PATTI SMITH

Šventasis nepaklusnumas: apie Jeano Genet „Vagies dienoraštį“

 

Prieš septyniasdešimt metų (1949-aisiais) prestižinė prancūzų leidykla „Gallimard“ išleido vieno kontroversiškiausių XX a. prancūzų rašytojų Jeano Genet (1910–1986) pusiau autobiografinį romaną „Vagies dienoraštis“ (Journal du voleur). Įspūdžiais apie šią neeilinę knygą dalijasi amerikiečių dainininkė, rašytoja, „pankų poezijos laureatė“ Patti Smith (g. 1946).

 

Intriguojančioje romano „Vagies dienoraštis“ pradžioje Jeanas Genet atskleidžia savuosius jaunystės siekius, poeto doktriną ir vyriškumo dogmą. Jis pradeda trumpu sakiniu: „Raudonai baltai dryžuoti kalinių drabužiai“*, o tada imasi prustiško ilgio pastraipos, akimoju nubloškiančios skaitytoją į vidinę kalinio šventovę, supažindinančios su jo gestais, garsais, kvapais ir nerašytomis taisyklėmis. Regime išdidžius raumeningus dievus, vilkinčius drabužiais, išmargintais šventinius vaikų rūbelius arba išblukusias saldainių dėžutes primenančiais dryžiais. Šios spalvos tikriausiai turėjo pažeminti vilkėtojus – baisiausius Prancūzijos recidyvistus.

Tačiau pažeminimui Genet suteikia didybės atspalvį: tai jo gyvenimo universiteto spalvos, kuriomis nusikaltėliu tapęs pamestinukas tikisi pasipuošti kalėjime. Tuomet jam bus suteikta privilegija prisijungti prie bendrų, iš Breste esančio Bretono uosto išplukdytų į Išsigelbėjimo salas menkai kolonizuotoje Prancūzijos Gvianos pakrantėje. Regi save tarp jų sukaustytomis kulkšnimis, iškeitusį purviną kelią į Sen Loran diu Maroni kalėjimą – patys baisiausieji plukdomi piranijų knibždančia Maronio upe, kad supūtų Velnio saloje esančiame pragare.

Jaunystėje svajojo būti nuostabiu psalmininku, karūnuotu spygliuotu laurų vainiku ir vilkinčiu šventosios inversijos spalvų rūbais. Prie Bureau d’abandon, našlaičių globos namų, jį, septynių mėnesių kūdikį, paliko pintinėje. Penkiolikos už smulkius nusikaltimus bei nusižengimus pakliuvo Metrė pataisos kolonijon. Devyniolikos gėdingai pašalintas iš Svetimšalių legiono už intymius santykius su kitu kareiviu. Vos sulaukęs dvidešimties, jis tapo bastūnu, įveikiančiu negailestingiausias sąlygas. Tai kelias, kurį pasirinko dėl raudonų ir baltų kalinio dryžių.

Po 1932 m. Europą, knibždėte knibždančią savitą sistemą sudarančių elgetų, jis bastosi be skatiko kišenėje, kamuojamas kirmėlių, sušalęs ir alkanas ieško duonos kriaukšlės, apipuvusio kopūsto, prieglaudos kaulo. Flandrija. Lenkija. Nacistinė Vokietija. Čekoslovakija. Ispanijos pakrantėje esančioje Andalūzijoje klibikščiuoja kartu su Šv. Jokūbo keliu einančiais piligrimais. Jaunasis Jeanas, protaujanti utėlė, bastūnas-vagis, aptarnaujantis sutenerius ir narkotikų prekeivius. Nori valgyti – privalai vogti, – tai lyg darbas, bet reikia padaryti ir kalėjimo vertų nusikaltimų. Jis atliko visas būtinas ritualines iniciacijas, perkūrė atmosferą ir taip pakylėjo tuos vyrus, karūnavęs paties pagamintais laurų vainikais. Salvadoras, Liusjenas, Gi ir Stilitanas – baltas kaip laivas, šviesiaplaukis kaip Bilis Badas. Tai vyrų pasaulis, kuriame moteriškumą slepia tvirta eisena. Jis beviltiškai mylėjo juos už jėgą, grakštumą, šlykštumą ar nuostabiai didelį draugužį. O už ką jie mylėjo jį? Galbūt jau tuomet suprato, kad vieną dieną jo dėka bus prisiminti – kiekvienas tarsi žibuoklė ar neužmirštuolė tarp tuomet dar neparašytos Genet gyvenimo knygos lapų.

Po keturiolikos metų Genet sukūrė „Vagies dienoraštį“ – įspūdingiausią savo autobiografinės literatūros tekstą. Romane jis – nematomas stebėtojas, atkuriantis savųjų beprotybių, išbandymų ir brandos kančias bei palaimas. Jokių kaukių, vien šydai. Jis nieko neišsižada, o iškelia menkystėje glūdinčią didybę. Purvinas banditas pranyksta naktyje tarsi koketė, pasidabinusi prisiūtais blizgučiais išpuoštu nudriskusiu tiuliu – skardos gabaliukai lempų šviesoje virsta spindinčiomis žvaigždėmis. Ne faktai, bet neįkainojama tiesa lemia šių skudurų atsivertimą, ženklinantį Genet fiksuojamą vidinį nušvitimą. Faktai jo poetiškų atsiminimų formai nebūtini – jie kinta kartu su besikeičiančia perspektyva. Jis susikoncentruoja, kaip rašytojas apmąsto savo veiksmus, tuomet vėl panyra į slaptą vyrų pasaulį su saulę iš savosios energijos formuojančios elektroninės dalelės jėga. Jis vėl žengia į labirintą, kuriame šioji kūryba vyksta, ir sužino skausmingą naujieną, kad paskutiniai kaliniai jau išgabenti iš Velnio salos, nes dėl nežmoniškų sąlygų Prancūzijos Respublika uždarė pataisos koloniją. „Mane iškastruoja, išoperuoja mano gėdą“ (p. 8), ‒ jis rauda. Jį pasmerks atlikti bausmę už Paryžiaus ribų vilkint rudo milo rūbus. Prancūzijoje „Vagies dienoraštis“ išleistas 1949 m., tačiau Amerikos skaitytojus knyga pasiekė tik 1964 m., kai ją išleisti išdrįso leidykla „Grove Press“. Kūrinį meistriškai išvertė didysis Bernardas Frechtmanas, puikiai perpratęs Genet kalbą, laisvai varijuojančią nuo gatvės žargono iki aukštojo stiliaus. Nusipirkau „Vagies dienoraštį“ Vest Vilidže esančiame Aštuntosios gatvės knygyne. Jis gulėjo ant nukainotų knygų staliuko greta kitų „Grove“ leidyklos šedevrų, „Evergreen Reviews“ ir „Olympia Press“ leidinių paslėptais pavadinimais. Trokštamos uždraustosios knygos. Devyniasdešimt devyni centai 1968 m. žiemą. Metro skubiai grįžau į Brukliną, kur būstą dalinausi su Robertu Mapplethorpeʼu. Kai tą naktį Robertui skaičiau, snigo.

Kiekvienas puslapis man buvo stebuklas, o Robertui – vartai į pasaulį, kuris jį slapta traukė ir kuriam jo nuotraukos suteiks nemirtingumą. Menininkai vagia. Teksto fragmentas, muzikinė frazė, statula iš pradžių teikia malonumą, kol, anot Prousto, apimtas visagalio džiaugsmo, jis liaujasi apsimestinai garbinti ir sukuria savąjį kūrinį. Mane Genet poezija įkvėpė rašyti, o Robertą prozininko vaizdiniai įkvėpė fotografuoti.

1979 m. palikau Niujorką ir išvykau į Detroitą. Pasiėmiau tik dienoraščius, mėgstamiausius talismanus ir knygas. Iš naujo perskaitytas „Vagies dienoraštis“ sukėlė neįveikiamą obsesiją pačiai nukeliauti į Prancūzijos Gvianą ir iš numylėtosios kolonijos griuvėsių Genet parvežti bent saują žemių ir akmenų. Planavau lauktuves perduoti per Gregory Corso ar Williamą S. Burroughsą – abu palaikė šią misiją, nes Genet tuo metu jau sirgo gerklės vėžiu ir pats tokiai kelionei tikrai nebūtų ryžęsis. 1981 m. su vyru nukeliavau į Sen Loran diu Maroni ir iš didžiulės apleisto kalėjimo kameros pasėmiau žemės bei akmenų. Visa tai sudėjau į didelę „Gitanes“ degtukų dėžutę. Bet perduoti jos Genet nepavyko. Todėl po sutuoktinio mirties nukeliavau į Maroką ir užkasiau dėžutę prie Genet kapo Larašo katalikų kapinėse.

Kol ten lūkuriavau, priėjo vaikas ir atsisėdo šalia. Tarp lapų bolavo išblukusi šilkinė rožė, – jis ištraukė ją ir padavė man. Žvelgiau į šį vyruką išraiškingomis akimis įsivaizduodama, kad Genet būtų sužavėjęs mažasis paskutinės jo poilsio vietos sargybinis. „Gėda vėl su tavimi“, – sušnabždėjau – manoji misija baigta. Žodžiai yra ir akmenys. Kiekvienas „Vagies dienoraščio“ žodis būtinas – akmuo po akmens Genet renčia aplink mus savąją transgresijos, nusikaltimo ir išdavystės triadą, kuri jo prozoje virsta meile.

 

„The Paris Review“, 2018.VIII.13

Vertė Virginija Cibarauskė

 

* Jean Genet, Vagies dienoraštis, iš prancūzų kalbos vertė Galina Baužytė-Čepinskienė, Vilnius: Charibdė, 1997, p. 6.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.