas. Bet tą tu jau žinai.
Iš: Josef Haslinger. Das Vaterspiel. Frankfurt am Main: Fischer Taschenbuch Verlag, 2002
Vertė Jadvyga Klam