Moterariumas
Jolita Skablauskaitė. Fatum. Novelės ir apysakos. Sudarė Janina Riškutė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 343 p.
Anotacijoje skelbiama, kad „Fatum“ rašyta ilgiau nei tris dešimtmečius, vis dėlto iš 37 novelių ir apysakų tik keli kūriniai publikuojami su datomis. Skablauskaitės tekstai, Riškutės sudarymas. Pomirtinė knyga. Du skyriai. Antrasis koncentruotesnis už pirmąjį. Jame – keturios apysakos. Iš beveik keturių dešimčių kūrinių praverčiau tik porą. Įdomu, kaip būtų atrodęs pačios Skablauskaitės sudarytas rinkinys. Galime tik spėlioti, kita vertus, turime rinkinį, į kurį pakliuvo ir tai, ko pati autorė gal ir nebūtų dėjusi, – privalumas. Nes skaitytojas gauna daugiau Skablauskaitės kūrinių, nors vienas kitas labiau primena užuomazgas ar eskizus („Vėlinės“, „Atėjusi iš akmens amžiaus“, „Šetani“), tarp jų yra ypač žavių („Lūgnė“, „Macumba“, „Gertrūda“).
Skablauskaitė sakiniu piešia: „blyški, aukšta, panaši į liūdną neprižiūrimą gėlę“ (p. 62); „rūdžių šašais nuberti varteliai“ (p. 228); „šaldytuve nebuvo net kiaušinių“ (p. 216); „veidas sensta greičiau nei kūnas“ (p. 116). Skaičiau su augalų žinynu. Kalba ir augalija raizgosi. „Lauke melsvavo vėjovirpos, pasislėpę nuokanose, ožiakojai gintarinėmis akimis su kvadratiniais vyzdžiais skleidė dvoką. Kartais jų bliūvonės ataidėdavo nuo akmenų krūsnies, lingavo buinios vandenžolės, bet šis pasaulis tik tarpinė zona, pamanė, ir jai pritardamas tyliai suūkė juodasis čemerys, nelyg sapne išvydo provėrą tarytum juodą Leviatano burną, kuri skaniai čiulpsėdama įtraukė į save žebroko sugulovę, užsivėrė, švelniai nuleido žemyn; ir gulėjo ten vėsi, kvepianti kaip ajero šaknis – glotni mumija“ (p. 264).
Ko gero, rinkinyje galime surasti 61 žodžio „eiti“ sinonimą: nupėslino, skvernojo, krapinėjo, nušlevendrojo, nuklebetavo ir t. t. Kūrinių, vienaip ar kitaip susijusių su rašymu ir rašytojais („Prapuolantysis“, „Fatum“, „Topolis“). Ir Vilnių, kuris gal ir ne visur akivaizdžiai veikia kaip personažas, tačiau yra numanomas ir jaučiamas. „Ant Vilniaus dabar krenta pirmosios didelės ir šlapios snaigės“ (p. 89).
Lyg ir keista, kad neatsimenu, apie ką rašoma ar kas su kuo ten santykiauja. Taip, siužetus galima dar kartą paskaityti. Čia svarbūs kiti pojūčiai. „Burnoje liko parūdijusio vandens skonis, perštėjo visą kūną, oda degė“ (p. 248). Tai kas tose novelėse ir apysakose vyksta, kad skaitytojui ima perštėti? „Atbulinis pasaulis“ ir jo santykiai su šituo pasauliu. „Neapibrėžta, neaprėpiama erdvė, sakytum, kito pasaulio zona“ (p. 214). „Parūdiję vandenys“, „įtraukos“, „provėros“, „grėsmė“ ir „moterys“. Daugiau nei dviejuose trečdaliuose rinkinio kūrinių „moteriškos esybės“ atstovauja „kitiems pasauliams“ ar šie per jas reiškiasi. „Vieną naktį jis ten sutiko keistą ir baisią moterį. Ji buvo panaši į beprotę“ (p. 199). „Mano moteris buvo pabaisa“ (p. 202). Arba „iš jos vaginos ėjo tunelis į požemio pasaulius, kuriuose mus pasitikdavo demonai“ (p. 116). Išimtys tik patvirtina taisyklę. Tik dviejose apysakose („Prapuolantysis“ ir „Juoda šviesa“) veikia „vyriški“ kitų pasaulių atstovai. Ir šiaip jau vyrai šiame rinkinyje pasyvūs, inertiški. „Toje vietoje, kur turėtų būti sprandas, gulėjo dvi lašinių klostės, jos dengė net chalato apykaklę. Jam būdavo sunku pakelti iš fotelio savo užpakalį“ (p. 187). Petras, Povilas, Kasparas, Anicetas, išskyrus „vyrišką“ kito pasaulio atstovą ilgagalvį dolichocefalą, – apkerėti, žūstantys ir nukenčiantys, sudegantys ar tampantys trąša. Tiesa, „moteriškos esybės“ ne visur ir nebūtinai moterys, kaip antai keršvabalė, moteris-upė, Kinijos imperatorienė Si Ling Či, larva kruvinalūpė, harpija ar moteris-vinkšna. Pelenės, šmėklos, lūgnės, Šetani, ligumbengumbės, astrancijos, stambios įmonės direktorės, laukinės, jaunos, kerštingos ir kitos. Ne tik novelių ir apysakų rinkinys, bet ir „moteriškų esybių“ klasifikacijos žinynas. Lietuviškojo bestiariumo versija – moterariumas.
