Varnas varnui akies nekirs

 

Stoties laukiamoji salė buvo sausakimša, žmonės sėdėjo ant palangių ir grindų. Vieni laukė traukinio, kiti ieškojo prieglobsčio nakčiai, dar kiti žvalgėsi, ką nugvelbti. Milicininkai vaikščiojo tarp krėslų, purtė miegančius už pečių, ragino saugoti savo lagaminus ir ryšulius nuo vagių. Nors bagažo neturėjau, mane išbudino taip pat.

– Nemiegokite! – paprašė įsakmiai.

Perštėjo gerklę, krėtė drebulys, laikrodis rodė antrą valandą nakties. Išėjau iš tvankios salės, mano kosulys erzino išvargusius keleivius. Nuo grindų pakilusi moteris užėmė krėslą, kuriame miegojau.

Kelionėje praleidau beveik mėnesį, į namus pasiunčiau telegramą iš Minsko, vėliau iš Kijevo ir Odesos. Apie uostą, įsikūrusį prie Juodosios jūros, žinojau tik iš Vysockio dainų. Atvykusi į Odesą pirmiausia nuėjau išsimaudyti. Paplūdimio ruožas siauras, žmonių susirinkusi nesuskaičiuojama daugybė, norėdama praeiti, turėjau žengti per gulinčius poilsiautojus. Miestiečiai kaitinosi sugulę ant ležakų, iš trijų lentų sukaltų gultų, kuriuos klojo ant akmenų. Nenorėjau tampyti su savimi medinės lovos (gultą reikėjo išsinuomoti), todėl paprašiau pagyvenusių rusų poros pasaugoti mano daiktus: žmonės maloniai sutiko. Vanduo Juodojoje jūroje šiltas, kūnas plaukiojant neatvėsta, net jei maudaisi ilgai. Grįžusi į krantą supratau, kad toje vietoje, kur palikau drabužius, jau keletą kartų pasikeitė poilsiautojai, žmonės perdavė naujai atėjusiems prašymą saugoti mano daiktus. Paskutiniai, sąžiningai įvykdę pavedimą, buvo du vaikinai.

– Odesa – vagių miestas! Nepalikite daiktų be priežiūros, – perspėjo mane.

– Odesa – draugiškų ir malonių žmonių miestas! – teisinausi. – Jūs rūpinotės, nors nesame pažįstami.

Vaikinai prisistatė, vienas pasisakė esąs bulgaras, kitas ukrainietis, mano bendraamžiai, studentai, pasiūlė parodyti miestą.

Jie pakvietė į svečius pas savo draugus. Tai buvo sutuoktinių, auginančių dvi dukreles, pora, nuoširdūs ir svetingi žmonės, vaišino mus virtomis bulvėmis. Moteris dirbo tramvajaus vairuotoja. Jei eidami gatve išvysdavome Zinos vairuojamo tramvajaus numerį, pamodavome ranka, išbėgdavome į važiuojamąją gatvės dalį, tramvajus sulėtindavo greitį, Zina atidarydavo priekines duris ir mes įšokdavome: vaišinomės obuoliais, klausėmės muzikos. Palangė šalia vairuotojos buvo apkrauta didžiuliais alyviniais obuoliais, prie moters kojų stovėjo įjungtas juostinis magnetofonas; jie turėjo visus Vysockio atliekamų dainų įrašus, nors nė viena muzikos prekių parduotuvė jais neprekiavo, žmonės platino iš rankų į rankas. Kartą Zina sustojo gatvės viduryje, paėmė mikrofoną, paprašė keleivių išlipti ir, nespėjus susivokti, kas vyksta, pasuko kitu maršrutu.

– Parodysiu tau Odesą… – nusijuokė.

Ji vėžino mus po miestą tuščiu tramvajumi nesilaikydama maršruto. Iki šiol stebiuosi, kaip tai įmanoma, bet būtent tokią – gaivališką ir nenuspėjamą – Odesą apdainavo Vysockis.

Visgi mane apiplėšė uostamiestyje. Grėsmingos išvaizdos pusnuogis vyriškis su tatuiruotėmis (tada piešiniais save dabino tik kaliniai) miesto centre, šviečiant skaisčiai vidudienio saulei, paprašė išversti kišenes. Žiūrint į jį nekilo noras ginčytis ar derėtis. Klusniai susigrūdome rankas į kišenes (buvome dviese) ir ištraukę su viskuo, ką kišenėse turėjome, paslaugiai ištiesėme delnus prieš bugajų. Bugajus – tai stambaus nemalonios išvaizdos žmogaus apibūdinimas, kalbant Odesos žargonu. Vyras neskubėdamas susirinko mano ir Aleksandro turėtas monetas, graudžiai šypsodamas paaiškino: „Išgerti turiu už ką, o štai užkandai – porai kotletukų – trūksta. Nepykite, vaikučiai.“

Jei gatvele tuo metu kas nors būtų ėję, vienišas praeivis ar ekskursantų būrys, jokio įspūdžio bugajui, manau, jie nebūtų padarę – plėšikas nepaėmė visų mūsų turėtų pinigų, taip pasielgti neleido „padorių vagių garbės kodeksas“, o tik tiek, kiek trūko „kotletukams“, – koks tai nusikaltimas?! Be to, jis pasiaiškino ir atsiprašė.

Pinigų užtekau bilietui iki Maskvos, dvi naktis praleidau geležinkelio stotyje. Išėjusi pasivaikščioti gatvėje išvydau žmones, išsirikiavusius eilėje. Mačiau, kad ne maskviečiai, netgi ne rusai.

– Kodėl stovite čia naktį? – paklausiau jų.

Man paaiškino, paprašė padėti. Užrašiau oficialaus dokumento forma seno žmogaus iš Vidurinės Azijos skundą. Rusiškai rašyti nemokantis tadžikas pasakojo apie dukrą, kurią nužudė (išmetė iš šešto aukšto pro langą) prokuratūroje dirbantis jo žentas. Pareigūnas bausmės išvengė, nužudytosios moters tėvas Maskvoje ieškojo teisingumo; blausi naktinių žibintų šviesa, tautiniu chalatu apsivilkęs senukas, nepažįstami žmonės, paslaptinga laukimo ir nežinios atmosfera. Po to moteris pasakojo, užrašiau ir jos istoriją. Kažkas kreipėsi į mane:

– Kas eilėje paskutinis? Jūs laukiate?

– Taip, – atsakiau.

Tai buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto Priimamojo skundų skyrius; nusivylę teisėsauga žmonės kreipdavosi į šią įstaigą, prašydami apginti jų pilietines teises, tikėdamiesi įrodyti savo tiesą ar bent jau išsakyti ją. Priėmimas vyko be išankstinio užsirašymo, interesantų skaičius buvo ribotas, todėl vyrai ir moterys, atvykę iš tolimiausių neaprėpiamos Sąjungos pakraščių, stovėjo per naktį gyvoje eilėje. Žinojau apie tokios institucijos egzistavimą, kalbėdama su mama mano sesuo kartą užsiminė apie ją. Vargu ar būčiau kada nors į šią įstaigą užėjusi, jei bugajus Odesoje nebūtų mūsų apiplėšęs, o aš dėl pinigų stygiaus nebūčiau įstrigusi Maskvoje. Milicininkas, vienas iš tų, kurie budėjo naktį stotyje, taip pat galėjo praeiti pro šalį, o įstaiga galėjo būti įsikūrusi truputėlį toliau, – apėjau ratu stoties aikštę ir jau ketinau grįžti, bet vienoje iš gatvių išvydau laukiančius žmones. Supratusi, priešais kokį pastatą stoviu, ryžausi pasiteirauti, ar galiu patekti į priėmimą.

– Pro šio pastato langus matosi Sibiro taiga, tokias įstaigas geriau apeiti iš tolo… – paaiškino kurso draugas Leonidas, kai, grįžusi po vasaros atostogų, pasakojau jam apie savo keliones ir vizitą Maskvoje.

Pastatas buvo stalininis, šeštajame dešimtmetyje statytas, pro langus matėsi kitas, lygiai toks pats. Įėjusi į Priimamąjį nesutikau nė vieno žmogaus iš tų, su kuriais susipažinau gatvėje. Kariškis patikrino, ar neturiu metalinių daiktų, uniforma vilkinti moteris užregistravo mano dokumentus. Ji sėdėjo stiklo kabinoje, pasą turėjau nuleisti į specialų peršviečiamo plastiko liuką, paspaudus mygtuką asmens dokumentas nučiuožė pas moterį su antpečiais. Užlipome laiptais į trečią aukštą, mane lydintis uniformuotas pareigūnas įėjo į kabinetą, po sekundės pakvietė į vidų. Kabinete tvyrojo prieblanda, abu langai vėrėsi į šachtos šulinį primenantį uždarą kiemą. Interjeras niekuo neypatingas, kelios kėdės, didžiulis rašomasis stalas, spinta, Lenino portretas ant sienos. Pusamžis vyras mostelėjo ranka link vienos iš kėdžių. Jis vilkėjo tamsiu, specialiai jo kresnai figūrai sukirptu ir dailiai pasiūtu kostiumu, baltais marškiniais, ryšėjo kaklaraištį. Balsas žemas, valdingas, kalbėjo trumpai, konkrečiai, klausėsi nepertraukdamas, klausimus uždavė iš esmės, supratau, kad ne tik klausėsi, bet ir girdėjo. Pokalbis truko pusvalandį. Šis pagyvenęs vyras niūriu žvilgsniu ir plačiais skruostikauliais buvo užgrūdintas nuožmios kovos dėl aukščiausios valdžios šalyje, kurioje gyveno daugiau kaip du šimtai aštuoniasdešimt milijonų gyventojų; totalitarinės imperijos valdininkų nusikalstamas schemas pažino ne iš nuogirdų ar vaidybinių filmų, bet gyvai, iš asmeninės patirties. Visgi jis išklausė mane: ar visuomet teisus tas, kurio pusėje valdžia ir galia? Ar šioje šalyje galima tikėtis teisingumo? Kas gina silpnojo teises? Neturėjau nė dvidešimties metų, nenorėjau gilintis į šiuos klausimus, nebuvau subrendusi ieškoti atsakymų į juos, bet nepajėgiau ramiai žiūrėti į mamos ašaras, būdavo, pradeda kalbėti apie patirtą skriaudą, ašaros byra skruostais.

Ištiesė pluoštą popieriaus lapų, liepė surašyti faktus, prašymą privalėjau paduoti iki pusiaudienio. Jau einant link durų perspėjo:

– Teisingai parašysite – priimsiu.

Turėjau keturias valandas susivokti, ką rašant geriau nutylėti, jei nenoriu, kad prašymą atmestų. Istorija, kurią jam pasakojau, buvo paprasta: kyšininkas medicinos įstaigos vadovas ir korumpuotas rajono komunistų partijos pirmasis sekretorius; vienas ėmė kyšius, kitas žinojo, tarpininkavo ir dengė pirmąjį, „bendradarbiavimas“ tęsėsi ne vienus metus, tapo norma. Mama kyšio vyriausiajam gydytojui nepasiūlė (aš niekuomet nepaklausiau jos, kodėl), išdirbusi medike dvidešimt metų, vis dar stovėjo eilėje gauti butą. Sulaukusi savo eilės, tapo pirma, bet netikėtai buvo nukelta į šeštą vietą, o išdrįsusi paprieštarauti buvo įrašyta į eilę trylikta – įstaiga gaudavo vieną butą per metus.

Kartą padėjau perrašyti paklausimą, kurį mama siuntė į profesinių sąjungų rūmus, prisiminiau ligoninės vadovo vardą ir pavardę, tai suteikė drąsos kreiptis dėl priėmimo Maskvoje. Žinojau atsakymų, gautų iš respublikinių organizacijų, turinį: atsakymai ateidavo, skaitėme ir negalėjome suprasti, apie ką juose kalbama, – biurokratai sukūrė beprasmio atsirašinėjimo būdą, kuris galėjo tęstis metų metais. Valdininkai stengėsi kontroliuoti kuo daugiau gyvenimo sričių, tai leido ir netgi skatino juos nusikalsti: surašiau faktus, nurodžiau institucijų, į kurias kreipėsi mama, pavadinimus. Nutylėjau apie rajono komunistų partijos pirmojo sekretoriaus vaidmenį šioje istorijoje. Perskaitęs linktelėjo galva:

– Mes ištirsime.

Po mano apsilankymo Maskvoje ligoninės darbą tyrė komisija, tyrimas tęsėsi beveik metus. Atėjo laiškas iš Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto. Dokumente buvo nurodyta, kad pažeidimai, kuriuos nustatė komisija, yra pašalinti, o skriauda atitaisyta. Mama stebėjosi – ji vis dar nuomojosi butą. Į voką šalia mašinėle išspausdinto dokumento kažkas įdėjo ranka pieštuku rašytą laišką be parašo. Kas buvo šio laiško autorius, mes niekuomet nesužinojome. Spėju, kad rašė moteris, nes braižas dailus, įvardis „jūs“ visur parašytas iš didžiosios raidės, galbūt kažkas jai diktavo: „Į Jūsų skundą Tarybų Sąjungos komunistų partijos Centro komitetui Jūsų rajono valdžia atsiuntė raštą, kuriame tvirtina, kad suteikė Jums dviejų kambarių butą, o Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas, rašydamas Maskvai, nuo savęs pridėjo dar vieną kambarį – Jūs dabar (jų teigimu) esate aprūpinta trijų kambarių butu. Rašykite, rašykite į laikraščio „Izvestije“ redakciją. Negali būti, kad žmogui akis dumtų ir remtųsi įstatymu. Nieks neturi žinoti, ką čia Jums parašiau. Ponai palaiko ponus, o kovoti reikia ir butą duos. Linkiu Jums laimės.“

Rajono komunistų partijos pirmasis sekretorius išsiuntė melagingą informaciją, tikėdamasis, kad klasta nepaaiškės, o Vilniuje įsikūrę partiniai sekretoriai, norėdami įsiteikti, melą padvigubino.

Mama paprašė manęs nuvažiuoti į Maskvą dar kartą. Tarnautoja su antpečiais nesunkiai rado pavardę žmogaus, kuris prieš metus priėmė mano prašymą. Ji paaiškino, kad tuo pačiu klausimu komunistų partijos atsakingasis sekretorius gali konsultuoti tik telefonu, ir nurodė kabiną. Neprieštaravau. Suskambo telefonas, pakėliau ragelį, ketinau kalbėti, bet persmelkė mintis: jis neprisipažins (tai per daug skandalinga), kad gavo suklastotą atsakymą iš Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto, ir dabar matau, kaip telefono kabina prisipildo ryškios šviesos, girdžiu žodžius: „Varnas varnui akies nekirs…“

– Kreipiausi į jus prieš metus štai šiuo klausimu. Ar pasitvirtino faktai? – paklausiau ramiai, nė sekundės negaišdama, lyg kas paruošęs žodžius į lūpas įdėjo.

Sulaikiusi kvėpavimą klausiausi, kaip šnara verčiami popieriaus lapai – vyras surado reikalingą segtuvą ir perskaitė:

– Aprūpinta trijų kambarių butu, atsakymą atsiuntė Lietuvos komunistų partijos CK.

Balse girdėjau pasididžiavimą.

– Tai netiesa, – ištariau negarsiai ir išsigandau.

Galėjau iš karto pasakyti, kad mama buto negavo, būčiau atlikusi pavedimą, o atsakingasis sekretorius būtų nusprendęs, kaip geriau pasielgti. Įvariau žmogų į kampą, paspendžiau jam spąstus ir dar vyliausi, kad drauge su manimi pasidžiaugs, išsiaiškinęs apgaulę, – juk tik todėl ir dirbo šioje įstaigoje?!.

Mano matytuose sovietiniuose filmuose, sukurtuose socialine tema, visuomet rasdavosi bent vienas doras komunistų partijos narys, kuris paskutinę akimirką padėdavo teigiamiems herojams; gėris triumfuodavo, aš išeidavau iš kino salės įtikinta, kad sąžiningų žmonių (netgi tarp komunistų) yra. Nebuvau tokia naivi, kad neskirčiau menamos realybės nuo tikrovės, bet norėjau tikėti egzistuojant gėrį, kuris nepavaldus vieno ar keleto žmonių nedoriems poelgiams. Nežinau, kokios dvasios patarinėjo man, stovint Priimamojo telefono kabinoje, bet vieną akimirką tikėjimas susvyravo – suabejojau, ar šis pareigūnas yra toks kaip matytieji filmuose.

Aš pati pirmą kartą į Priimamąjį užėjau atsitiktinai, motyvai, paskatinę atsistoti į eilę, nebuvo vien tik kilnūs. Užuojauta – gražus jausmas, kilęs iš solidarumo, bet mane įkvėpė nusivylimas, pyktis ir netgi išskaičiavimas. Atostogaudama Lietuvoje nutariau aplankyti sostinėje studijuojančią klasės draugę, atvykusi į Vilnių, laikraštyje perskaičiau apie tapybos darbų parodą, iš Vokietijos atvežtą į Minską. Pamačiusi parodą, susigundžiau nuvažiuoti į Kijevą ir Odesą. Telegramas siunčiau trumpas: „Gyva. Rūta.“ Maskvoje už dešimt rublių (tiek kainavo kelionė traukiniu iki Vilniaus) pardaviau brangų megztinį. Mama meldė malonės man laimingai pasiekti namus. Stovėdama priešais Priimamąjį supratau, kad galiu ne tik išsiaiškinti dėl buto, bet ir pasiteisinti: iš namų išvažiavau porai dienų, o grįžau po mėnesio.

Tyla ragelyje truko sekundę, po to vyras pratrūko rėkti.