Majapuras

Šventųjų dulkių šaly

Amalatma das nuotrauka

Vaikystėj klaidžiodavau po Vilniaus senamiestį ieškodama vis to paties kvapo iš indiškos krautuvėlės – smilkalų, arbatų, prieskonių, – tarsi užmerktomis akimis, niekaip neprisimindama, kur tai galėjo būti, kur tai kaži kada buvau užtikusi. Pilną slaptingų daiktelių ir užburtų kampų, kaži kur už gatvelės, už posūkio, už tos senamiesčio realybės, už tos miesto realybės – tarsi tos kitos užuomazga, ji kažkur plytėjo ir buvo šviesi lyg kibirkštis, kažkada žybtelėjusi netoli mano širdies. Tada, kai pagavo, maniau tik susapnavusi kažką egzotiško, šilto ir minkšto – jau tada kaži kokia ezoterinė krautuvėlė buvo tai, kas paliesdavo širdies gelmę – per liūtį, per šiltą ir drėgną liūties zoną, per senamiesčio tarpeklius, apipelijusių sienų labirintus, mėgstant patekti kitur, negu planavai.

Kartais klaidžiodama gatvėmis tarsi miesto venomis išgirsdavau tą dvasinės širdies pulsą – gatve tarsi upe praplaukdavo harinama*, skimbčiojant karatalams ir mušant būgnams, kartodavosi ta pati užburianti mantra – gal išties jos, tos palaimingos procesijos, ilgėjausi – ne krautuvėlės, iš kurios irgi girdisi švelniai skimbčiojantys varpeliai. Tos transcendentinės upės ilgėjausi, plaunančios gatves ir širdį, – tik dar tada, norint plaukti iš paskos, protas sustabdydavo, sudarydavo užtvankas ir vėl likdavau pati su savimi, su ta dvasiškai beore erdve ir paieškomis to, kas jau, galima sakyti, rasta. Tas jausmas buvo stiprus, tas noras keliauti, amžinas noras eiti iš skvero į skverą – visą dieną tai iškvepiant vieną kiemą, tai įkvepiant palangių dvelksmą – beveik nesutinkant praeivių.

Jau tada, vaikystėje, tos paieškos buvo amžinas noras judėti – kelionės, vietos, kraustymaisi, hipiavimai, festivaliai, kelionė autostopu į Iraną – krikščionybė, budizmas, joga, – visa ta kelionė, kai širdis tiesiog alksta, ieško šaltinio, todėl kūnas sutinka keliauti. Ir štai, apkeliavęs įvairias vietas, jis kartu su siela vėl atsiduria tolimojoje Indijoje, dabar jau nebe krautuvėlėje tokiu pavadinimu.

•

Iš mečečių garsiakalbių sklindantys maldų garsai, laukinių gyvūnų kvykavimas laukuose, švelnūs garsai iš žolių, mėnulio ir žvaigždžių lengvas ūkavimas ir iš tolo ataidintys pučiamos kriauklės, kviečiančios į mangala arati, garsai – susipynę liejas į širdį, ir užliūliuotas protas jau irgi nori melstis, nors taip ilgai tūnojo savo saugiam dėžučių šešėlyje. Mintyse apie buitį ir daiktus, įvairiose spekuliacijose ir ateities planų brėžiniuose, tinkluose ir schemose paskendęs ir paskandinęs širdį, atsigauna ketvirtą ryto vėsiame Indijos žvaigždžių šešėlyje, kai minu dviratį dulkėtu keliu iki milžiniškos kupoluose paskendusios šventyklos – joje jau aidi pučiamų kriauklių garsai, ir aš šiek tiek greičiau pradedu minti, kartu greičiau suplakusi širdis pradeda mušti mantros ritmu. Beveik pasiekusi šventyklą jau iš tolo girdžiu didelę minią, giedančią:

Samsara davanala lidha loka

                                tranaya karunya ghanaghanatvam

Kas išvertus: „Dvasinis mokytojas gauna palaiminimus iš malonės vandenyno. Tarsi debesis lydamas gesina miško gaisrą, dvasinis mokytojas gesina liepsnojančią materialios egzistencijos ugnį.“

Ir aš vis dar mindama jaučiu, kaip liepsna švelniai, o kartais grėsmingai kutena mane, ir dar negalėdama iki galo atsiduoti lietaus debesiui, kuris viską iškart nuplautų, kenčiu, nors žinau, kad viskas jau daugybę kartų kartojosi. Jau šitiek gyvenimų gyventa – su šitiek vyrų ir moterų. Tiek šeimų turėta, tiek vaikų – skirtinguose miestuose, skirtingose šalyse, daugybę kartų dūžtančia širdimi, jos duženoms sukantis ore kaip dar vienai karuselei, – besikartojančių gimimų ir mirčių rate aš vėl užmirštu, kas esu, ir kai man duoda atsisėsti ant naujos sėdynės, vėl mielai prisėdu, negalėdama pasakyti ne tam, kas iš tiesų jau taip atsibodę.

Na dar kartelį, na dar prasisuksiu, tik vėl pabandysiu – ar tikrai taip jau skausminga, kai šaltas žiemos vėjas bučiuoja skruostus ledo srove? Jau vakar bandžiau, bet tokiu stiprumu įraudusius skruostus dar kartą degins minus trisdešimt. O kartais per liūtį besisukdamas sušlampi labiau, nei būtum ant žemės, – šaltas vanduo permerkęs kiaurai odą ir kaulus, prasiskverbęs ligi plaučių lėtomis bangomis plauna ir kaulų smėlis byra kaip laikas. Ar dar sutiksės širdelė ritmingai, kaip vėjo sūpuojamas paukščių namelis?..

•

Keliauti mėgau visada. Tad ilgainiui pradėjau keliauti, plaukti stebuklinga švento vardo upe – taigi vaikščioti į tas dainuojančias procesijas, harinamas, kurias kažkada mačiau magiškai judančias senamiesčio gatvėmis. O visos upės teka į vandenyną, tad ir aš tokį priplaukiau – galų gale atsidūriau Indijoje, tiksliau, vietoje, kuri netgi nebėra Indija, tačiau yra ne šio pasaulio dalis. Tai dvasinio pasaulio manifestacija: miestas Majapuras – šventų vardų vandenynas. Būtent čia gimė auksinis Viešpaties avataras (įsikūnijimas), atėjęs duoti visiems meilės Dievui, aukščiausios jos formos – premos. Nes aukso gymio Čaitanja (kitaip – Gauranga) savo malone visą pasaulį užliejo sankirtanos liepsna – pradėjo kolektyvinį viešą šventų vardų giedojimą. Tai toji saulė, iš kurios į visatą sklinda spinduliai – ir dabar, patraukta nepaprasto Viešpaties spindesio, esu atnešta į šią žalią Indijos žemę, toliau dainuoju čia, dainuoju ir groju spindinčiam nuo Gaurangos malonės peizaže.

Viešpats Čaitanja, kurio vienas iš vardų yra Gaura Natavara (tai reiškia – pats geriausias šokėjas), iš tikrųjų yra be perstojo šokantis Dievas. Jis yra malonės vandenynas, todėl nuolat skleidžia nektarišką spindesį – jį pamačiusieji iškart pradėdavo dainuoti ir šokti, panirdami į ekstazę. Tai ekstazinis Viešpats. Jam, šokančiam iš ekstazės, plaukai stojosi piestu, kūnas drebėjo, prakaitavo, o iš akių bėgo ašaros.

Visas eteris pripildytas kirtano garsų, iš visų pusių skamba įvairios melodijos, mridangos ir karatalų (tai tokie instrumentai – būgnas ir metaliniai žvangučiai) kaukšėjimas, ir visa tai tarsi sukasi aplink Gaurą, kuris yra visur pasklidęs ir šoka.

Amalatma das nuotrauka

Tais rytais, po pirmosios maldų dalies, išėjęs mantros kartoti į lauką, gali patekti į indiškas didelių bananų lapų ir kitokių medžių girias, kur švelniai krintanti saulės šviesa nupiešia atokaitos vietą pulkeliams karvučių – jos, paliestos Gauros premos, svajingai linguodamos ilsisi, sugulusios giraitėj, ir būna, kad važiuojant dviračiu taip stipriai užlaiko žvilgsnį, jog tenka sustoti, nulipti nuo dviračio ir žiūrėti į jas. O jei dar anksčiau išeini, miško pakelėse pamatai vietinius deginant laužus – spindi tamsūs veidai virš žibančio ugnies kamuolio. Atsimenu vieno švento žmogaus mintį, kad jei norime išvirti puode sriubą, vieno uždegto pagaliuko jam kaitinti nepakaks, tačiau kai uždegi jų daug, laužas įsiliepsnoja ir sriuba išverda. Taip, šiame amžiuje labiausiai malda veikia tada, kai šventus vardus giedame kartu – tai yra sankirtana jagja, didžiausia auka, kuri yra labiausiai pamaloninanti Viešpatį, stipriausiai liečianti širdį, lydanti akmenis joje ir plaunanti žemės grumstus. Šrila Prabhupada, atnešęs ugnį į visą pasaulį, sakė, kad turime uždegti gaisrą – šventų vardų gaisrą, kuris sudegins kalijugos, šio tamsaus amžiaus, dvasinio nuopuolio, nešvarą. Šios kalijugos trukmė jau 432 000 metų, o pasaulyje buvo dar kitų jugų prieš tai – daugybė – ir man, atsimenančiai visus tuos istorijos vadovėlius, kuriuos mokykloje reikėjo kalti, keista suvokti, kad laikas bėgo ir išsukdavo vis naujas spirales, tačiau tiek laiko niekas nežinojo švento vardo, kuris jau tūkstantmečius sukosi ir ekstaziškai lydė širdis kitame pasaulio gale. Čia viskas vyko ir kūrėsi – šalys, valstybės, valdovai ir karai… Tačiau siela miegojo.

Užsisvajoju bežiūrėdama į laužus, o jau švinta. Keliu pro mane prarisnoja du drambliai. Sakau jiems „Harė Krišna“ – manau, išgirdo, bet jei prašysiu jų kartoti mantrą, greičiausiai nepradės, nors kai Viešpats Čaitanja keliavo per Indijos girias ir miškus šokdamas ir dainuodamas, patyrę nenusakomos vibracijos, sklindančios nuo Jo, galią, ėmė giedoti ir miško žvėrys.

Amalatma das nuotrauka

Taip žalia ir sunku patikėti, kad dabar žiema – už nugaros spindi bananų giraitės, o prieš akis toluma išsiskleidžia laukų vaizdu – ta žaluma, tas salotinis ryškumas užburia akis kartu su dangaus mėlyne, ir pamažu kylanti kaitra, tarsi baltindama orą, iš gilumos ištraukia horizonte milžinišką naujai statomą pagrindinę šventyklą su melsvai spindinčiais kupolais. Tai Indijos širdis.

Ir kai tekant raudonai Gaurangos saulei sėdėdavau ant joga pitos (šventyklos, kurioje gimė Viešpats Čaitanja) stogo – paties švenčiausio, bent jau man, taško Visatoje, – jausdavau, kaip rausvai nusidažantis kundos (švento ežerėlio) vanduo spindėdamas duria man širdį malonės spinduliais, o kartojama mantra toje vietoje, rodos, pati ima kartotis širdyje, besisukdama vijurkais. Mintyse šoka Viešpats su savo amžinais palydovais – ten, saulei nušviečiant ypatingos istorinės vietos „Šrivas Angam“ stogus, kur užsidarę dienom ir naktim be perstojo giedodami šventus vardus jie šoko, viską užmiršę apimti ekstazės (netgi tai, kad įsiutę musulmonai buvo įsiveržę ir juos sumušę, sudaužę mridangas). Visa tai jau praėjo, jau užmaršty, nes malonė daug stipresnė ir ištirpdo visas praeities apnašas.

Dabar ten rytais iš mečečių sklinda jaudinantis giedojimas, tik dabar musulmonai ne tokie grėsmingi, tiksliau, visai nebegrėsmingi. O ir tada, kai musulmonai užpuolė giedančius Čaitanjos sekėjus, jų vadas pajuto Jo malonę ir jėgą, puolęs Jam po kojomis atsiprašinėjo, ir sankirtanos judėjimas turėjo galimybę plėstis. Tuomet Čaitanja sakė – šventas vardas pasklis po visus miestus ir kaimus. Jis sklinda erdvėje kaip cunamis, nuplaudamas namus nuo namų, žolę nuo žolės, medžius nuo medžių. Nuplaudamas tą kažką, kas juose nėra skaidru, ir palikdamas visur sklandančias, susipynusias ir spindinčias sielas. Jos yra visur – medžiuose, žolėje ir gyvosiose būtybėse. Iš tikrųjų tik jos ir yra, tačiau mūsų sąmonė padengia jas tam tikrais pavidalais ir formomis, ir jos, būdamos tuo, kas nėra, mumyse kenčia ir šnypščia, norėdamos tapti, norėdamos, kad mes suprastume jas, taip susijusias su kitomis ir su mumis pačiais. Nukritus tam sluoksniui, kuris dengia, patys patirtume meilę joms ir meilę tam, kas mūsų širdyje giliai tūno ir stebi – ta siela, plauko galiuko tūkstantosios dalies dydžio, nesiskirianti nuo visų kitų sielų aplinkui. Ji pradeda džiaugtis išgirdusi šventą vardą, o pamažu giedodami vis ilgiau ir ilgiau mes pradedame atpažinti, pradedame po truputį atsiminti. Iš gilios užmaršties pabudusi akimirka džiaugsminga – lašas po lašo, garsas po garso pratašo tą sunkų sluoksnį, gaubiantį ir slepiantį ją – mažytę, bet amžiną begalinę palaimą.

Čia visa erdvė tarytum išraižyta praėjusios harinamos paliktu energiniu ruožu – tarsi žydrame danguje praskridus lėktuvui nubrėžti balti takai. Dvasinė šventos vietos erdvė nuolat išklota malonės takais, į kuriuos nori ar nenori pateksi, ir kiekvieną kartą susilietus šoktelėjanti iš nesuvokiamo džiugesio širdis gyja nuo tos taršos, kuri neleidžia suprasti, kad nesu šitas kūnas, šitas protas, šitas intelektas. Kiekvienąkart siela šokteli iš džiaugsmo ir šoka. Taip visi, visi Navadvipoje šoka, nes niekas negali išvengti susilietimo su be perstojo trykštančios malonės takais, linijomis, debesimis. Aš taip pat – nežinau, už ką ir kodėl, kažkokia poetėlė iš Lietuvos, vis judu Dievo nubrėžtomis trajektorijomis, kurios atvedė mane čia, iki šventųjų dulkių šalies, – nors jau visą laiką ir prieš tai traukdavo mažutės senamiesčio krautuvėlės, kur parduodavo indiškus daikčiukus ir nuolat kvepėdavo smilkalais, o į dėvėtų rūbų parduotuves pritraukdavo ilgi raštuoti sijonai. Tačiau čia ne tik praėjusių gyvenimų trauka. Visai nesvarbu, ar būtum indas, lietuvis, vokietis ar azerbaidžanietis, vis tiek po šitais apvalkalais gyvena siela, įgyjanti vis kitus kūnus, keliaujanti po šią ir kitas visatas.

Tačiau kaip cukraus dharma yra saldumas, o druskos – sūrumas, taip sielos dharma, prigimtis, yra tarnystė Viešpačiui – kad ir kokioj terpėj pabersi druskos, ji viską pasūdys, o ne pasaldins. Kad ir kur gyventų gyvoji esybė, kad ir kokią tapatybę turėtų ar su kokiu kūnu save tapatintų – ir net jei nesielgtų su siela pagal prigimtį, – prigimtis išliks ta pati. Arbatą irgi galime sūdyti, jei patinka, tačiau visiems labiau patinka saldi. Sielai saldu būti tuo, kas ji yra.

Todėl sielai ypač saldu būti čia, šventųjų dulkių žemėje, kur arbata labai saldi, nes ši vieta nesiskiria nuo Viešpaties, tai jo amžinųjų žaidimų vieta. Todėl ir aš, pajutusi natūralų potraukį šiai vietai, leidausi būti traukiama. Ir dar niekad nebuvau laimingesnė, kaip ir cukrui malonu ištirpti – taip mane čia maišė ir maišė didžiuliai malonės srautai, o aš vis tirpau, tirpau ir tirpau… Pamažu gal suprasiu, kas iš tikro esu, kai išsimaišys ir išsigrynins tie sluoksniai, gaubiantys mane, – tie, su kuriais save klaidingai tapatinu. Kybant čia, šioje ypatingoje vietoje, ta karuselė, apie kurią kalbėjau prieš tai, – ta, į kurią vis sėdu savo noru ir kuri besisukdama gimimais pakartoja gyvenimus, – pradeda lėtėjančiai suktis.

Kai pradedi dvasinį kelią, o ypač jei sutinki dvasinį mokytoją – kažkas tarsi pulteliu išjungia besisukančią karuselę, tačiau iš inercijos ji dar kurį laiką sukasi. Taigi ir mūsų gyvenimas, karma, dar egzistuoja, nors iš esmės jau yra atjungta – tačiau visi įvykiai, kurie dabar įvyksta ir yra žvaigždžių nulemti, tarsi žaidimas švelniai suspindi permatomos visatos skliaute, užsižiebia lyg žvakutės ir gęsta, vis artindami tą akimirką, kai net nepastebėsim, kaip suprasime, jog jau esam grįžę pas Dievą. Šventoms asmenybėms, visiškai realizavusioms save, jau nebesvarbu, kur būti – ar materialiame, ar dvasiniame pasaulyje. Jos, net būdamos čia, gali būti visiškai Dievo sąmonėje, taigi jos jau ir yra grįžusios. Jų karuselė sustojusi, jos išlipusios iš jos, seniai nebemato jos nutolusios ir užklotos sniego kristalų sluoksniais. Jų širdys švyti iš palaimos, ir jos yra amžinoje tarnystėje. Tokių asmenybių yra Majapure, Navadvipos žemėje, ir susitikdami, bendraudami su jomis turime galimybę pajusti atspindžius to, ką jaučia jos, ir taip suprasti savo tikrąją prigimtį. Tai ta vieta, sielai išgryninta patogi terpė, tarsi žuviai vandenynas, į kurį įšoki, ilgai prieš tai vargęs ant kranto. Ji – ne šio pasaulio dalis.

Ilgiuosi, nuolat ilgiuosi Nadijos žemės, dvelkiančios meilės fontanu, geltona Gauros prema.