Eilės

 

 

•

 

Žinau, ką reiškia stovintis vanduo:

smarvę, gėdą ir neviltį

 

pamirštose šachtose, metalinėse turbinose

ežeruose, kurie nebeturi šanso judėti

 

o blogiausias tas lipnus, murzinas

lyg atskiestas pienu

užsikimšusios kriauklės baseinas

jis neturi jokios poezijos, tiktai laiko

tyliai liudija:

apsileidai, jau nebeprisimeni

kada ir kodėl

 

kita vertus, stovinčiam vandeny

gali užsiveisti gyvybė

bauginantys (ne žmonių pasaulio) organizmai

kurtis nematomi megapoliai

kurie išsivystys į vienaląsčius padarus

kol vieną rytą pagimdys

spindintį apvalų sukietėjusio vandens

kūdikį

kuris atrodys kaip tikras, bet nebus

(ak, tas klyksmas: Aaaahhrhahhrrhahrhhha, Aaaaaahhhaahhhrhaaha)

 

stovintis vanduo gali sužydėti

nemeluosiu, jame gali rastis ligos

ir kiti neapčiuopiami dalykėliai

kurie palies visus

 

 

Plieno barzdelė

 

Sapnuose tapau priklausoma

nuo gigantiškų lyg povandeniniai laivai

gyvūnų, skrodžiančių dar didesnius

žydrus, melsvus, pilkus ir juodus vandenynus

žudymo

 

man nereikia riebios, sultingos jų mėsos

kaip ir korsetų ar liemenėlių nereikia

(karkasus gamindavo iš jų plaukų ar blakstienų)

 

bet ambra yra mano kvapas

jau kelerius metus mano gyvenimas ja kvepia

saldžiai, dūmiškai ir prabangiai:

vandenynų paslėpsniais

 

atsisakyti mėsos daug lengviau

negu netekti kvepalų ir prisiminimų

šeimos ritualų, kurie į kaulų audinius įaugę –

nors barbariški, jie savi

 

turbūt kaip grynos ambros

dabar nebebūna ir žeberklininkų

kraujo ir gleivių fontanų, virvių, laivų ir valčių

titnaginių pistoletų, iečių su barzdelėmis

 

gal kašalotus nudobia japoniški robotai –

preciziškai tiksliai, be galimybės suklysti

 

tai kam man jos tokios reikia?

 

tiesa, rudus gabalus

kartais išskalauja į krantą tropinėse salose:

tokia ta viltis

 

o šiaip esmė ta, kad ilgai brendusi kašaloto žarnose

ambra iš pradžių trenkia šūdu

tik žymiai vėliau, paveikta šviesos ir vandens

pavirsta į gana brangų civilizacijos kvapą

 

esmė ta, kad mano idealų kurpalis

turi žilo plieno barzdelę

 

pusę gyvenimo bandau

pro adatos skylutę prakišti šiaudą

pykstu, kai nepavyksta, verkiu kvailė

 

 

Viena gliptotekos lankytoja

 

Kai sutikau kiklopą

maniau, kad man jau nebereikia jo bijoti

mačiau Redono interpretaciją –

rausvuose putotuose samanynuose gulinti moteris

didelis kaip koks kalvagūbris padaras:

svaiginanti jo akis

žvelgė į ją ar, tiksliau, į galerijos lankytojus

 

nors svetimas ir gąsdinantis

atrodė jis beveik nekaltas –

lyg norėtų draugauti, būtų vaikiškai smalsus

 

tikėjau, kad geriau ne bėgti nuo siaubo

bet jį paglostyti

 

juk ant Delfų šventyklos portalo

buvo iškaltas toks užrašas:

„Pažink pats save“

 

bet kai sutikau kiklopą

jis pasirodė senos pasijos pavidalu

turėjo geidulingas lūpas ir mažas putnias rankas

tą liūdną lydytos geležies žvilgsnį, nuo kurio oda ėjo pagaugais

specializavosi psichoanalizėje

kiaurai matė mane jo akis: tam žmogui negalėjau

atsispirti, bet atsispyriau

nežinau, kas buvo skaudžiau

 

kažkodėl niekas nesakė, kad savęs pažinimas

tiesiogiai susijęs su nusivylimu

su tom keistom nusivylimų meilėm

 

neva poezija turi sugriauti visas

saviapgaules, klišes, sudraskyt lipnius ir storus

voratinklius, kuriuose įsikūręs Jis:

juodais šeriais apžėlęs voras aštriom lyg adatos

galūnėm, kurio tamsiam snukuty gali įžvelgti šypseną

(ką ji reiškia – kitas klausimas)

 

neva poezija…

 

plepalai, juk mes žinome –

vienintelis būdas išsmukti gyvam, palikti olą

yra prisiplojus prie avies papilvės

(t. y. apgaulės būdu)

 

 

Zero Waste

 

mano protas yra detalių protas

 

gatvėje pamačiusi bent kiek artimą veidą

kratau atmintį lyg kiaulę taupyklę

kol identifikuoju mergaitę iš paralelinės klasės

kurią lankėme praėjusiame gyvenime

„Lidlo“ kasininkę, seselę iš poliklinikos

vyrą, su kuriuo kartą važiavau traukiniu

ar tą jauną filologę, kuri draugei pasakojo

apie mokslinę fantastiką, bjauriai trukdydama man skaityti

 

prisimenu visas tas niekur nevedančias melodijas

iš kurių nepavyko sukurti muzikos

dvejų, penkerių, dvylikos metų senumo motyvus

eilutes našlaites, žodžių junginius

iš serijos „rausva islandinių beržų žievė“ ir pan.

 

galiu mėnesių mėnesius kabintis į kažką tokio

kaip skenduolis į juodžalį dumblių kuokštelį:

laaaalala laaaalala laaaalala la la-la-la-la la-la-la-la laa-laa

 

konvulsiškai, inertiškai

ar iš kvailio vilties

 

mano smegenyse sukaupta visa šita informacija

kūrybinių atliekų sąvartynas

apgavusių smulkmenų sandėliai, skambios talpyklos

 

žvilgantys druskuoti stalaktitai

kuriuos galiu laužyti nuo olos lubų

laižyti, triauškinti

glausti prie kaktos

 

kartais imu jų nekęsti

visų tų neišvystytų, nuvylusių idėjų

švelniai gniaužiančių kaukolę ir sielą

 

galvojau, pykstu, kad jos užima vietą

bet gal man šiurpsta nugarkaulis

nes pagaliau imu nutuokti

kiek daug erdvės ten yra

maždaug kaip Veličkos druskų kasyklose

per kurias vaikystėje bridau su mama