Metafizinis humoras

Juokiasi tas, kuris tiki laiminga pabaiga, ir verkia tas, kuris ja netiki. Perteikiant šią mintį labiau metaforiškai ir vidujybės vaizdiniais, galima pasakyti taip: juokiamasi, nes vakar nepatekėjo saulė, o šiandien patekėjo, ir tikima, kad rytoj taip pat patekės. O verkia tas, kuriam vakar patekėjo saulė, o šiandien nepatekėjo, ir tikima, kad rytoj ji taip pat nepatekės. Juoke esama tam tikros optimizmo dalies. Juoktis – tai manyti, kad viskas bus gerai. Jeigu mes į komedijas žiūrime siužeto požiūriu, tai jose iš pradžių du žmonės būna išskirti. Pavyzdžiui, jiems susituokti neleidžia despotiškas tėvas, prestižo siekianti ir apie geresnį sužadėtinį svajojanti motina ir t. t., o paskui du žmonės įveikia kliūtis ir susituokia – viskas baigiasi gerai. Komedijai, net jeigu tai ir nejuokinga, būdinga geroji baigtis. O tragedija persmelkta pasaulio pesimistinio suvokimo, kad geroji pabaiga neįmanoma. Kai į pasaulį žvelgiama pesimistiškai ir tragiškai, tada netikima, kad viskas bus išspręsta, viskas bus gerai, manoma, jog viskas baigsis blogai. Aristotelis sakė, kad tragedijoje iš laimės pereinama į nelaimę, o komedijoje atvirkščiai – iš nelaimės į laimę. Senovės Graikijoje koks nors herojus iš puikybės, išdidumo padaro lemtingą klaidą, pažeidžia dievų įstatymą, ir jam baigiasi blogai – tai tragedija. O komedijoje atvirkščiai – iš pradžių kokia nors klaidinga būsena, painiava, nelaimė, galop ji virsta laime.

Filosofai pagal kuriamą pasaulėvaizdį gali būti skirstomi į besijuokiančius optimistus ir verkiančius pesimistus. Senoji filosofinė tradicija pateikia Demokrito kaip besijuokiančio filosofo ir Herakleito kaip verkiančio filosofo vaizdinius. Demokritas kaip besijuokiantis filosofas yra optimistas, o Herakleitas kaip verkiantis filosofas yra pesimistas savo dvasia, tragiškos pasaulėjautos žmogus. Pasiaiškinkime, kodėl taip yra. Demokritas yra materialistas, jam pasaulis susideda iš tuštumos bei atomų ir visos būtybės yra atomų sutankėjimai. Kai gimstame, atomai pradeda tankėti, kai mirštame, jie išsiskaido, ir mes vėl virstame išsisklaidžiusia materija. Atrodo, jokių didelių metafizinių turtų Demokritas nežada. Jis sako, kad kai mirsime, išsiskaidysime į atomus, kad vėl jie sutankėtų, kai iš jų atsiras nauja būtybė ir t. t. Netgi Platonas, kuris, vartojant šiuolaikinį žodyną ir pritaikant jį antikai, yra idealistas, sakė, kad reikia deginti Demokrito raštus. Tačiau tai, kaip paaiškės apie Platoną toliau, yra dviejų filosofinių optimistų ginčas. Demokritui metafiziniu požiūriu viskas atrodo gana gražu: mes sudaryti iš atomų, kai gimstame, tie atomai sutankėja, o kai mirsime, vėl išsiskaidysime į atomus. Teigiama ta atomų ir tuštumos Visata: ji yra būtybių atsiradimo, žuvimo ir vėl atsiradimo begalinis vyksmas. Tame vyksme gyvena žmonės. Dabar mes manome, kad esame kažkas ypatinga, kuriame save, bet galų gale mirsime ir virsime atomais, o tie atomai vėl virs kita materija, iš kurios išnirome gimdami ir į kurią po mirties vėl panirsime, kad vėl išnirtų kitos būtybės. Demokritas savo sekėjams patardavo plėtoti džiaugsmingumą. Tačiau toks emocinis optimizmas kyla ne iš pasakojimų apie pomirtinius turtus, kuriuos paveldėsime mirę, bet iš materializmo: su kūno mirtimi bus ir sielos, sudarytos iš ugnies atomų, mirtis. Tad Demokritui džiaugsmingumas kyla iš radikalaus įsitikinimo, kad gyvename tik vieną kartą. Iš čia plaukia mintis, kad tokį vienkartinį gyvenimą geriau nugyventi juokiantis, o ne verkiant. Mirsime, todėl būkime laimingi ir mėginkime nugyventi kiekvieną akimirką džiaugdamiesi, tarytum ji paskutinė. Toks požiūris galbūt ir yra optimistinis. Taip apibūdintume Demokritą kaip besijuokiantį filosofą optimistą.

Herakleitas yra vyksmo filosofas. Pasak jo, viskas vyksta, teka, todėl negalima du kartus įlįsti į tą patį tapsmą, įbristi į tą pačią tekančią upę. Herakleitui nieko nėra tvirta šiame pasaulyje, viskas yra tapsmas, ir dėl to nėra jokios vilties. Jis kalba apie filosofus, kurie budi ir girdi logą, ir kasdienybės žmones, miesčionis, kurie negirdi logo ir gyvena sapnuodami atmerktomis akimis. Legenda pasakoja, kad Herakleitas buvo kilęs iš karalių giminės, bet atsisakė pretenzijų į sostą giminaičio naudai. Jam viskas yra pesimistiška. Kasdienybės žmonės laikosi savo nuomonių, jie negirdi logo, o filosofas girdi logą, bet filosofo niekas negirdi. Iš čia kyla toks pesimizmas: filosofas visada yra tremtinys žmonių bendrijoje, negali tapatintis su ja, nes ji gyvena nuomonės režimu, o filosofas – tiesos režimu, ir reikia niekinti nuomonės žmones ir būti tokioje kilnioje vidinėje tremtyje. Dėl to Herakleitas ir vaizduojamas kaip verkiantis filosofas. O Demokritas – atvirkščiai. Jis teigia, atrodo, pesimistinį pasaulėvaizdį, kad mes visi iš materijos, kad siela irgi iš ypatingų ugnies atomų sutankėjimo. Bet, kita vertus, skelbia tam tikrą mūsų gyvenimo gerąją baigtį – mes gimėme, atomai sutankėjo, vėliau mirsime, atomai išsiskaidys, kad sutankėtų ir vėl atsirastų kitos būtybės. Tai čia apie tai, ką kalba tradicija.

Dabar, jeigu mėgintume įsivaizduoti metafizinį optimizmą, neišvengiamai tenka atsigręžti į Leibnizą, kuris teigė, kad gyvename geriausiame iš galimų pasaulių. Leibnizo tipo metafizinis optimistas sako, jog pasaulį sukūrė Dievas, todėl pasauliui viskas bus gerai. Tad juokimės, šlovinkime pasaulį! Leibnizas yra Liudviko XIV amžininkas, baroko epochos mąstytojas. Šis metafizinis džiaugsmas virto baroko estetika. Baroko estetika ir metafizinis džiaugsmas susiję, jie vienas kitam daro įtaką. Iš tiesų tie rubuiliai ir pūstažandžiai angeliukai, barokinių bažnyčių skliautuose choru šlovinantys Dievą, yra metafizinio optimizmo padarinys. Leibnizo filosofijoje glūdi gilus džiaugsmas ir humoras, nors jis nerašė humoristinių tekstų. Bet, pasak jo, viskas yra ir bus gerai, mat gyvename geriausiame iš galimų pasaulių. Jeigu būtų kitas pasaulis, būtų vis tiek blogiau; netgi jei mums dabar blogai, turime finansinių, darbo ar asmeninių sunkumų ir dėl ko nors kenčiame, tai jeigu būtų kitas pasaulis, tai dar labiau kentėtume ir būtų dar blogiau. Net jeigu blogai, tai vis tiek gerai, nes kitame pasaulyje būtų dar blogiau. Šis pasaulis yra geriausias iš galimų – toks Leibnizo optimizmas. Jis plaukia iš stiprios teologijos, kad Dievas yra pasaulio kūrėjas, viskas yra Dievo delne, ir dėl to pasaulis yra geras. Kaip tik dėl to Leibnizą galima vadinti metafiziniu optimistu. Metafiziniu humoristu jo vadinti gal ir neišeina, nes jis, nors portretuose vaizduojamas gana laimingas, nebuvo humoristinių tekstų kūrėjas, bet jo metafizikoje glūdi gilus humoras. Viskas bus gerai – kaip komedijoje, – viskas baigsis laimingai, ir viskas yra geriausia, kaip tik gali atsitikti.

 O tragedijoje yra atvirkščiai. Kalbėdami apie metafizinę tragediją, turime pereiti prie manichėjų ir krikščionių ginčo. Tragiškas pasaulėvaizdis yra ne krikščioniškas, bet manichėjiškas. Krikščionybėje glūdi tam tikras gilus pasaulio šlovinimas, ir jis sukelia tam tikrą užslėptą juoką, džiaugsmą, kad pasaulis yra, užuot nebuvęs, kad tai Dievo kūrinys, dieviškas, jame galime atsekti Dievo pėdsakų: grožį, harmoniją, gėrį, tiesą ir t. t., ir viskas yra puiku. O manichėjai teigia atvirkščiai – kad šitą pasaulį ne Dievas sukūrė, bet velnias, blogio jėga. Dievas yra, taip, bet jis kažkur toli, ir tu negali jo pasiekti, jis mus apleido, nuo mūsų nusigręžė. Mes pasmerkti nardyti po materijos liūną ir kentėti. Materija yra velnio kūrinys. Manicheizmas – tai griežtas dualizmas: yra gėris ir yra blogis kaip savarankiškos substancijos. Dievas yra gėris, šėtonas – blogis. Šis pasaulis sukurtas iš materijos, vadinasi, jis yra blogis. Ir žmogaus kūnas sukurtas iš blogio, nors turi dievišką sielą, kuri atėjo iš Dievo, ir reikia laikytis askezės, nepasiduoti kūniškoms aistroms, pasninkauti ir tą materiją kažkaip numaterinti. Manicheizmas viduramžiais virto katarų (albigiečių) sekta ir buvo gana paplitęs. Jeigu ieškotume tokio literatūrinio manicheizmo atspindžio, tai reikėtų panagrinėti Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ kaip manicheizmo iliustraciją. Yra žinoma, kad Bulgakovas priklausė katarų (albigiečių) sektai. Aišku, Bulgakovo vaizduotė yra galinga, ir jo romanas įspūdingas. Bet šio teksto autoriui Bulgakovo humoras tam tikra prasme dvelkia šiek tiek siera. Bulgakovas teigia, kad velnias Volandas yra tikrasis šio pasaulio valdovas. Bulgakovo humoras yra Volando ir jo draugijos, tų tikrųjų pasaulio valdovų, humoras. Anot rašytojo, Volandas atvyksta į Maskvą pasižiūrėti, kaip sekasi maskviečiams, ir atranda, kad buto klausimas juos sugadino. Jis ten gyvena, bendrauja su maskviečiais, krečia visokius triukus – savotiškas „gerasis tėtušis“, kuris viską duoda neprašomas, meistrui ir Margaritai parūpina pomirtinę ramybę. Nors vaizduojamas Kristus, bet Dievas yra kažkur toli, ir viską valdo Volandas. Jis pasistengia užmegzti ryšį su Dievo pasiuntiniais, kad pasirūpintų meistru ir Margarita. Taigi viską duoda, net jeigu ir neprašai. Velnias yra pozityvus personažas „Meistro ir Margaritos“ tekste. Ten daug humoro ir gera kalba, bet tas humoras tragiškas.

Jeigu ieškotume manicheizmo opozicijos Vakarų mąstyme, tai reikėtų atkreipti dėmesį į Aurelijaus Augustino blogio metafiziką. Aurelijus Augustinas įvairiais ankstyvaisiais gyvenimo laikotarpiais priklausė daugybei antikos sektų, tarp jų ir manichėjams. Jeigu ką nors kritikavo, tai tą problemą pažino iš vidaus, jau buvo bendravęs su jos atstovais, laikęsis jų nuomonių. „Išpažinimų“ septintoje knygoje Aurelijus Augustinas tiesiai šviesiai pasako: blogis yra ne savarankiška substancija, bet gėrio trūkumas. Manichėjai teigia, kad blogis yra savarankiška substancija, kad materija sukurta Šėtono, kaip savarankiško kosminio principo, šalia Dievo. Augustino mąstymo kryptis nugalėjo Bažnyčioje, kuri vėlyvojoje antikoje įgavo antimanicheistinį pavidalą. Blogis neturi savarankiškos substancijos, tai gražiausio arkangelo Liuciferio maištas prieš Dievą, noras tapti Dievu ir dėl to nutolimas nuo Jo. Liuciferio substancija yra gera, tik nutolusi nuo Dievo ir pagedusi. Genda, anot Augustino, tai, kas gera. Bažnyčiai materija, kitaip nei manichėjams, yra gera, Dievo sukurta. Taigi šiuo požiūriu vynas nėra blogis, jei jį geri saikingai, jei vyno vartojimas netampa yda, pilvatarnyste. Taigi krikščioniška metafizika savo esme yra optimistinė, o manichėjiška – pesimistinė. Bulgakovo humoras yra iš nevilties, per ašaras.

Pasaulyje žinomas žydų humoras, tiesiogiai susijęs su žydų kaip išrinktosios tautos idėja: Dievas su žydais sudarė sutartį, todėl nesvarbu, kokie sunkumai ir katastrofos ištiktų, galiausiai žydams viskas bus gerai. Tai kuria optimizmo, kad galų gale bus laiminga pabaiga, jauseną, kuri yra kiekvieno humoristinio pasaulėvaizdžio pagrindas. Kita vertus, Vakaruose žydams komplementari, t. y. viena kitą papildanti, tauta senovės graikai buvo iš pagrindų tragikų tauta. Tai jausena, kad graikų demokratija, lyginant su aplinkinių tautų tironiškomis monarchijomis, yra anomalija, nusižengimas aplinkinių tautų socialinei tvarkai. Užtat graikams reikėjo grožio ir meno religijos, kuri buvo iliuzijos skraistė, uždengusi graikus nuo gyvenimo tragizmo, kad neišprotėtų.

Dabar reikėtų aptarti vieno Vakarų šmaikštuolio Voltaireʼo indėlį į humoro teorijas. Voltaireʼas po Lisabonos žemės drebėjimo, kai slėniuose esančiose bažnyčiose besimeldžiantys žmonės žuvo, o aukštai kalvose viešnamiuose besilinksminantieji liko gyvi, suabejojo pasaulio gerumu. Kodėl tie, kurie sekmadienį meldėsi, žuvo, o tie, kurie ištvirkavo, liko gyvi? Voltaireʼui kilo mintis, kad nėra tokio pasaulio, kaip teigė Leibnizas, geriausio iš geriausių. Mūsų pasaulis nėra geriausias iš geriausių, ir jame nutinka blogų dalykų. Voltaireʼas suabejojo Leibnizo teiginiu, jog gyvename geriausiame pasaulyje iš geriausių. Tam tikslui, norėdamas išjuokti Leibnizo optimizmą, jis parašė humoristinę apysaką „Kandidas“, nors pats Voltaireʼas buvo šmaikštuolis, vadinasi, šioks toks optimistas. Leibnizo ir Voltaireʼo ginče galima pastebėti dviejų optimistų disputą, tik vienas optimistas yra absoliutus – tai Leibnizas, o kitas nuosaikusis. „Kandide“ Voltaireʼas gina nuosaikiojo optimizmo idėją, kad šis pasaulis nėra vien tik geras, jame nutinka ir blogų dalykų. Vis tiek galų gale viskas baigsis ne taip gerai, kaip manė Leibnizas, bet ir ne taip blogai, kaip tikino manichėjai. Baigsis tam tikra prasme gerai, tik gerumas apkarpytas. Tačiau „Kandidas“, išjuokiantis metafizinį optimizmą, yra ne tragedija, o tragikomedija. Voltaireʼas suabejoja besaikiu optimizmu, tačiau teigia nuosaikųjį optimizmą: žmogaus tikslas – ramiai darbuotis savo sodelyje. Tu nepaveldėsi labai didelių dalykų iš pasaulio, bet gali dirbti, rūpintis pragyvenimu, užsidirbti kasdienę duoną ir nuosaikiai gyventi iš to, ką darai. Toks Voltaireʼo nuosaikusis optimizmas pakoregavo Leibnizo besaikį optimizmą.

Dabar norėtume pakalbėti, kaip humoras gali reikštis tiesiogiai filosofinėje teorijoje. Čia reikėtų paminėti Alaną Wattsą, kuris mokėjo kinų kalbą ir buvo Rytų religijų žinovas, ypač stipri jo knyga apie budizmą „Dzeno kelias“. Norėtume įvardyti kitą jo knygą apie daoizmą „Vandentakio kelias“. Joje Wattsas teigia, jog Zhuangzi reikšmingas tuo, kad jo knygoje glūdi gili metafizika, einanti kartu su giliu humoru. Anot Wattso, humoras ir metafizika retai kada eina drauge. Galėtume pridurti, kad Vakaruose filosofija ir humoras drauge eina Platono dialoguose. Jo galima rasti Sokrato ironijoje, kurios struktūra yra štai tokia: Sokratas iš pat pradžių, kalbėdamas su pašnekovu, save pažemina ir išaukština pašnekovą, kad galų gale pats būtų išaukštintas, o pašnekovas pažemintas. Pirmiausia Sokratas laikosi susikuklinimo, trypčiojimo, tūpčiojimo scenarijaus, o paskui galų gale laimi. Pradžioje žodžiais pripažįsta, kad pašnekovas yra labai protingas, o Sokratas žino, kad nieko nežino. O galų gale paaiškėja, kad pašnekovas nieko nežino, o Sokratas kai ką žino. Ironija – tai humoro atmaina, labai filosofiškas dalykas, bet ji Sokratui baigiasi irgi laimingai. Aišku, jo gyvenimas baigiasi kaip ir Kristaus gyvenimas. Sokratą Atėnų demas nuteisė myriop. Dėl to Platonas nemėgo kairiųjų, o Atėnai yra archetipinis kairysis, demo miestas. Platonas norėjo būti Sirakūzų Sicilijoje tirono Dionisijo II patarėju politiniais klausimais ir buvo, vartojant modernybės kalbą, dešiniųjų pažiūrų, pyko, kad Atėnų kairieji nužudė Sokratą. Tai asimetriška situacija Kristaus atvejui: prie Jo nukryžiavimo prisidėjo archetipinio dešiniojo miesto Jeruzalės žmonės, pats Kristus buvo daugiau kairiųjų pažiūrų. Taigi Platono kūryboje, kaip ir Zhuangzi knygoje, gilus humoras eina drauge su gilia metafizika, ir Platono humoro atmaina yra ironija. Kaip Sokratas, kuris nieko nerašė, turėjo Platoną, taip Laozi turėjo Zhuangzi, kuris perėmė ir išplėtojo Laozi mokymą, kurį sudaro aštuoniasdešimt vienas versetas.

Dar norėtume pakalbėti apie juoko metafiziką, parodyti, kodėl humoras metafiziniu požiūriu yra vertingas. Jis, aišku, šaržuoja humoro objektą. Tačiau ši humoro šaržuotė atveria tikrovę. Humoru mes domimės todėl, kad jis leidžia naujai pažvelgti į pasaulį, atveria kai ką nauja apie tikrovę. Todėl gali būti suvokiamas kaip tikrovės apmąstymo būdas. Kita vertus, humore esama simbolinio smurto prieš tą žmogų, kuris tapo humoro objektu. Humoristas nuplėšia dažnai ideologinį humoro objekto pavidalą, išorines dekoracijas, kuriomis yra apsistatęs, ir pastato į „savo vietą“ – atskleidžia tiesą apie tą žmogų. Tad humoras dažnai būna socialinės kritikos ir kovos ginklas. Kaip yra ir Sokrato atveju: iš pradžių jis saviironiškas, šaržuoja Sokratą ir rimtai traktuoja pašnekovą tik tam, kad paskui viskas apsiverstų ir baigtųsi palankiai Sokratui – pašnekovas būtų sušaržuotas, o Sokratas pasirodytų tikroje šviesoje kaip išminčius. Humoras šaržuoja tikrovę tik tam, kad būtų atskleista tiesa apie tą tikrovę. Jis turi laimingą pabaigą – pamatai tikrovės tiesą, nuo kurios nuplėštos ideologinės kaukės ir dekoracijos. Perskaičius Platono dialogą, išryškėja, kiek saviironiškas Sokratas buvo išmintingas. Metafizinis humoras yra toks, kad dalykas pasirodo komiškas, kai apie jį sužinome naujų faktų, parodančių dalyką naujoje, t. y. tikrojoje, šviesoje, kuri jį padaro komišką. Humoro sukeltas jausmas artimas nuostabai, kylančiai iš to, kaip naujai pasirodo dalykas. Tad humoras gali būti esmiškai filosofiškas.

Dabar atėjo laikas apibendrinti. Tam tikra prasme metafizinis, filosofinis humoristas yra optimistas. Vakaruose yra dvi filosofų grupės: verkiantys ir besijuokiantys filosofai. Pesimistai kaip Herakleitas mano, kad nėra jokios vilties, kad blogis laimi, kad iš pat pradžių mūšis jau pralaimėtas, kad nereikia net kovoti ir dėl to reikia apgailėti savo būvį, pasaulį ir visuomenę, kuri nutolusi nuo tiesos. Šiuolaikiniame pasaulyje metafiziniu humoristu galėtų būti vadinamas Slavojus Žižekas, kuris marksizmą susiejo su psichoanalize ir savo knygose pasakoja anekdotus. Šios dvi minties kryptys – marksizmas ir psichoanalizė – yra optimistinės, nes skelbia žmogaus išsivadavimą, ideologinių kaukių nuplėšimą ir dalykų pamatymą tikrojoje šviesoje, perėjimą bent teoriškai iš blogesnio socialinio būvio į geresnį. Metafizinio optimisto Lietuvoje kol kas negalėtume atrasti. Bet humoras, jeigu yra saikingas, vertingas kaip geras menas. Galbūt daug svarbiau filosofui būti optimistu, manyti, kad bus laiminga pabaiga, ir neužkrėsti pesimizmu visuomenės, kuri ir taip jau yra per daug pesimistinė.