Ortodoksų Bažnyčios poezija (4): Bohohlasnikas ir dvasinės giesmės

 

Ankstesniame straipsnyje („Š. A.“, VI.14) kalbėjome apie akatistus, kurie žanro požiūriu balansuoja tarp liturginės ir paraliturginės poezijos. Tik vienas akatistas – Apreiškimo šventei – yra naudojamas Bažnyčios liturgijoje pagal senovines jos rubrikas. Dar vienas akatistas – Kristaus kančiai – yra naudojamas rytų slavų kraštuose nuo XVII a., kai jo liturginį naudojimą patvirtino Kijevo metropolitas. Kiti akatistai oficialaus liturginio naudojimo niekada neturėjo, nors kartais yra naudojami pamaldose neoficialiai. Taigi, jie turėtų būti paraliturginėmis giesmėmis.

 

Kalėdų giesmės

 

Paraliturginių giesmių Ortodoksų Bažnyčioje yra ir daugiau. Dar Bizantijos imperijoje buvo žinomos Kalėdų giesmės – koliadkos (ukr. kolyadki, gr. kalanda), giedotos Kalėdų laikotarpiu ne liturginėje erdvėje. Koliadkos skiriasi savo tekstų gelme, ortodoksiškumu, kai kurios iš jų – apokrifinės, nes dažniausiai priklauso anoniminei liaudies kūrybai, niekaip nekontroliuojamai Bažnyčios.

Ukrainos ir Baltarusijos vakarinėse žemėse koliadkų tradicija susimaišė su katalikiškąja, daug giesmių tapo bendros. Įdomu, kad koliadkos taip pamėgtos žmonių, jog dažnai jas galima išgirsti ir per pamaldas – provincijoje jas gieda kunigų Komunijos metu arba iškart po pamaldų. Visgi dėl savo tekstų pobūdžio jos netinkamos pamaldoms.

 

Bohohlasnikas

 

Abiejų Tautų Respublikos katalikai, šventę šv. Mišias lotynų kalba, turėjo paraliturginę giesmių nacionaline kalba tradiciją – kantičkas. Kantičkas rašė net patys dvasininkai, jos dažnai buvo kupinos pamokančios Bažnyčios teologijos. Prijungus prie Katalikų Bažnyčios daugelį ATR ortodoksų – graikų apeigų katalikus, unitus, analogiška kantičkoms tradicija persikėlė į unitų bendruomenes.

1790 m. Počiajevo vienuolynas (tuomet dar unitiškas) išleido pirmąjį rytietiškų kantičkų, psalmių ir kt. giesmių ukrainiečių ir baltarusių kalbomis rinkinį – Bohohlasniką (ukr. tarimu bažn. slav. Boh – „Dievas“, hlas – „balsas, dermė, melodija“). 1799 m. šių kraštų Rytų krikščionims grįžus į Ortodoksų Bažnyčią Bohohlasniko tradicija buvo išsaugota, pats žodis tapo kone bendrinis bet kokiems giesmynams su giesmėmis nacionalinėmis kalbomis įvardyti. Kaip ir koliadkos, giesmės yra tokios populiarios, kad provincijoje jas galima kartais išgirsti ir liturginėje erdvėje. Daugelį jų tikintieji moka atmintinai.

 

Krestnaja piesnʼ

 

Aptariant šį regioną įdomu prisiminti ir kitą, šiandien daug menkiau naudojamą ir netgi kontroversišką XIX a. giesmių rinkinį – „Kryžiaus giesmę“ (rus. Krestnaja pesnʼ). Šiandien šį 25 giesmių rinkinį galima išgirsti tik Lenkijos Ortodoksų Bažnyčiai priklausančiose Palenkės ir Chelmo kraštų vyskupijose. Šias eiliuotas maldas apie Kristaus kančią tikintieji gieda gavėnios penktadieniais.

Nedaug kas žino, tačiau giesmių autorius – autochtonas ortodoksų kunigas vienuolis Kristoforas Sakovičius (1833–1897) – už jas 1885 m. gavo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Švenčiausiojo Valdančiojo Sinodo apdovanojimą – auksinį kryžių. K. Sakovičius visą gyvenimą stengėsi Ortodoksų Bažnyčioje diegti kongregacinį (visų susirinkusiųjų) giedojimą, kurį ypač miestuose buvo bebaigianti išstumti chorų tradicija, giesmes rašė liaudžiai suprantama kalba, puoselėjo liaudies pamaldumo papročius. Jo giesmės padėjo Rytų Lenkijos ortodoksams saugoti tikėjimą tremtyje, kur nei kunigų, nei cerkvių nebuvo, o lengviausia melstis buvo paprastomis giesmėmis suprantama kalba.

Deja, šiandien ši tradicija pačioje Lenkijoje turi nemažai priešų. Oponentai teigia, kad, kaip ir Pasijų atveju, „Kryžiaus giesmė“ propaguoja katalikišką gavėnios supratimą ir pamaldumą Jėzaus žaizdoms. „Giesmės“ nėra rubrikose, todėl ją norima išstumti iš bažnyčios erdvės.

Pačios giesmės yra parašytos lengvai įsimenamais eiliuotais ketureiliais, rusų kalba. Įdomu, kad spausdintuose leidiniuose šalia pateikiamas tekstas rusiškomis raidėmis (mat daugelis Rytų Lenkijos baltarusių ir ukrainiečių nebemoka skaityti kirilica):

 

                         W Piatnicu Swiatuju

                         Wsie dołżny mołczatʼ,

                         O Chrystowych mukach

                         Krestnych razmyszlatʼ.

 

                         Šventąjį penktadienį

                         Tu pabūk rimty,

                         Apie Kristaus kančią

                         Tyliai pamąstyk.

 

Visos 25 giesmės išsaugo tą patį ritmo ir rimo principą, kiek man teko girdėti, pagyvenę žmonės jas gieda pagal tą pačią monotonišką Kijevo tradicijos „Se ženich“ troparo melodiją. Giesmės, panašiai kaip Kryžiaus kelio stotys, apgieda visą Kristaus kančią nuo paskutinės vakarienės iki Kryžiaus mirties, baigiasi malda Kristui. Kai kuriems kritikams keista, kad posmai kupini išgalvotų Kristaus bei kitų žmonių dialogų, įvykių detalių, tačiau, kaip matėme straipsnyje apie kanonus, tai įprasta ir liturginei ortodoksų poezijai. „Kryžiaus giesmė“ – tai gyvas XIX a. bandymas išreikšti ortodoksų tikėjimą populiariosios muzikos formomis.

 

Naujųjų poetų dvasinės giesmės

 

Visos Rusijos, Serbijos, Graikijos, Gruzijos ir daugybės kitų šalių ortodoksų paraliturginės kūrybos gausos aptarti viename straipsnyje būtų neįmanoma. Atsiradus internetui daugybė pasauliečių ir dvasininkų rado naują erdvę savo kūrybai, pradėjo į jį kelti savo giesmes, dainas. Šiuolaikinė ortodoksų muzika, lyginant su katalikų ar protestantų, nėra tokia išplėtota, nes nėra priimtina liturginei erdvei, tačiau vyksta ir tokios muzikos festivaliai.

Šiandien dėl interneto daugybė jaunų ortodoksų žino XIX a. graiko šv. Nektarijaus parašytą „Aghni Parthene“ („Tyra Mergele“), XX a. serbų šv. vyskupo Mikalojaus Velimirovićiaus, dar žinomo Mikalojaus Serbo vardu, „Vera Večna“ („Amžinasis tikėjimas“), „Hristos voskrese – radost donese“ („Kristus prisikėlė, atnešė džiaugsmą“). Jau yra ir daugybė vaizdo klipų, kuriuose žmonės pergieda šias giesmes savo kalbomis.

Sovietmečiu labai populiari buvo archidiakono Romano kūryba, kuri cirkuliavo daugiausia savarankiškai perrašinėjamomis kasetėmis. Jis organiškai plėtojo senąją dvasinių giesmių tradiciją kurdamas naujas giesmes, giedojo jas pritardamas gitara. CD albumų pavidalu giesmės išleistos tik po jo mirties 1998 m.

 

Gyvenimas, kai viskas parašyta

 

Ko gero, būti poetu Ortodoksų Bažnyčioje dabar yra ir nemaloniausia, ir daugiausia žadanti veikla. Viena vertus, lankantis pamaldose ir studijuojant pamaldų tekstus gali susidaryti įspūdis, kad viskas, kas įmanoma, jau yra parašyta. Kiekviena kalendoriaus diena turi bent kelis šventųjų minėjimus, kiekvienai dienai parašyti troparai, kanonai, kitos giesmės, dažniausiai daugybė giesmių net ir negiedama, nes arba trumpinamos pamaldos, arba pagal šventųjų minėjimų hierarchiją mažiau svarbias giesmes nustelbia kitos. Pavyzdžiui, Oktoecho vakarinėje galime rasti stichirų, kurios net ir daugelio vienuolynų praktikoje niekada nebus giedamos.

Visgi kitados taip galėjo atrodyti ir mūsų pirmtakams. Kai poetai ėmė kurti pirmuosius troparus, konservatyvieji vienuoliai priešinosi tokiai naujovei ir teigė, kad visos giesmės turi būti imamos iš Šventojo Rašto. Ne mažiau pasipiktinimo kėlė poetų idėja kanonams nebenaudoti biblinių giesmių tekstų, keisti juos savo kūryba. Šimtmečiams praslinkus, tų poetų kūryba vertinama kone taip pat kaip Šventojo Rašto giesmės.

Jei praeities poetams pavyko sukurti naujus liturginės poezijos žanrus, tai turėtų būti įmanoma ir dabar. Kita vertus, genialieji praeities kūriniai buvo kupini gyvos teologijos, maldos gyvenimo ir meninio talento, juos kūrė ne iš dogminės teologijos vadovėlių mokęsi ir siekę juos atitikti žmonės, o laisvi kūrėjai, kūnu pavertę savo vidinį santykio su Dievu išgyvenimą. Aplinkoje, kai, atrodo, viskas yra sukurta, kai liturginių tekstų naudojimas kiekvieną dieną reglamentuotas rubrikose, kai liturgika tapo neatskiriama nuo liturgijos istorijos ir archeologijos, itin sunku pralaužti egzistuojančius rėmus. Tai galėtų tik žmogus, kuris ne cituodamas, o įkvėptas giedotų panašius žodžius:

 

           Savo lūpas praversiu,

           ir jos prisipildys Šventosios Dvasios…

 

(Kanonas Apreiškimo šventei, 1 giesmės irmas)