Eilės
Atsiprašymas
O tėve tau gera aš nebuvau
dukra kokios norėjęs tu juk būtum
tačiau su išrinktuoju vargu bau
ar žengt galėčiau ne stačiom pakriūtėm
taip kaip lig šiol su juo beeidama
o kartais perskrisdama per tarpeklį
šitam gyvenime ne kaip dama
kaip nusidėjėlė patyrus peklą
tačiau ir rojaus sodus kai kada
savom akim išvydus nors ką regi
galbūt yra kas kita ne klaida
į dykumą pakliuvus tuaregų
kur atveju geriausiu miražu
tikėt galėtum kai oazę neša
pro šalį vėjas bet ir tai gražu
taip kaip mylėt tave dar vis per maža
2016.VIII.21
Į žmones pagyvenusius
Dabar dažniausiai aš įsižiūriu
į žmones pagyvenusius sakyčiau
į jau visai pasenusius žiaurius
išbandymus patyrusius lyg tyčia
kai regis leista pailsėti bet
nuo kūno poilsio deja nebūna
gyvybės laivas priverstas skubėt
ir kelti sąmyšį ramioj lagūnoj
lyg seną škuną buksyru
paremontuoti tempia jis į doką
nuo vaizdo neišvaromo varu
kai medis škunos ỹra jau graudoka
ir gali būti kad jau niekados
škuna nebeišplauks daugiau į jūrą
net iš smalavimo nebus naudos
kai besmalsaudamos ir bangos gūra –
verksmingi proanūkiai betgi greit
jie atsitrauks jie atsitrauks į gelmę
gimimo paslapties – iš jos pareit
į begalybę laiko regis galima
2017.V.22
Bohemos nuotrauka
Kokie mes nuotraukoje dar jauni
dar cigaretės rūksta vėjo rankose
dar tik gyventi regis ateini
dar bohema paūžaut šauniai renkasi
plaukai merginų dar anų spalvų
ir stalas dar nukrautas vyno buteliais
kad ligi pačio ryto tęstųs déjà vu
priartinęs atidavimą budeliui
dar tik numanomam kol kas jo mes
dar nepažįstame pamiršę išmierą
tų kūnų demonstruojančių gelmes
objektyvumui objektyvo: išmirė
du vyrai iš trijų tad tas kur liks
privalo atgaivinti buvusią linksmybę
kad prisikeltų jai net buvę x
patikrinimui ar gyvi dar įsižnybę
2017.I.31
Slengas
Sūnaus kalba man įdomi gana
kaunietiškai sodrus jaunimo slengas
tai akademinio žodyno angina
kurios nebeišgelbės drinkas lengvas
nesuprantu nuo ko tokia jinai
nuo miesto mūrų ar nuo aparatų
gausos aplinkui niekad nežinai
ar besiklausanti ausis įprato
girdėt ne pilną svetimybių ją
kaip būtų ir įmanoma tikėtis
bet tarsi aukso šaukštas sriuboje
nurungiančią lit. turinio varškėtį
jinai gyva lengva ir paslanki
bet kad suprastum taip turi ją jausti
kad gniaužtųs kumštin pirštai tau penki
lyg atiduodant kraują artimiausiam
2017.III.26
Bendraamžiai
Vaikystėj prie vaikų, prie paauglių
mes paauglystėj jaučiam stiprią trauką,
na, o tada, kai jėgos atsitraukia,
žvilgsniu palydim senukus giliu,
pasiramsčiuojančius tvirtom lazdom
pro savąją vaikystę paauglystę,
kol vaizdas, regis, toks ryškus išslysta
gyvenimo to viso pakuždom
2017.VI.25
Jei įžymus gyvendamas buvai
Jei įžymus gyvendamas buvai
bet po tavęs neliko palikuonių
žinok neatsipirksi taip lengvai
kad jaust galėtum šviežią žemės skonį
tuoj tavo savininkas atsiras
ne vienas ir ne du o visas tuntas
tokias sukėlęs nesveikas aistras
kad neprilygs toli gražu jiems chunta
ir tavo valią skelbs anie viešai
ir bus ji atvirkščia nei tu galvojai
tik užrašyti popierėlin pamiršai
nes svarbesni dalykai kišo koją
gulėsi po mirties lyg ant vinių
nes pjausis jie dėl to kieno turėtų
būt tavo žodis „eikit po velnių“
nes net į ten tikėsis jie karietos
2017.V.21
Dantės eilutė
Gyvenimo nuėjus nebe pusę
ir miško susirūpinus tarša,
kuriam turėčiau likti, kol supūsiu
pavirsdama trūnėsiais ir trąša,
jaučiuos blogiau; čia pat vanduo, gelmė jau –
akimirkos, kai svetima sfera
jau rodo aiškiai, kad aš pralaimėjau,
bet per vėlu pamačius, kad nėra
aplinkui nieko, tik senatvė: gerk ją
ir gerbk, kaip tai paliepiama kitiems,
kol pliūptelės vanduo užkimšęs gerklę,
bet ne pasauly, tik many sutems
2017.V.25
Sonatos iš natų
Sonatos iš natų lyg blokas nato
su sąjunga iš diezų ir bemolių
nebeišardomas nes jau kiekvienas mato
kad nudrėbtas jis iš kilnesnio molio
nei karas karo prievolė ir štabas
nei štabeliavimas tremty lavonų
nei dabartis pabėgėlių nei stabas
valdžioj gal tik šūksmai vaikų kavonių
į muziką savotiško lies šarmo
nes iš vaikystės juk kiekvienas mūsų
neapgenėtas ir be jokio šarvo
nedemonstruojantis geriausios pusės
sveika tad būki muzika vaikystės
tie lakstymai ir apdaužyti keliai
suaugusių pasaulyje praskysti
neleidžiat ir dabar nes dvasią keliat
2017.III.16
Caras Apsišaukėlis
Kiek pašalinio triukšmo, kiek aistrų,
Aistrelių, netgi trelių, aistružėlių
Dėl Caro Apsišaukėlio, antru
Valstybėj numeriu, tokiu apžėlusiu,
Kad nesimato nė gudrių akių,
Akučių, akužėlių ar akyčių, –
Dmitrijau, – ar aišku, kur lenkiu,
Planus valdžion ateit sugriovus tyčia,
Nes orūs ir garbingi juk carai,
Net kai jie priversti sušaukt kariauną,
Nors iš jų pusės tai nėra gerai,
Tačiau karai juk niekaip nesiliauna.
Toksai pasaulis! Baisiai brutalus,
Nenuostabu, o kaip valdžion veržies tu,
Sumetęs vandenin visus galus
Sumanymo žemes užpulti estų,
Lietuvių, latvių, kiek pasieks ranka
Plaukuotoji, gal netgi už Ochotsko,
Pasauliui pasiaiškinęs, o ką –
Pašniaukšt tabokos negaliu ar kokso?
Ir niekas nieko. Susitaikys tuoj
Su padėtim papurkštavusios šalys,
Kaip buvo vakar, šiandien ir rytoj,
Bet kaip neturi būt, kaip būt negali!
Tad užkertu tau kelią siekt valdžios,
Nes nekilmingas kraujas venom srūva
Tavosiom, bet tokiu pasididžiuos
Tik toks žmogus, kurio valstybė griūva!
2016.XII.8
Netikėtas
Vos vaikščioti pramokusi mergytė
mums prasilenkiant ėjus su šaka
karališkai ją tiesia, kad išgyti
nuo per sunkių minčių galėčiau, ką
man kita pažadėti toks jos gestas
galėtų, jei ne tapti vėl vaiku,
kurio dangaus bus karalystė, geistas
tas mirksnis, kai vėl džiaugsmą sutinku
2017.VI.3
Nedegink nepavykusių darbų
Kristinai Gedminaitei-Ingram
grafaite grafike voltažo neįmanomo
į savo grafiką tu įrašyk grafas
kiek įsileist gyvenimo nors ir ne mano jis
bet profiliu fotografuoja ir anfas
tave su nepabaigiamais darbais į kūrinį
kuris geriausiu pretenduoja būt visų
jau esančių čionai nes tie kuriuos užmūrini
pasąmonėje platins savo virusus
ramybę taip atėmę kad nebeištvėrusi
to nuodo taip kaip ir palaimos valandos
sakysi sau verčiau tegu sudrasko žvėrys jį
nes nepakeis jisai pasaulio niekados
2016.IX.11
Lai kalba
Lai kalba kūdikiai seneliai neįgalūs
manosiom lūpomis ir te visi kiti
kurie dar patys nuo pavojų gintis gali
užleidžia vietą jiems žmogiškume tvirti
lai kalba ubagai lai kalba ir ligoniai
tegu suvilgo lūpas lašas jiems vandens
kad jaustų jie ilgai dar žemiškąjį skonį
kuomet anapusybė jau pasivaidens
lai kalba kaliniai nuo mūsų izoliuoti
lai kalba tie kurie nebetiki niekuo
lai kalba permirkę kiaurai per smarkią liūtį
lai kalba tie kurie pradėjo panikuot
lai kalba jie gailestingumas juk nedingęs
neišmatuojamas ir laukia mirksnio lemt
šventosios dvasios nužengimą maloningą
nors temt pradės visam pasauly temt
2017.VI.28