Lietuva Pekino geopolitinėse užmačiose?
Šimtus tūkstančių žmonių subūrę protestai Honkonge vėl atkreipė pasaulio dėmesį į Kinijos politiką šios pusiau autonominės teritorijos atžvilgiu. Kontroversiško ekstradicijos įstatymo priėmimo galimybė į gatves sutraukė, anot vienų šaltinių, kas septintą, anot kitų – netgi kas ketvirtą Honkongo gyventoją. Jeigu vis dėlto kas septintą, tai analogiškai situacijai susiklosčius Lietuvoje čia būtų maždaug visi Kauno ir Klaipėdos gyventojai kartu sudėjus (vis tiek mažiau negu visi sostinės gyventojai).
Kur link čia einama? Ogi link to, kad Lietuvai reikia pagaliau atsakyti į visus klausimus, susijusius su santykiais su Kinija, nes diskusijų apie tai galėtų būti ir daugiau. Kinija yra precedento neturintis didžiausias ekonominis stebuklas žmonijos istorijoje, nieko nenustebindamas pareiškia Fareedas Zakaria iš „The Washington Post“, o šios valstybės geopolitinė plėtra bus vienas pagrindinių XXI a. apibūdinančių aspektų, pažymi Seimo narys Laurynas Kasčiūnas „DELFI Dienoje“. Dar iš rinkimų kampanijos žinome, kad išrinktasis Lietuvos prezidentas pozityviai žvelgia į potencialią Kinijos ekonominę plėtrą Lietuvoje. Žinome ir tai, kad Lietuva dalyvauja Kinijos užkurtoje ambicingoje „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvoje. Štai dėl pastarosios itin džiūgauja „Lietuvos geležinkeliai“, nes dėl projekto Lietuvoje turėtų suintensyvėti krovinių pervežimo srautai. Veiksmo turėtų padaugėti ir Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste.
Kol Kinijos svarba pasaulyje ir toliau auga, Lietuvos užsienio politikos formuotojų laukia galvosūkis – kaip reikės balansuoti tarp pragmatinių interesų ir principinių vertybių (demokratiškumas, ES postulatai ir pan.), kuriomis Kinija nepasižymi? Nors išrinktasis šalies prezidentas ir nusiteikęs pragmatiškai, yra ne viena priežastis, dėl kurios Lietuvai į santykius su Kinija derėtų žvelgti su sveika doze skepticizmo.
Šilko kelias ar aplinkkelis?
2013 m. Kinijos pradėta „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyva, dar vadinama Naujuoju šilko keliu, yra šimtų milijardų JAV dolerių vertės projektas, kurio tikslas – suteikti patogų finansavimą infrastruktūrai plėtoti Afrikoje, Azijoje ir Europoje. Patogų todėl, kad, skirtingai negu Pasaulio bankas, Kinija pinigus vyriausybėms suteikia, kaip teigiama, be jokių politinių įsipareigojimų, t. y. no strings attached (Pasaulio bankas tavęs paprastai paprašys „liberalizuoti“ ekonomiką, todėl strings bus attached). Ypač džiaugsmingai šias paskolas sutiko Rytų Afrikos valstybės, bet jos nepasižymi politiniu stabilumu, dėl kurio Vidurio ir Rytų Europa Pekinui ir yra tokia patraukli.
Bet prieš sutinkant Kinijos investicijas išskėstomis rankomis, vertėtų prisiminti, kad Briuselis į Naująjį šilko kelią žvelgia skeptiškai – neapsidžiaugė jis ir praėjusį mėnesį Italijos galų gale priimtu sprendimu prisijungti prie iniciatyvos. Netolimoje praeityje būta įtampų tarp kritiškos ES pozicijos Kinijos atžvilgiu ir tam tikrų Bendrijos šalių, kuriose Kinija gausiai investuoja, pragmatinių interesų. Jeigu konkrečiai, 2017 m. Graikija JT Žmogaus teisių taryboje užblokavo kritišką ES pareiškimą žmogaus teisių padėties Kinijoje atžvilgiu, kuriam reikėjo visų 28 bloko valstybių pritarimo. Panašiai pasielgė ir Vengrija ES pasikėsinus sukritikuoti Kinijos prezidentą Xi Jinpingą. Taigi, silpnėja vieningas ES balsas, kurį ji nori nukreipti prieš autoritarinius režimus. Tuo labiau kad Naująjį šilko kelią sudaro ne vien piniginės injekcijos, bet ir kultūriniai, švietimo mainai („Delfi“ neseniai parengė žavingą reportažą apie kinus, „priverstinai“ besimokančius lietuvių kalbos), todėl ES baiminasi ir galimos Kinijos politinės įtakos ekonomiškai silpniausiose Bendrijos valstybėse.
Galiausiai ES turi vienus aukščiausių pasaulyje aplinkosaugos ir darbo standartų, o Kinija – nelabai. Apie rimtesnius šių sričių pažeidimus Kinijai investuojant Vidurio ir Rytų Europoje išgirsti dar neteko, tačiau verta pasidomėti, kaip šios investicijos paveikė kitus regionus. Štai Lotynų Amerikos gyventojai kinus neretai vadina naujaisiais kolonizatoriais. Regiono valstybės ilgus dešimtmečius stengėsi atsikratyti ekonominės priklausomybės nuo pirminių žaliavų eksporto, o ką daro Kinijos investuotojai? Tokio tipo eksportą tik skatina. Kinijos trigrašis matomas ir liūdnoje Venesuelos istorijoje. Azijos milžinei investavus kelis milijardus dolerių į gamyklas ir kitus projektus, Venesuelos ekonomika teigiamų pokyčių nepatyrė. Atrodo, kad kinai puikiai žinojo, jog šios investicijos paskęs korupcijos liūne, bet tokią taktiką jie pasirinko norėdami pelnyti Venesuelos politinio elito palankumą, teigiama naujienų agentūros „Reuters“ reportaže.
Šiaip ar taip, ES pozicija Lietuvai yra kritinė: vargu ar Vilnius ir Pekinas yra lygiaverčiai partneriai derybose, tad koordinuoti šiuos reikalus gali būti patogiau per ES, kaip didelės rinkos, prizmę, kalbėdama su LRT žurnalistais teigė Ingrida Šimonytė. Tuo labiau kai Naujasis šilko kelias dar kritikuojamas dėl galimų intencijų perkelti aplinkosaugos standartų neatitinkančias technologijas svetur.
Žvalgyba ir perspektyvos
Dar žiemos pabaigoje Valstybės saugumo departamentas pristatė ataskaitą, kurioje teigiama, kad Lietuvoje gali stiprėti Kinijos žvalgybinis pajėgumas. Nereikėtų pamiršti, kad Kinijos vyriausybė neseniai įpareigojo privačias kompanijas prireikus prisidėti prie žvalgybos pajėgumų. Dėl to JAV ir kai kurios kitos pasaulio šalys uždraudė Kinijos technologijų milžinės „Huawei“ produktus.
Iš vienos pusės, dėl padaryto progreso ES planuojant apkarpyti finansavimą Lietuva tikrai turi priežasčių Kinijos investicijas sutikti palankiai. Iš kitos pusės, verta pagalvoti apie klausimą, užduodamą kinų menininko ir politinio aktyvisto Ai Weiwei reaguojant į Honkongo protestus, – ar tai visuomenė, kuria galima pasitikėti? Reikia tikėtis, kad to nepamirš ir pragmatiškai ekonomikos atžvilgiu nusiteikusi naujoji šalies vadovybė.
