Vienos valstybės opera

Pirmą kartą įžengus į šį pastatą norisi tiesiog priglausti prie sienos ausį. Ši institucija yra nepaprastai svarbi operos pasaulio dalis, dažnam tapusi netgi pasauliniu klasikinės operos simboliu, žadančiu kokybę, tradiciją, prabangą, bylojančiu apie snobizmą. Pradedi galvoti, kiek daug turėjo nutikti, kad opera užaugtų ir taptų tokia organizacija, kokia yra šiandien. Sunku net įsivaizduoti, kiek įvykių čia saugiai užkloti po sunkiu koridoriaus kilimu. Vaikštant po pastatą galima pajusti, kiek daug jame sluoksnių – laiko, patirčių, išgyvenimų, – kurie galėtų būti atskleisti, lupantis vienam dažų sluoksniui po kito. Pradinė konstrukcija ramiai laiko keturis institucijos kampus jau antrą šimtmetį. Vienos valstybės operoje yra virš 1 000 darbuotojų, kurie dėl ilgų darbo savaičių vadina šią vietą savo namais.

Prestižinis teatras nėra svetima erdvė ir jame pasirodžiusiems lietuvių operos solistams. Iš jų būtų galima paminėti Vaidą Vyšniauską (g. 1971), kuris 2017 m. pavadavo netikėtai susirgusį solistą operoje „Otelas“, Merūną Vitulskį (g. 1983), pasirodžiusį Vienos operoje 2014 m., Sergejų Lariną (1956–2008). 1944 m. teatre stažavo dirigentas Algimantas Kalinauskas (1923–2010). Nuo 1944 m. Vienos operos teatre šoko balerina Irena Eidrigevičiūtė-Sprindienė (1916–1995), o lietuvių dizainerė Laura Dailidėnienė (g. 1978) 2016 m. šioje scenoje pristatė savo rūbų kolekciją.

Teatro statymo darbai vyko nuo 1861 iki 1869 m. Istoriją apie tai pasakoja pagrindinėje menėje kabantys dviejų architektų – Eduardo van der Nüllio (1812–1868) ir Augusto Sicardo von Sicardsburgo (1813–1868) – biustai. Šie architektai drauge dirbo nuo studijų laikų, taigi jie buvo nepaprastai artimi kaip kūrėjai ir draugai. Vienos operos teatras buvo pats svarbiausias jųdviejų karjeros pasiekimas. Pastatas buvo suprojektuotas neoromantiniu stiliumi, kad pernelyg neišsiskirtų iš panašios stilistikos Vienos centro pastatų. Vis dėlto jis sulaukė negailestingos tiek plačiosios visuomenės, tiek spaudos, tiek aristokratų šeimų, o ypač imperatoriaus Pranciškaus Juozapo (1830–1916), kritikos. Buvo teigiama, esą operos teatras monumentalumu neprilygsta Heinrichshofo rajonui (beje, Antrojo pasaulinio karo metais šis buvo visiškai sunaikintas). Abiejų architektų mirties datos sutampa su operos teatro statybomis. Jautriai į aplinkinių kritiką sureagavęs vienas iš didžiųjų Ringstrasse istorinio stiliaus meistrų E. van der Nüllis nusižudė, o po šešių savaičių, susirgęs tuberkulioze, mirė ir jo kolega A. Sicardas von Sicardsburgas. Pasakojama, kad imperatorius buvo sukrėstas šitokios įvykių kloties ir nuo to laiko apie operos teatro pastatą atsiliepęs tik palankiai. Teatras buvo atidarytas kitais metais – 1869 m. gegužės 25 d., premjeroje skambėjo  Mozarto opera „Don Žuanas“. Nė vienas iš architektų nepamatė atidarymo.

Šiemet kaip tik sukanka 150 metų nuo operos teatro atidarymo. Siekdami paminėti šią sukaktį, organizatoriai planuoja grandiozinius renginius, trunkančius gegužės–liepos mėnesiais. Vyks įvairios paskaitos, knygų pristatymai, CD, DVD leidinių pristatymai, diskusijos, simpoziumai, spektakliai, šokiai, dokumentinių filmų peržiūros, koncertai ir, be abejo, ypatingos operų premjeros.

Tačiau 1869 m. vykęs atidarymas nebuvo vienintelis, nes operos teatro istorija nėra tokia nuosekli, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji skirstoma į du etapus – iki bombardavimo ir po bombardavimo, nes 1945 m. kovo 12 d., besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, ant teatro nukritusi amerikiečių bomba visiškai sugriovė pagrindinę salę, o vėliau ugnis pasklido ir po likusią pastato dalį. Po šio įvykio operos teatras turėjo būti atstatytas ir prikeltas antram gyvenimui. Kuriam laikui institucija prisiglaudė Vienos „Volksoper“ teatro patalpose. Ilgą laiką buvo diskutuojama, ar operos teatras iš viso turėtų būti atstatomas toks, koks buvo anksčiau, galbūt nugriovus viską, kas liko, reikėtų ieškoti naujos koncepcijos. Galiausiai buvo nuspręsta likti prie originalios architektūros stilistikos ir pastatas buvo atstatytas, o procesui vadovavo ekspertai Ernstas Kolbas ir Udo Illigas. Atstatant operą buvo remiamasi senojo pastato eskizais ir brėžiniais, siekiant atkurti identišką salės formą, o kartu – ir nepriekaištingą akustiką.

Be abejo, pastatas patobulintas. Iš pradžių buvo siekiama naująjį teatrą atidaryti 1949 m., tačiau planai pasikeitė ir atidarymas įvyko 1955 m. lapkričio 5 d., skambant Beethoveno operai „Fidelio“, kurią dirigavo to meto operos direktorius Karlas Böhmas (1894–1981). Majestotiško pobūdžio koncertas buvo transliuojamas per televiziją (tai buvo pirmoji transliacija iš operos teatro), nors tuo metu Austrijoje tebuvo tik 800 televizijos žiūrovų.

Vienos valstybės opera nuo pirmųjų dienų buvo kuriama nepaprastai autoritetingų muzikų. Ilgame šio teatro direktorių sąraše žiba Gustavo Mahlerio (1897–1907), Richardo Strausso (1919–1924), Karlo Böhmo (1943–1945 ir 1954–1956), Herberto von Karajano (1957–1964) ir kitos pavardės. Vienas svarbiausių teatro vadovų, kuris sukėlė didelius pokyčius, buvo 1897–1907 m. vadovavęs kompozitorius ir dirigentas Gustavas Mahleris (1860–1974). Jis rengė naują dainininkų kartą ir pakeitė puošnų salės dekorą į minimalistinio pobūdžio apdailą. Jis pirmasis pradėjo užtemdyti šviesas pasirodymo metu ir publikai tai labai nepatiko. Beje, jis sugriežtino ir taisykles, susijusias su operos pertraukomis. To meto klausytojai įeidavo ir išeidavo iš salės kada tik norėjo, valgydavo pasirodymo metu. Salė atrodė gan chaotiškai. Paskutinė G. Mahlerio reforma – įrengta didesnė orkestro duobė, kurioje gali tilpti tikrai nemaža atlikėjų sudėtis, kokia dažnai pasitaikydavo moderniose – dvidešimto amžiaus pradžios – operose. Šiuo metu duobėje telpa šimtas muzikantų.

Pirmojoje salėje, kuri įvardinta kaip G. Mahlerio kabinetas, stovi nedidelis aštuonių oktavų fortepijonas, kuriuo maestro skambindavo gastrolių metu. Dabar šis artefaktas užmerkęs akis glūdi po stiklu. Tai suvenyras – prisiminimas iš kito gyvenimo. Stiklinė pertvara ir užvožtas dangtis byloja, kad tai tik iškamša – instrumentas mirė kartu su šeimininku, kuris juo skambindavo. Vėliau paaiškėjo, kad tai vienintelis originalus, G. Mahlerį menantis objektas, nes visas kambarys buvo sunaikintas bombardavimo metu. Uždaryta ši salė pasižymėjo geriausia akustika visame pastate ir dėl šios priežasties į operos orkestrą priimamų muzikantų perklausos vyksta būtent G. Mahlerio salėje.

Kitas svarbus Vienos valstybės operos direktorius buvo garsus XX a. vidurio dirigentas Herbertas von Karajanas (1908–1989), kuris vadovavo teatrui nuo 1957 iki 1964 m. Jis taip pat pakeitė kelis techninius dalykus teatre – pirmiausia pradėjo atlikti operas originalo kalba ir atsisakė vertimų į vokiečių kalbą, kurie buvo populiarūs anksčiau. Taip pat pradėjo dirbti su kviestiniais solistais ir įvedė naują tradiciją papildyti repertuarą solistų, nepriklausančių operos teatro trupei, pasirodymais. Jis pirmasis pradėjo teatro bendradarbiavimą su  Milano „La Scala“ operos teatru ir sukūrė mainų programą keičiantis tiek pastatymais, tiek orkestrais. Taip klasikinių Austrijos kompozitorių muzika (tarkime, Mozarto ir Richardo Strausso operos) buvo išpopuliarinta Italijoje.

Be koncertų ir operų, šioje aplinkoje ypatingą vietą užima unikalus renginys – Vienos pokylis. Tai senamadiškas pobūvis, paremtas angliška debiutančių pokylio tradicija. Anglų aristokratų jaunoji karta, sulaukusi tam tikro amžiaus, turėjo būti oficialiai pristatyta visuomenėje. Pirmas toks pokylis Vienos operos teatre įvyko 1877 m. Kasmet jam atrenkama daugiausia 150 porų. Debiutantės turi būti 17–22 metų ir mokėti šokti valsą. Iš tiesų tą vakarą čia viskas yra nepaprastai brangu. Už 150 eurų mokestį gali įeiti į vidų, tačiau tuomet reikia papildomai nuomotis suknelę, mokėti už gėrimus ir maistą, taip pat nusipirkti ir vietą atsisėsti. Pavyzdžiui, balkonas, skirtas šešiems žmonėms, kainuoja 3 300, o balkonas dvylikai žmonių – 26 000 eurų. Tokia yra nuoma aštuonioms valandoms. Už tiek pinigų galima įsigyti neblogą automobilį. Taigi renginys susideda iš debiutantų pasirodymo, kurio metu paprastai atliekami trys choreografiniai numeriai. Tuomet surengiami keli baleto pasirodymai, groja du orkestrai ir trys operos dainininkai atlieka solo. Kai oficiali ceremonija baigiasi, vakaro šeimininkas pasako: „Alles waltzen.“ Po šių stebuklingų žodžių visi klausytojai išeina iš savo balkonų ir pradeda šokti salėje – kokias 7 valandas.

Surengti Vienos pokylį reikia nepaprastai daug techninio darbo – vos per 8 valandas 500 darbuotojų visiškai transformuoja ne tik šią salę, bet ir visą pastatą. Šokių salės čia nėra, tad iš pagrindinės salės tenka išnešti visas kėdes ir įrengti naują dangą, kuri būtų tame pačiame aukštyje kaip scena. Scenoje įrengiami balkonai ir taip sukuriamas veidrodžio atspindys, imituojantis salę. Kiti kambariai taip pat iš esmės pakeičiami – vienas pertraukos kambarys paverčiamas restoranu, kitas – kazino. Kiekviename kambaryje groja nedidelis orkestras.

Šiandien Vienos valstybės opera yra vienas užimčiausių pasaulio teatrų. Tai organizacija, kuri niekada nesiilsi – pastatas yra uždaromas tik penkioms dienoms per metus (Kūčių dieną, Didįjį penktadienį, dvi dienas prieš Vienos pokylį ir Vienos pokylio dieną). Dirbant tokiu intensyvumu per vieną sezoną (dešimt mėnesių) pastatoma apie 50–60 naujų operų ir surengiama daugiau nei 350 pasirodymų. Įprasta matyti septynias skirtingas operas, atliekamas per vieną savaitę. Galioja taisyklė nekartoti to paties pastatymo dvi dienas iš eilės. Taip elgiamasi siekiant apsaugoti dainininkų balsus, tačiau dėl šios priežasties kasdien tenka keisti scenografiją, o tai yra didelis triūsas. Šiame pastate yra daugybė patalpų, kuriose laikomos smulkesnės dekoracijos ir dekoracinės detalės. Tačiau pagrindinė scenografinė konstrukcija paprasčiausiai per didelė, kad tilptų ir būtų laikoma šiame pastate, taigi ji dalimis išvežama į kitą pastatą, maždaug už 3 kilometrų, netoli pagrindinės Vienos geležinkelio stoties. Techniniai darbuotojai kiekvieną dieną atvažiuoja, išardo dekoracijas, nuveža į sandėlį, atveža naujas ir jas sustato. Tai užtrunka pusdienį, ir iš karto po to prasideda generalinės repeticijos.

Šis operos teatras kasmet įdarbina apie 1 100 žmonių, tačiau ne visi jie dirba vienu metu. Operos teatro biudžetas vieno sezono metu siekia šimtą milijonų eurų. Pati opera už spektaklius surenka tik pusę šios sumos. Priklausomai nuo to, kiek uždirba teatras, miesto ir šalies vyriausybė paskaičiuoja, kokią dalį institucijos veiklos jie padengs, o ir koks avansas bus suteikiamas ateinančiam sezonui. Vyriausybė paprastai apmoka apie 30 procentų lėšų. Visi kiti pinigai suplaukia iš privačių rėmėjų. Institucija veikiau yra griežtai reguliuojamas fabrikas negu romantiško idealizmo persmelktas menininkų lizdas. Pagal visas austriškas tradicijas tvarka čia nepaprastai gerbiama ir operos teatras veikia kaip laikrodis, kurio sraigteliai tepami ir šlifuojami jau kelis šimtmečius. Galbūt skamba neįtikėtinai, tačiau bilietų pardavimų vidurkis siekia 99,2 procento. Vienas iš pardavimus gerinančių sprendimų yra stovimos vietos, įkurtos po imperatoriškuoju balkonu ir galerijoje viršuje, kur bilietai kainuoja 3–4 eurus. Taip pačios aukščiausios kokybės operos pasirodymai yra prieinami kiekvienam ir plačioji publika kviečiama kone kasdien lankytis operoje. Stovimi bilietai beveik visuomet išperkami, tokios galimybės nėra niekur kitur pasaulyje. Bilietus galima įsigyti tą pačią pasirodymo dieną. Stovimų bilietų kasos įsikūrusios pastato šone; jos atidaromos likus aštuoniasdešimčiai minučių iki pasirodymo.

Tą patį man patarė ir bilietų pardavėjas, sakydamas, kad ateičiau tuomet, kai atidaromos bilietų kasos – 17 valandą. Vis dėlto kai 15.30 netyčia praėjau pro operos pastatą ir pamačiau aplink jį besivejančią ilgą žmonių gyvatę, pasidžiaugiau atėjusi anksčiau. Net nustebau, kai kiti pretendentai į pigius bilietus ėmė rinktis su sulankstomosiomis žvejų kėdutėmis, kilimėliais, termosais su kotletais, tačiau kartu vilkėdami smokingais, avėdami aukštakulniais, su ryškiu makiažu ir sulaižytais plaukais. Galėčiau pasakyti, kad jie atrodė keistai, tačiau šitoje minioje aš buvau balta varna. Operos mėgėjai, įsitaisę koridoriuje, pradėjo žiūrėti filmus, dirbti, skaityti, bendrauti tarpusavyje. Pusė jų išgriuvo ant žemės ir kūrėsi pikniką, pasitiesę kilimus ir skaras. Po kiek laiko supratau išmintį, slypinčią jų ekstravagantiškame elgesyje, – laukimas užsitęsė kelias valandas, o eilė nusitęsė per kelis koridorius ir dar lauke aplink pastatą. Atėjusieji pusdieniu anksčiau turėjo didesnę galimybę gauti bilietą. Tą dieną operos teatre iš viso praleidau šešias su puse valandos (nuo 15.30 iki 22).

Belaukdama pastebėjau, kad į pastatą neįleidžiami žmonės, nesilaikantys nustatyto aprangos kodo. Negalima pasirodyti apsivilkus treningais, avint sportbačius, netinka teniso kepuraitės. Iš žmonių čia tikimasi tvarkingos išeiginės aprangos. „Jeigu išeisite iš pastato, prarasite savo vietą eilėje“, – priminė stambaus kūno sudėjimo apsauginis. Žmonės, išvaryti persirengti, praranda vietą eilėje. Išeiti ir vėl sugrįžti negalima. Atsidarius kasoms taip pat išsiaiškinau, kad negalima mokėti kortele – tik grynaisiais. Kas neturi, siunčiamas iš pastato į kitą gatvės pusę, kur įrengtas bankomatas. Maždaug 18.00 (likus pusantros valandos iki spektaklio pradžios), nusipirkus bilietą, laukimas nesibaigė, nes visa ši iš žmonių sudaryta eilė-gyvatė draugingai laukė, kol bus atidarytos koncertų salės durys. Net jau turint bilietą nebuvo galima palikti pastato. O kadangi eilė buvo ilga, žmonės stoviniavo koridoriuose ir, kildami laiptais, kiekvienoje laiptų aikštelėje. Vis dėlto reikia pripažinti, kad pro turėklus matomas pastato interjeras gniaužė kvapą prabanga ir detalių gausa.

Parteryje stovintys žmonės, bandantys patekti į pigesnes stovimas vietas po imperatoriškuoju balkonu, nėra lengvai sutalpinami. Tokių žmonių masių valdymas yra sunkus, stresą ir įtampą keliantis dalykas kiekvienam dalyvaujančiam. Dėl to prižiūrėtoja keliskart pakartojo ir skirtingomis kalbomis išdėstė operos teatro taisykles – negalima filmuoti ar fotografuoti, visus daiktus reikia palikti rūbinėje, į salę negalima neštis striukių, maisto ar gėrimų. Reikia būti tyliai, ramiai, nekelti triukšmo. Išėjus iš salės nepasibaigus veiksmui, grįžti galima tik per pertrauką. Tačiau viena fundamentali taisyklė buvo nutylėta. Tik atėjus, reikėjo pasižymėti savo stovimą vietą prie turėklo priešais pririšant skarelę. Supratau, kodėl tiek daug lankytojų atėjo su šaliais. Kadangi tam, kaip ir iš esmės viskam, nebuvau pasiruošusi, pakabinau ant turėklo skėtį. Atlikęs šią procedūrą gali keliauti į rūbinę, tualetą, bufetą – niekas neužims tavo vietos.

Kiek girdėjau kitų atsiliepimų, operos klausymosi patirtis yra ištvermės išbandymas netgi nusipirkus sėdimos vietos bilietą, o šių kainos yra gerokai aukštesnės. Pasirodymo metu teko trintis šonais su keturiais žmonėmis – vienas buvo kairėje, kitas dešinėje ir du iš nugaros. Panašus jausmas kaip viešajame transporte piko metu. Ant kėdžių atlošų įrengti ekranėliai, kuriuose rodomas libreto vertimas, ir turėklai buvo užgulti. Taip glaudžiai susispaudus buvo labai karšta ir greitai ėmė trūkti oro. Be maisto ir vandens tokioje situacijoje galima nualpti. Žmonės pradėjo eiti iš salės gana anksti. Į antrą veiksmą sugrįžo tik pusė klausytojų.