Eilės

 

1209 m.
Dangeručio sapnas prie Kaitriųjų Vandenų

§ 1

 

1.1.

Būtent karalius Vissevalde¹ buvo nuolatinis priešas krikščionių, visų pirma lotynistų vardo, buvo vedęs vieno galingo lettono Daugeruthe (Dangeručio²) dukterį. [...]

Ir bėgo rutenai miškais ir kaimais nuo lettonų, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, o lyviai ir lettai klusniai tarnavo lettonams, davė maistą ir pašarą, kaip avys be ganytojo patekusios į vilkų gaują. 

Vienuoliktieji Alberto vyskupavimo metai (1209), Henricus de Lettis³,
„Chronicon Livonicum Vetus, Continens Res Gestus
Trium Primorum Episcoporum“ („Senosios Livonijos kronika,
pagrįsta trijų pirmųjų vyskupų darbais“), 1227

 

1.2.

Legenda pasakoja, kad jau XIII a. lietuvių kunigaikštis Dangerutis, Kovo žynys, Livonijos karo metu buvęs paimtas į nelaisvę, kalintas Vendeno pilyje ir persivėręs kalaviju.

Lietuviai, atgavę tą kalaviją, paskyrė jį savo karo dievui; eidami į karą, nešdavosi jį, kad paskatintų Kovą (Kawas) keršyti už jo žynio Dangeručio mirtį. 

Jozéf Ignacy Kraszewski, „Litwa. Starożytne dzieje, ustawy, język,
wiara, obyczaje, pieśni, przysłowia, podania i t. d.“
(„Lietuva. Senoji istorija, įstatymai, kalba, tikyba, papročiai, dainos,
priežodžiai, padavimai ir t. t.“), 1847

1.3.
Prarakas, alba ſapninikas, tarpa iuſu raſſis. 

Janas Bretkunas, „Postilla, tatai eſti Trumpas ir Praſtas
Iſchguldimas Euangeliu“, 1591

 

1.4.
Dar girdžiu, kaip gieda šaltinėlis tyras,
bet iš kur paimti Dievo paradigmą?

Sigitas Geda, „Babilono atstatymas“, 1994

 

§ 2

 

Nalšioje, netoli Ignalinos, mūsų šviesųjį kunigaikštį, dievo Kovo žynį Dangerutį sapnuoja Senojo Daugėliškio piliakalnis:

Kur Dangučio ratai, batai kratės,
Taką dengia-rūtos dangiapradės!
Dauggalingų-kiškių, dausiagėlių
Vėlėj rū̃tasielės, gėlos vėlės
Bažnytėlėj Daugėliškio kėlės.

Ne veltui Daugėliškio piliakalnį vietiniai mena ir garbina kaip šventovę – Kiškinyčią, Kiškių Bažnyčią.

Ir dar – juk puolant kalavijonims ir kryžionims lietuviai savo ruožtu šaukdavę:

– Jog Kauou, jog Kauaite⁴!

Tiesa irgi – karo, kovos žygiai prasidėdavę po speigų, ankstyvą pavasarį. Taip į trigalvę būtybę Daugėliškyje susijungia kiškis, žirgas ir kovas. Dangeručio chimera…

Ignalina!

Juk tai – netilstantis, skliautagaustis Etrūrijos-Toskanos-Raśnos⁵ aidas, lyg mūsų nalšėniška Tabula Capuana⁶! Juk tai –
skradžiai prasmegusios civilizacijos klyksmas Lietuvos pažemėse ir požemiuose:

Ignalina – Ignas – Ignativs⁷ –   

Net kartais ima vaidentis, kad ir Troškūnai – visai ne Troškūnai, o koks E-Truskonas, o Raseiniai – tai jau tikroji Rasena!

Ir kokios ten Ignalinoje vietos, tokios ežerėtos ir upėtos!

Netoli Daugėliškio prateka, link Dauguvos vandenais
daugėja, dysta Dysnos upužė. Srūva, mėtos, meldasėkles vėto Birvėtos upelužė. Spindi veržlūs, kaip vėtra aržūs Erzvėto vandenužiai.

Šalia piliakalnio – Virėkšta. Kunkuliuojantis, nerimstantis, sapnuojantis senežeris:

Tai šviesus Virėkštis…
Žiū! Danguosna brėkšta!
Vaikščiok ties Virėkšta,
Paplazdenk kaip kėkštas.
Atsimink Varykštį,
Sapną vakarykštį…

Virėkšta… Virti. Virsti.

Virstantis. Atvirstantis. Pavirstantis. Verdantis. Kaitinantis. Kaitrinantis. Aitrinantis. Sielą trinantis.

Kaip ir Dangeručio sapnas prie Kaitriųjų Vandenų. Prie skaisčios, prasmegusios ir niekada jau nesibaigsiančios etruskų, latgalių ir nalšėnų tikrovės. 

Ir juk tikrai – šviesos pasimato!

 

§ 3

 

Dangeručio sapnas

I

 

Lūgnėm apsitaiso
Priesapnio mergelės,
Dangų vėju laisto,
Verpia, audžia, velia.

Gemalinga upė
Intakais sparnuota,
Vandenys, įsupę,
Gena sapno luotą.

Sapnas – iš vaikystės
Vakarinio gaiso…
Rodosi: dievystės
Lūgnėm apsitaiso!

 

 

II

 

Ilgesys šermukšnių,
Molio, žvyro, kupsto,
Viešpaties paunksnių –
Ošia, neatslūgsta!

 

Surenkam alsavimą
Iš rudenių lapų,
Šventgirių skardenimo,
Samanyno kvapo.

 

Taško ir kablelio,
Daugtaškio ir brūkšnio…
Nenueito kelio, 

Ilgesio šermukšnių.

 

 

III

 

Prietemų audėjas
Atrakina spyną,
Audragenis vėjas
Erdvę apvaisina.

 

Mėnesėtos palios,
Priesapnio mergužės,
Perpūstas karalius
Plūdenų drabužiais.

Karalijos lobiai
Aižėja, retėja –
Rezga naują drobę
Prietemų audėjas.

 

 

IV

 

Renkam po uogelę,
Plaukmenys atpinga,
Į paviršių kelia
Bangos spindulingos.

Pamažu pramokus
Kalbinti saulynus,
Šviesulus audrotus,
Užpustytas plynes,

 

 

Gelmenis, galybes,
Tos, kur rausta, želia…
Žemėn įsikibę,
Renkam po uogelę!

 

 

V

 

Džiaugtis imam tyliai
Šalto vėjo burtu,
Tiems, kas graudžiai myli,
Viešpaties sukurtu.

 

Maišos, auga, dūksta,
Kryžminas, plevena,
Supas, neatslūgsta
Skliauto okeanas!

Saulė išdidėja
Plotin ir į gylį,
Eidami prieš vėją,
Džiaugtis imam tyliai.

 

 

VI

 

Šviesos pasimato,
Skliautas iškorėja,
Skaisčiasielis ratas
Kosmosą apsėja.

 

Dienos – nugenėjamos,
Naktys – tos nuraškomos,
Surenkam, kas spėjama,
Menama ir blaškoma.

Taip iš pranašystės
Užgema visatos:
Jeigu auga, vystosi –
Šviesos pasimato!

 

 

1943 m.
Paskutiniai prie Laptevų jūros suledėjusios lietuviukės žodžiai prieš prisikėlimą,

išversti iš angelų kalbos ir kanonizuoti

 

Poetei Petronėlei Bliūdžiūtei (1929–1943) ir kitiems Sibire pražudytiems vaikams

 

§ 1

 

1.1.

אֵלִי אֵלִי, לָמָה עֲזַבְתָּנִי;
Eli, Eli, lema sabachtani?

Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! 

Ps 22, 2; Mt 27, 46

 

1.2.
Krikščionys, kurie pripažįsta, gina ir skleidžia materialistinę komunizmo doktriną, kaip atsimetėliai nuo krikščioniškojo tikėjimo užsitraukia ekskomunikacijos bausmę. 

Decretum, Acta Apostolicae Sedis, primo Iulii 1949
(Dekretas, Šventojo Sosto aktai, 1949 m. liepos 1 d.)

 

1.3.
Kokią kaltę turėjo išpirkti šis nukryžiuotas vaikas? 

Dalia Grinkevičiūtė, „Lietuviai prie Laptevų jūros“, 1950

1.4.
Ir tiems, kurie žvaigždynuose sugulę
Šviesoj šviesiausioj iš visų šviesų… 

Sigitas Geda, „Mamutų tėvynė“, 1985

 

§ 2

 

Prokalbė, kriptokalba, glosolalija, Adomo, Enocho⁸, galindų, dvasregių, paukštininkių⁹, vaikų, senutėlių – visos kalbos yra angelų, jei angeliškas jų turinys. Lingua ignota¹⁰.

Eloquentia vulgari¹¹.

Irgi – nebylioji, ligonių, sapnų, širdgėlos, neįskaitomos ir niekuomet jau neperskaitysimos kalbos.

Akių. Nuolankumo. Priešmirtinė. Priešgimdyvinė – motinos. Pogimtinė – kūdikio. Neįminta. Neįmintinta. Įkūnyta. Įsikūnysianti.

Dažnai – atkeikimai. Retėliau – užkeikimai. Ypač retai – prakeiksmai.

Kanonas – tai matavimo lazdelė, atremtis, atspirtis, nepajudinamas etalonas. Nepaslėptas. Deapokrifikuotas. Orientyras, kur bebūtumei – Oriente ar Oksidente.
Tas, kas įkvepia kitus kvėpavimui.

Perteikiamas mergaitės sielos klyksmas šiuolaikine lietuvių kalba.

Tikslus vertimas nėra įmanomas.

 

§ 3

 

Paskutiniai lietuviukės žodžiai

 

Regėdama ateisiantį
                        gyvenimą,
Į šiaurų tundros dangų
                                  įsižeminu.

Kazimieručio abrozdėli
                                  mylimas!
Iš Tavo aukščio žemėn
                                  įsigylinu.

Lig tol, kol kaulus atrajos
                                  išgeltusius,
Į Žydrą Baltą Juodą
                                  įsigelminu.

 

Pirma gemties manasis žiedas
                                  vysta –
Tad skelbiu pažieduotą
                                  pranašystę:

Ledinei ryklei mano kūno
                                  ostija
Grąžins gailužę
                                  Tėviškojo Sosto.

Pražydins Viešpats kauluose
                        papartį,
Šviesos Karalija
                        įsidabartins.

Virš Arkties kils negęstanti
                                  spingsulė –
Apšvies visus, speigynuose
                                  atgulusius.

Širdžià Faustinos išdraskyta
                                  protaka
Ugnim tekės
                        įšalus

                                     KRISTAUS

                                                  NUOTAKA!
אָמֵן  ʾāmēn