Pono Kamertono atsiminimai

 

Leonas Potockis (1799–1864) – lenkų rašytojas, memuaristas, grafo Stanisławo Potockio (Lenkijos Karalystės senatoriaus, vaivados) sūnus, Varšuvoje įgijęs įvairiapusišką išsilavinimą. Buvęs populiarus atsiminimų autorius, papročių istorijos tyrinėtojas po mirties beveik užmirštas.

Baigęs studijas Varšuvoje, vedė Barbarą Kossakowską ir įsikūrė žmonos dvare. Dalyvavo 1830–1831 m. sukilime; po jo pralaimėjimo emigravo į Dresdeną. Pažinojo Adomą Mickevičių. 1834 m. paskelbus amnestiją grįžo į tėvynę, išsiskyrė su žmona ir dvejus metus praleido viešėdamas giminių bei draugų dvaruose Lietuvoje. 1836 m. su visam grįžo į Varšuvą, ten aktyviai dalyvavo viešajame gyvenime, rašė, redagavo, užsiėmė moksline veikla.

„Pono Kamertono atsiminimai“ išleisti 1869 m. Poznanėje (po autoriaus mirties). Knygos įžangoje autorius aprašo įdomią, kiek keistoką asmenybę – poną Kamertoną, važinėjantį po dvarus ir derinantį fortepijonus, neva bajoriškos kilmės, bet patį sau poną, patį sau vežiką. Pasak Leono Potockio, ponas Kamertonas (kurio tikro vardo niekas nežinojo) rašė klajonių atsiminimus. Tie užrašai atsitiktinai pateko Potockiui į rankas, ir jis neva tik suteikė tekstui literatūrinę formą.

Knygoje vyrauja istorinė tematika, autorių domina senoji lietuvių religija, papročiai, kalba, įvairūs visuomenės sluoksniai, tiek dvarininkų, miestiečių, tiek paprastų baudžiauninkų gyvenimas. Pateikiamose ištraukose aprašoma kelionė vyko 1858 m., versti atrinkti epizodai, kuriuose atsispindi tiesioginė autoriaus patirtis, tai, ką jis matė savo akimis, keliaudamas po Kėdainių, Ukmergės ir Anykščių apylinkes.

 

Vertėja

 

 

[Šėta]

Pravažiavau Šėtos miestelį, kadaise buvusį įtakingos Petkevičių giminės tėvonija, kur Bagdonas Petkevičius 1499 metais fundavo parapinę bažnyčią. Šėta pirmojoje šio šimtmečio¹ pusėje dar priklausė Bogušams, dabar dalinai perėjo į valstybės rankas, o likusią dalį valdo Montvilos, Veličkos ir Brunovai. Šėtoje vienas vietinių klebonų 1779 metais išmūrijo parapinę bažnyčią; dabartinis gi klebonas, kunigas Banevičius, prieš keletą metų bažnyčią atnaujino vien savo pastangomis ir lėšomis. Šėta nuo seno garsi savo arklių ir drobių mugėmis, savo dabitomis bei žydu pranašu, žinomu Trytupio pavarde, kuris išpranašavo 1812 metų² kampaniją ir 1831 metų įvykius³, tačiau šiandieną miestelis šiek tiek nusmukęs. Mugės nebe tokios gausios, puošeivos jau nesiskiria nuo kitų, suvienodino jas paplitusios plačiakraštės skrybėlės ir privalomas skėtis. Šėtos orakulas po Trytupio mirties taip pat nutilo.

Valandėlę užsibuvęs pas kleboną, netikėtai sutikau ponią N. N., seną savo pažįstamą. Pažinojau ją dar panelę, ištekėjo ji paskui už Marijampolės pavieto mokyklos mokytojo. Išsilaikyti ir išauklėti keletą vaikų iš keturių šimtų rublių metinės algos vargiai įmanoma; bet ponia mokytojienė, pagauta spekuliacinio amžiaus impulso, įkūrė arnotų, vėliavų ir kitų bažnytinių reikmenų fabriką. Prekes po visą Žemaitiją išvežioja, parduoda ir tuo būdu prisideda apie tūkstantį rublių pajamų.

[Ukmergė]

Koks miestas driekiasi ant dešiniojo Šventosios upės kranto aukštumų? Tai Ukmergė – Vilcomeria lotyniškai, Vilkomergen – vokiškai, Vilkmergė – lietuviškai. Paklausit, kuo Ukmergė buvo praeityje? – Jums atsakys, kad miesto ištakos siekia žilą senovę. Paklausit, kuo miestas yra dabar? – Ukmergės pavieto sostine. Įvažiavęs, pažvelk į miesto užstatymą, pastebėsi mūrinius namus ir krautuves, ribojančius erdvią aikštę, mūrinę arklių pašto stotį, o priešais ją – valdžios pastatą, kuriame renka kelių muitą; mūro iždinę, pavieto mokyklą, ligoninę, keliolika nuosavų namų, mūrinę katalikų parapinę bažnyčią ir žydų sinagogą. Paeik toliau ir pamatysi medinę cerkvę bei pastatus, kur kadaise veikė pijorų bažnyčia, vienuolynas ir mokykla; taip pat esama nemažai tvarkingų dvarelių, išsibarsčiusių tarp daržų prie Kauno, Ramygalos ir Anykščių gatvių. Išvažiuok už miesto ir ant skardingo Šventosios upės kranto surasi medinį namelį su viešu parku, kažką panašaus į Varšuvos Šveicarijos slėnį arba Arkadiją, skirtumas tik tas, kad minėtos vietos Šveicariją ir Arkadiją primena tik vardu, o pono Abelio sodas, nors jame ir neišgirsi Bacho orkestro nei Rejczako trimito, sužavi savo aplinka. Jei ten ieškai draugijos, sutinki žemesnės klasės valdininkus arba aukštesnės padėties žydus; jei užsimanai atsigaivinti, tau paduoda taurelę degtinės, bokaliuką alaus ar net kaltešano⁵. Visai kitoje miesto pusėje, priešais arklių pašto pastatą, yra dar vienas sodelis, įkurtas Inžinerinės karinės vadovybės, kruopščiai prižiūrimas ir kas vakarą pritraukiantis miesto gyventojų, tarnautojų ir kariškių grietinėlę. Sugrįžo kartą vyras su žmona iš to sodelio ir pasiguodė jai, kad ten nėra bufeto, negalima gauti nei ledų, nei punšo, nei šampano. „Užtat ponai karininkai dovanoja puikias puokštes, ir tai tik gražioms moterims“, – pasigyrė žmona, rodydama didžiulį pluoštą gėlių.

Ukmergėje pažvelk į žmones; be gausios valdininkų kolonijos, be kartais čia apsistojančios kariuomenės, namuose ir gatvėse – vieni žydai! Prekiauja, mainikauja, apsuka kur tik pavyksta, tarpininkauja. Jie visus produktus superka ir parduoda; visas verslas, visas judesys, gyvenimas jų rankose, todėl tiek šiokią, o ypač turgaus dieną jų visur pilna kaip skruzdžių. Per šabą krautuvės uždarytos, o miestas tuščias, kaip iššluotas. Visgi vos tik ateina vakaras, saulė pasuka link laidos, kiekgi atsiranda kas šeštadienį po miesto aikštę vaikštinėjančių puošeivų? Beveik visos – Izraelio dukterys, kuri jauna, tai graži, kuri senyva, tai jau nuvytusi gražuolė, ir pasipuošusios pagal mūsų madą, su nėrinių kepuraitėmis, su savo plaukais, nes dirbtinių nešioti negalima, šilkinėmis suknelėmis, su aksominėmis pelerinomis. Ne viena jau papūtė krinoliną, apsiginklavo lietsargėliu, bet kol kas niekas nesiryžo užsidėti plačiakraštės skrybėlės.

[...]

Vos tik išlipau iš savo kalamaškos⁵ ir įsikūriau Trabšio užeigoje, kaip Ukmergei pakankamai patogioje, išsyk nuėjau į pono Bartminskio vaistinę. O ko? – Nesigąsdinkite, sveikas esu; nėjau ten nei emetiko⁶, nei skausmą malšinančio antpilo, nei ilgaamžiškumo eliksyro; ne vaisto kūno negalei, o smalsumui numalšinti.

Pas poną Bartminskį gali geriausiai sužinoti, kas dedasi mieste ir už miesto. Šeimininkas mandagus, paslaugus ir sykiu apsišvietęs, visų miestiečių mylimas. Pas jį sueina pasikalbėti atvykėliai, susitinka pažįstami, ne vienas reikalas sutvarkomas, o vietinių gandų sužinoti nesunku. Pas poną Bartminskį, taip sakant, veikia privati bendruomeninio pašto kontora; važiuojantys per miestą ir norintys parašyti pažįstamam, gyvenančiam netoli nuo pašto stoties, palieka laišką vaistinėje, o adresatas tiesiog pasiunčia ką nors to laiško iš vaistinės atsiimti. Ponas Bartminskis priklauso privačiam skaitytojų klubui, pas jį gali rasti rinktinių knygų biblioteką, krašto ir užsienio laikraščių, taip pat ir naujai leidžiamo veikalo prenumeratą.

Aikštėje priešais vaistinę stovėjo būda, demonstravo joje liūtus, tigrus, gyvates, beždžiones ir buivolą, kurio paveikslas, pakabintas ant lauko sienos, įspėjo apie neįprastą gyvulio didumą. Vaistinėje sutikau keletą atvykėlių iš kaimo, jų pokalbio tema buvo buivolas, kurio niekas lig šiol nebuvo matęs. Kiekvieno atėjusio neklausė apie liūtą, tigrą, leopardą, tik: „Ar matei buivolą?“ – „Nemačiau.“ – „Tai eime apžiūrėti.“ Ir ėjo iš eilės, o sumokėję du auksinus už įėjimą, nekantriai įsmukdavo į būdą, dar greičiau iš jos išlindę, nepatenkinti traukiojo pečiais, nes ką gi ten parodė, ogi kad tas milžinas pieštinis buivolas buvo paprasčiausias ukrainietiškas jautis. Kai ta žinia pasklido, niekas į žvėryną nebenorėjo kojos kelti, o liūtai ir tigrai, šaltai Lietuvoje sutikti, išvažiavo savais keliais.

[Siesikai]

Giedrą dieną, kai dangaus žydrynės netemdo debesys ar rūkas, nukreipk žvilgsnį tolyn už Deltuvos ir pamatysi už trijų mylių nuo Ukmergės boluojančią senovinės Siesikų bažnyčios smailę. Bažnyčią fundavo, kaip rodo senieji raštai, 1441 metais Baltramiejus Urbonavičius Snarskis⁷, paskyręs žemes, vadinamas Panoteriais, koplyčios statybai. 1537 metais Siesikų bažnyčią, stovinčią lig šiolei, išmūrijo Abraomas ir trys jo broliai Daumantai-Siesickiai bei pašventė šv. Baltramiejaus garbei. Nuo tų laikų galima ant šios senovinės šventovės durų regėti Hipokentauro herbą⁸ ir fundatorių monogramas.

Didelis ežeras skiria Siesikų bažnyčią nuo to paties pavadinimo pilies. Siesikų pilį, kadaise atlikusią gynybinę funkciją, užlieta fosa⁹, žemių pylimu ir kampiniais bokštais sustiprintą, įkūrė kunigaikštis Gabrielius Daumantas penkiolikto amžiaus viduryje, po Vladislovo Varniečio valdymo. Nekyla abejonių, kad tada Daumantai ir pasivadino Siesickiais. Marcijona Elžbieta Siesickytė, Mykolo, Mstislavlio vaivados, vienturtė duktė, tekėdama už Mykolo Antano Radvilos, LDK raikytojo¹⁰, atnešė jam kraičio Siesikų pilį su apylinkėmis. Jų sūnus Leonas Radvila, prašvilpęs visus turtus, pardavė dvarą iš varžytinių. Siesikus įsigijo Konstantinas Daugėla.

Dominykas Daugėla, Konstantino anūkas ir dabartinis pilies valdytojas, apleistus tvirtovės mūrus nuo sunykimo išgelbėjo ir prieš dešimtį metų iš pagrindų atnaujino. [...] Siesikų pilies šeimininkas, krašto istorijos brangintojas ir žinovas, surinko iš Ukmergės apylinkių nemažai tolimą praeitį liudijančių daiktų, daugiausia iš ikikrikščioniškosios Lietuvos laikų, ir patalpino juos viename pilies bokštų. Šiame turtingame rinkinyje žymesnę dalį sudaro kūjai, kapliai, kirviai, kirveliai ir įvairūs padargai, padirbti iš granito bei titnago, taip pat nemažai esama bronzinių moteriškų papuošalų. Šalimais – grandininiai marškiniai, meistriškai pagaminti iš plieninės vielos. Toliau – trys pilni šarvų komplektai su šalmais; pirmieji su karpio žvynų raštu pagal pasakojimus priklausė kalavijuočiui Rothui, kurį po Pabaisko mūšio paliepė nuskandinti už išdavystę Šventosios upėje kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis. Antrieji šarvai – katro nors iš Radvilų, nes ant jų matosi išgraviruota raidė R su kunigaikščio karūna; tretieji, sprendžiant iš šeimos herbo, priklausė kažkuriam iš Pliaterių.

Geležinis kovos kirvis, gausiai paauksuotas, veikiausiai išlikęs iš Stepono Batoro laikų, herbas ant jo pusiau nutrintas, galima įžiūrėti leliją; manytina, jog šis ginklas galėjo būti kurio nors iš Pacų nuosavybė. Gražūs turkiško darbo žirgo pakinktai greičiausiai paimti su karo grobiu prie Vienos. Esama dar rinkinyje totoriško lanko, aptaisyto sidabru. Iš naujesnių laikų liudytojų surasi keletą pistoletų, tarp kurių – turkiški Ali Bašos¹¹ zybelinai, prabangūs kuchenreiteriai¹² bei versališki puikios gamybos pistoletai, kuriuos etmonas Oginskis gavo dovanų iš Vilhelmo III, prūsų karaliaus.

Atmenant Baro konfederaciją¹³, kolekcijoje pamatysi Čenstakavos Dievo Motinos atvaizdą ant varinės skardos, skirtą nešioti ant krūtinės ir tikriausiai priklausiusį vienam iš Čenstakavos gynėjų.

[Ukmergė]

Kitą dieną vyko turgus, tad nuo ankstaus ryto suvažiavo iš aplinkinių kaimų į miestą žmonės su gyvuliais, javais ir puodais parduoti; vieni miestiečiai čionai atvyko sutvarkyti reikalų, įsigyti namams būtino pirkinio, lauktuvių žmonai ar vaikams, kiti – pasimatyti su pažįstamu. Ir aš dėl tos priežasties pasilikau Ukmergėje.

Po šventų mišių užėjau į ponios Abelienės krautuvę, kur, patikėkite manimi, kaip Rozmonithas ar Flatau Varšuvoje, Adelsohnas Vilniuje, taip ir ponia Abelienė Ukmergėje karaliauja. Iš jos visko galima gauti, pradedant Rygos ir Peterburgo cigarais bei papirosais, arbata, cukrumi, prieskoniais, baigiant įvairiausiais, net pačiais prabangiausiais vynais; esama visko, nuo vietinio sūrio, figų, razinų iki Nanto sardinių, trumų, jūrinių žuvų, Strasbūro paštetų.

Ponios Abelienės krautuvė – tikras kaleidoskopas! Žmonės vaikšto pirmyn atgal, derasi, perka; kažkokie vyriškiai kopia siaurais laiptais į viršų, kur specialiame kambaryje užsisako užkandos. Judesys ir triukšmas pagyvina ponios Abelienės parduotuvę, o tuo tarpu įėjimo durys nuolat apgultos išmaldos prašytojų, ranką tiesiančių žydų.

Atsisėdau kamputyje norėdamas visa tai apžiūrėti ir galbūt ne vieną filosofinį pastebėjimą padaryti, nes, mano nuomone, žmogus daugiau gali pasimokyti iš to, ką mato savo akimis, nei iš to, ką perskaito išmintingiausiose knygose. Taip man bemąstant, krautuvėn įžengė du valstiečiai su kepurėmis ir, užmiršę, kad atėjo pas žydą, pasisveikino: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“, – į ką jiems atsakiau: „Ant amžių amžinųjų, amen.“

Jiedu drąsiai priėjo prie ponios Abelienės, stovinčios už prekystalio: „Ponia pirkliene, prašom du pakelius fanaberijos po dešimt kapeikų pakelis.“ Pakilau iš vietos, norėdamas apžiūrėti, kaipgi toji fanaberija atrodo, ir patyriau, kad taip vadina cigarus. Susidomėjau perdėm kritišku dalykų vertinimu ir vos tik valstiečiai pasuko link durų, susistabdžiau juos ir paklausiau, iš kokio kaimo esą. Sužinojau, kad tas kaimas priklausęs ponui X., kuris jį neseniai pardavė. „Ar gerai jums prie naujo pono?“ – „Ponuli, – atsiliepė žmogus, nukeldamas kepurę, – seniau mes matydavom kelią į dvarą, o dabar per ašaras vos įžiūrim.“ Iš tolesnio pokalbio su valstiečiais sužinojau, kad naujasis šeimininkas dvaro inventoriuje nurodytą šešių dienų baudžiavą padvigubino, taip pat užsėja didesnį lauką, o jei dirvos derlumui pritrūksta trąšų, atima jas iš prispausto valstiečio.

Čia mane pastebėjo ponas Abelis, priėjo, pasisveikino, ir įsišnekome apie javų kainas, prekybą, kritusią popierinių pinigų vertę ir net apie karą bei taiką; nes, kalbant tarp mūsų, iš jo didelis politikierius: skaito laikraštį, pasidaro iš jo įvairių išvadų ir baisiai protingas dedasi.

„Kaip gyvuoji, Abeli?“ – šūktelėjo vaikinas su juodais ūsiukais ir barzda, gana netvarkingai apsirengęs, su šiaudine skrybėle ant galvos, čiulpdamas cigarą. „Kad dar gyvuoji, labai džiaugiuosi! – pridūrė. – Nes iš tiesų bijojau, kad kai išmuš Teismo valanda, ir velnias turės vieną žydą nusinešti¹⁴, kad neprikibtų prie tavęs.“ Abelis nieko į tai neatsakė, bet, tarsi tęsdamas kalbą, paklausė manęs: „Kuo paprastai dengiate savo bažnyčių stogus?“ – „Skarda.“ – „O rūmų?“ – „Čerpėmis.“ – „O kuo dvarų?“ – „Malksnomis.“ – „O kiaulidžių?“ – „Šiaudais.“ – „O kodėl tuos pačius šiaudus matau ant kai kurių bajoriškų galvų?“

„Kas jis toks?“ – patyliukais paklausiau Abelio. „Vieno mūsų valdininko sūnus, šiaudų kepurė, o po kepure ir kišenėse tuščia.“ – „Juk jis gali įsižeisti.“ – „Nėra ko baimintis: matote, pone, valstiečiai pirko fanaberijos už dvidešimt kapeikų, o jis – už tris rublius, skirtumas tik tas, kad baudžiauninkai sumokėjo, o jis ima kreditan.“

[Pienionys]

Pienionys įsikūrę lygumoje, gamta čia niekuo neypatinga, bet tai atperka menas, geras skonis ir dosniai skiriami ištekliai. Dvaro rūmus Feliksas Siesickis saugo savo tėvo, palikusio jam visa tai, atminimui [...]. Dvaro pastatai, oficinos, tvartai, karvidės, garinė spirito varykla ir alaus darykla, sandėliai, arklidės, viskas iš mūro, buvo dabartinio šeimininko tėvo įrengta.

Už dvaro rūmų – vaismedžių sodas, senas, su dviem arboretumais¹⁵ iš kraštų; viename jų slepiasi danieliai, antrasis teikia malonų pavėsį per vasaros karščius. Kairiau eina takas tarp rečiausių krūmų ir gėlių ligi aptvertos mūrine tvora erdvės, kurioje stovi šiltnamiai bei oranžerijos. Iš dešinės pusės taku praeini pro tankius lazdynus ir pievas, drėkinamas plačiu kanalu, ir patenki į puikiai suformuotą anglišką parką. Sode atrasi rinktinių, pačių skaniausių vaisių, tarp kurių esama ir iki šimto kelmų šilkmedžių. Angliškame parke auga viskas, kas tik mūsų atšiaurų klimatą pakenčia. Tarp krūmų auga: robinia lispida¹⁶, robinia viscosa¹⁷, aeilantus glandulosus¹⁸, alix annullata¹⁹, gledicia²⁰, samaninės ir Provanso rožės vyniojasi kamienais. Medžių kolekcijoje turtingiausias spygliuočių rinkinys – iš įvairių pasaulio kraštų. Gėlynuose veši visa lenkiška flora, o šiltnamiuose, oranžerijose, inspektuose, olandiškame name, ananasų, persikų sąžalynuose, vynuogyne ir šilkmedyne auga tai, kas be dirbtinės šilumos pas mus nei žydėti, nei vaisiaus vesti negali.

Pienionių dvaro ūkyje taikoma sėjomaina, drėkinamos pievos, kur reikia, drenuojama, gyvuliai geros veislės, puikios rūšies merinosai. Keliai gerai tvarkomi, su sankasomis ir akmeninėmis atramomis. Sode mėgėjo skonis jungiasi su botanikos išmanymu. Rūsyje ir sandėliuke – atsargos, primenančios senuosius lenkiškus namų ūkius; bibliotekoje – keli tūkstančiai knygų, o atvykėlių priėmimas malonus, nuoširdus ir svetingas.

 

Vertė Ugnė Ražinskaitė