Eiti savo keliu

Alius Balbierius. Ekvilibriumas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 134 p.

Naujoji Alio Balbieriaus eilėraščių knyga „Ekvilibriumas“ jau ir savąja išvaizda, neužbaigtais štrichais, neapibrėžtomis formomis (dailininkas Zigmantas Butautis) sufleruoja skaitytojui, kad bus nemažai sąsajų su Rytų kultūromis. Rinkinyje labai svarbus kelio motyvas, vedantis „į niekur“, į kitas kultūras, jungiantis subjektą su gimtine ir, be abejo, keliantis asociacijų su daoizmo filosofija. Dar svarbus ir medžio įvaizdis, kuris susijęs su dviem – dangaus ir žemės sferomis (p. 40, 110). Todėl galima nuspėti, kad subjektas siekia harmoningo būvio, nuo kurio neatsiejama ir Vienio patirtis.

Vienis, kad ir kaip mes jį suprastume, knygoje taip pat yra itin svarbi sąvoka, kurią, mano manymu, subjektas vykusiai įsisąmoninęs: „tą pačią akimirką / esu kelias ir keleivis / esu tai kas po kojom / esu tai kas tuo keliu eina“ (p. 31). Kitaip tariant, Vienio patirtis ištirpdo subjekto ir objekto dichotomiją, kai nelieka stebinčiojo ir stebimojo, o visa patiriama kaip viena – ir kelias, ir keleivis. Telieka priminti, jog, norint tokią patirtį išgyventi, reikalingas savojo ego atsisakymas. Tą padaryti subjektui ne visada pavyksta, mat jis mąsto laiko kategorijomis, vadinasi, jo suvokimas suskaidytas į tai, kas buvo, ir tai, kas galėtų būti: „Kai triumfuoja eitis ir kiltis – tu žengi / Į ramybės šešėlį – mąstyt: kas esi / Vis mąstyt kas buvai – kuo dar tapti gali“ (p. 59). Tokios ir panašios eilutės norom nenorom verčia manyti, kad tokie svarstymai labiau primena rytietiškos pasaulėžiūros imitaciją nei natūralią jos sklaidą. Be to, subjektas rinkinyje labiau lydimas ilgesio ir neretai seka įsispaudusius patirčių pėdsakus, „laiko gintaro inkliuzus“ (p. 20), yra rišamas atminties (p. 24), atranda eilėraščius senoje, nušiurusioje knygelėje (p. 36) ir t. t. Tiesa, Vienio patirtis vis apmąstoma, bet kartais gan naivokai ar netgi banaliai: „Vakaras. Pilnatvė sieloj. / Amžinybė – nesvarbi. / Amžinybė veria kiaurai, / Ir su ja tu sutampi. // [...] Amžinybė žydi sieloj, / Amžinybė – ji pati“ (p. 58).

Jei jau užsiminiau apie daoizmo filosofiją, reikėtų pažymėti, kad Dao dažniausiai ir yra suvokiamas kaip Kelias, kuris yra toks ryškus šiame rinkinyje. Bet verta paminėti, kad Dao sąvoka turi daug prasminių niuansų. Filosofė, meno istorikė Agnieška Juzefovič monografijoje „Tuštumos fenomenas“ (V.: Technika, 2014) atkreipia dėmesį, kad rašmuo Dao yra daugiaprasmis ir sunkiai suvokiamas, o tarp įvairiausių Dao apibūdinimų yra ir Bevardis, Didysis, Tuščias, Nesantis, Gimdytoja, Bedugnė bei minėtasis Vienis. Vis dėlto glūdi pavojus interpretuoti Dao remiantis vakarietišką mąstymą grindžiančiomis kategorijomis, nes tikrasis Dao, tyrinėtojos teigimu, yra „visiškai spontaniškas, nesibaigiantis, neturintis krypties procesas“ (p. 51). Kaip tik dėl šios priežasties, t. y. spontaniško įsiliejimo į vyksmą, natūralią kaitą, nesustabdomą tėkmę, staiga imi abejoti „Ekvilibriumo“ subjekto įsiliejimu į Vienį.

Be to, skaitant rinkinį galvoje nepaliauja suktis klausimas – kaip subjektas save suvokia? Kita vertus, kodėl subjektas būtinai privalo save kaip nors suvokti? Jis gali likti neutralus stebėtojas, tačiau šioje knygoje kalbantysis neišvengia prieštarų. Pavyzdžiui, jis ne tik siekia harmonijos, bet ir neslepia savo depresyvumo: „Plentas į niekur, kaip ir visi keliai; kelionių žemėlapiai meluoja, nes / visi šunkeliai ir greitkeliai tėra į niekur: iš niekur į niekur; niekur yra / begalybė, beribiškumas, tarp tų dviejų niekur mes pasmerkti sutalpinti / save ir kitus, miestus, daiktus ir greitkelius“ (p. 22). Labai painūs ir prieštaringi išvedžiojimai, panašūs į minčių kratinį, nors eilėraščio pabaiga lyg ir išsprendžia neaiškumus: subjektas daro prielaidą, kad visa yra „to paties Vienio dulkės“, o „niekur“ pasirodo „lyg dviašmenis dabarties kardas, sužeidžiantis praeitį ir / ateitį“. Vis dėlto toks depresyvumas priešingas kuriančiai daoistinei tuštumos sampratai, kuri yra kiekvieno fenomeno pasireiškimo sąlyga, kitaip tariant, kiekvieno fenomeno galimybė, bet ne pasmerkimas. Tuo tarpu subjektas vis apmąsto įvairiausias kategorijas, todėl tai ir yra kliūtis kupinam gyvybės spontaniškumui, Vienio patirčiai, nes mąstydami kuriame statiškas kategorijas, kurios ne išlaisvina, o įkalina. Ne veltui Laozi sako: „Dao, išsakytas žodžiais, nebebūtų begalinis Dao“ (iš senosios kinų kalbos vertė D. Švambarytė, V.: Vaga, 2016, p. 25).

Paradoksalu, kad Rytų filosofijos pėdsakai „Ekvilibriume“ ryškiausiai sušmėžuoja tuose tekstuose, kur nėra vartojamos jokios filosofinės sąvokos ir neapeliuojama į jokį kultūrinį kontekstą. Panašiai kaip Gintauto Dabrišiaus kūryboje netikėtai sublyksi dzenbudistinė išmintis, nors, ko gero, pats poetas apskritai tokio tikslo neturi. Tikriausiai esame patys nuoširdžiausi, kai nesiekiame kažkuo būti, o paprasčiausiai einame savo keliu. Tai patvirtina ir rinkinio kalbantysis: „kada ieškojau kelio – praradau / kai nieko neieškojau – kelias vedė“ (p. 127). Nors yra tokių tekstų, kur vartojamos sąvokos sklandžiai susipina. Pavyzdžiui, įdomus eilėraštis „Sapnas Varanasyje“: „dangus priima dūmus degančio mano lietuviško sapno kūno / seniausioj Indijos žemėj kur maldos auga it žolė o mantras / murma beždžionės ir akmenys lietūs ir brahmanai – / [...] neprisimenu sapno – tik laiptus terasą ir ugnį“ (p. 13). Galbūt pabundama iš sapno į sapną, o gal net nebuvo sapnuota.

Taip pat sklandi sintezė atsiskleidžia šiose eilutėse: „lapkričio lietūs: / miega / mano trečioji akis / juodas kiniškas dronas / suglaudęs sparnus kambary // po Mirusiųjų dienos / norėjau pakelt savo akį / virš protėvių kapinių šalia balto / it baltų žaltys žvyrkelio“ (p. 105). Tačiau kai kurios užuominos į antikinę filosofiją atrodo gan paviršutiniškai: „sapnai / virš jūros / basomis kojomis / per vakaro debesis // rytą / neprisiminsiu jų / debesys / plauks ir plauks // nebe tie // dangaus vandenys / Herakleito“ (p. 124). Eilėraštis nėra toks stiprus, kad jame integraliai įsikomponuotų staiga pasirodanti nuoroda į Herakleitą – reikalingas svarus tokių nuorodų vartojimo pateisinimas.

Apskritai šis rinkinys sinkretiškas, jame koncentruojamasi į kultūrinę, religinę įvairovę, jungiamos skirtingos sistemos – daoizmas, pagonybė, budizmas, hinduizmas, antika. Estetinės pajautos irgi įvairios: nuo japono nupieštos pušies šakos pagavos iki siurrealisto René Magritte’o traukinio be bėgių (p. 17, 18). Tačiau kartais terminų ir apibrėžčių vartojimas atrodo dirbtinokai: „kaip ramiai jis ten sėdi / lyg rytietis paniręs / į dao – tarp sferų dviejų“ (p. 26); „vėrusi tamsą ir laiką / pagoniškos / strėlės forma“ (p. 61) ir pan. Gal dėl to eilėraštyje tokiu pačiu pavadinimu kaip ir rinkinys sąvoka „mistiškas“ tarsi nukarūnuoja eilėraštyje kuriamą mistinę nuotaiką, nors, pripažinsiu, pabaiga taikli: „tylos meistras / tūkstantį metų stebi / rasos lašą / ant stalaktito smaigalio // [...] lyg džinas iš butelio / išlenda mistiškas rūkas / [...] tylos meistras stebi / lašą kuris gaubiasi bet / neišsigaubia – krenta bet / nenukrenta – auga bet / neprinoksta – tik / viską atspindi – // nebūtinai tylą / ir – / nebūtinai / tylos meistrą“ (p. 120). Beje, subjektas kartais ir gan komiškai save pavaizduoja: „Mano šešėlis – jis / Netiki į rojų – yra / Šiek tiek budistiškai / Prašvitęs ar bent apšviestas / Naktinio žibinto šviesos“ (p. 54).

Galiausiai skaitydami rinkinį randame, kad kalbantysis labai aiškiai suvokia save per neigiamą apibrėžimą: „gerai, kad nesu budistas“ (p. 112). Tad veikiausiai subjektą galėtume apibūdinti kaip europietį, posovietinės valstybės pilietį, kuris domisi Rytų filosofija, siekia patirtimi grindžiamo pažinimo, yra susipažinęs su pagrindiniais bruožais („…atskyręs kūną nuo dvasios nes kūnas / kur beskristum likdavo toje pačioje / socialistinio realizmo tikrovėje“, p. 41). Gal subjektas nieko kito ir nesiekia, kaip tik pusiausvyros tarp skirtingų kultūrų, religijų? O gal Vienio filosofija tampa savotiška išeitimi konfrontuojant dviem ideologijoms – komunizmui ir kapitalizmui („per neįvardintą pasaulio Vienį / prie sovietų – bet taip toli nuo sovietų / toli nuo kapitalizmo – dvidešimtosios / vasaros draustinyje kurio ribas / žinojom tik dviese“, p. 36)?

Gražus tekstas atveria antrąją rinkinio dalį: „Permainingas pavasaris / kaip ir / mano siela – / varnėnai sugrįžo / o su jais / atminties / nesibaigiantis / sniegas ant sniego“ (p. 35). Eilėraščiai, kuriuose susikoncentruojama į gamtos išgyvenimą, reiškinių formas ir spalvas, pasirodė nuoširdžiausi, natūraliausi ir pagaviausi: „ko ieško / akies žuvis – / sidabrinė // mėnesienos / gelmėj daugiau / negu saulės // [...] apanka mėnulis / ir žuvis ten ištirps / lyg niekad neplaukus“ (p. 114). Taip pat ir šios eilutės: „žvaigždėtose žemupio pievose / tūkstančiais balsų girgžda / išmirusių griežlių choras“ (p. 50), tačiau prieš jas esančių eilučių („O, didelė tingi / rugpjūčio žuvis…“) atsisakyčiau. Vykęs eilėraštis „Tėviškė“ (p. 126), jame vaizduojamos arklių kaukolės galinčios simbolizuoti įvykių praeinamumą, nuolatinį kismą, transformacijas, neapčiuopiamą paslaptį: „švietė man / [...] ryškiau už vidudienio saulę / žalia samana apėjus / akiduobės lemputė“ (p. 126).

Kalbant apie trieilius, kuriems skirtas visas skyrius, ne visi vienodai smūgiuoja sutelktu prasminiu krūviu, tačiau yra labai vaizdingų: „lapo kritimą / kiek kartų regėjau / šitam pasauly?“ (p. 65); „be lazdos / sunkiai kopia į kalvą / kuprota žiemos obelis“ (p. 87). Negaliu neatkreipti dėmesio, kad rinkinyje pernelyg dažnai kartojasi ciferblatų, vėjo, rudens motyvai (p. 12, 16, 20, 21, 23, 28, 43, 46, 59, 108, 117 ir t. t.). Tie pasikartojimai, be abejo, galimi, tačiau šiame rinkinyje jie kelia įtarimą: ar poeto įvaizdžių sistema nėra išsekusi?

Eilėraščio rašymo patirtis pernelyg egzaltuota: „o, mažas laikinas asmeninis Renesanse: / sekundė vėlei yra amžinybė / bekrantybės jūroje“ (p. 11). Dar yra tokių tekstų, kurie lyg ir sukasi apie „kažką“, bet nepasakoma nieko ir ne rytietiško mažakalbiškumo, o nereikalingų žodžių gaudesio požiūriu: „valandos yra kaip gėlės / ciferblatų galvos vėjy / nebanalios šitos gėlės / net tada kada banalūs / įvykiai ar mintys tavo“ (p. 108). Tai tik vienas iš pavyzdžių, kad subjektas kartais mėgsta tuščiažodžiauti, tikriausiai dėl šios priežasties ir kai kurių eilėraščių pabaigos yra blankios (pavyzdžiui, „Labirintas“, p. 117; „Dedikacija nesutiktai moteriai“, p. 123 ir kt.).

Apibendrinant reikėtų pridurti, kad eilėraščių formos kaitaliojamos tarsi ieškant atsvaros – nuo trieilių iki prozišką kalbėjimą primenančių tekstų. Subjektas taip pat nuolat svyruoja tarp ieškojimo ir atradimo, tarp nežinojimo ir „praregėjimų šviesos“. Galiausiai skaitant knygą norisi paklausti ne tik patį subjektą, kokiu keliu jis eina, bet ir save – ar tikrai einame savo keliu? Tik nesinori klausti, kas yra Kelias.