Apie Vieną austrų kompozitorių lūpomis

Viena tituluojama klasikinės ir moderniosios muzikos sostine. Vadovėliuose aprašytos Vienos muzikos mokyklos ir legendomis apipinti jų atstovai. Stiprios klasikinės muzikos tradicijos iki šių dienų palaikomos tokių pasaulinio lygio institucijų kaip Vienos valstybės opera (Wiener Staatsoper), Wiener Musikverein, Volkstheater, Wiener Konzerthaus ir Muh koncertų salės. Tačiau kaip apie savo kūrybinę erdvę atsiliepia patys austrų muzikai? Kokia yra kompozitorių, muzikologų ir atlikėjų realybė? Aštuoni kalbinti muzikai dalinasi savo mintimis apie kultūrinį gyvenimą ir sąlygas kurti šiuolaikinę muziką Vienoje.

Pokalbyje dalyvavo septyni kompozitoriai ir vienas muzikologas: kompozitorius ir dirigentas Paulas Hertelis (g. 1953); kompozitorius, atlikėjas, improvizuotojas, elektroninės muzikos kūrėjas ir kompozicijos dėstytojas Karlheinzas Esslis jaunesnysis (g. 1960); austrų ir čekų kilmės kompozitorius Šimonas Vosečekas (g. 1978; žinoma jo kompozicija – opera „Biedermann und die Brandstifter“); vienas žymiausių šiandienos Austrijos kompozitorių ir dirigentų Klausas Ageris (g. 1946; šalia kūrybinės karjeros jis yra Zalcburgo universiteto Mozarteum kompozicijos profesorius, taip pat žinomas kaip įvairių renginių ir festivalių organizatorius, tokių institucijų kaip Europos kompozitorių forumas ir Vienos kompozitorių sąjunga vadovas); kompozitorius, improvizuotojas, muzikologas, elektroakustikos ir garso instaliacijų kūrėjas Bernhardas Galas (g. 1971); kompozitorius, Vienos muzikos ir scenos menų universiteto kompiuterinės muzikos ir muzikos teorijos dėstytojas Johannesas Kretzas (g. 1968); muzikologas ir žurnalistas Christianas Heindlas (g. 1964); kompozitorius, Graco muzikos ir scenos menų universiteto kompozicijos ir muzikos teorijos profesorius Clemensas Gadenstätteris (g. 1966).

 

– Ar Viena yra muzikos sostinė? Kokią svarbą miesto identitetui turi muzika?

Paul Hertel: Mes, austrai, dažnai mėgstame pasididžiuoti, kad esame muzikos šalis. Be abejo, tai nėra tiesa, ypač jeigu žvelgsime į situaciją ekonominiu požiūriu. Mes turime muzikinį palikimą ir paveldą – tai ir gerai, ir blogai. Į Vieną atvykstantys turistai nori klausytis vien tik Mozarto. Puiku – muzikos mieste vietoj avangardinės muzikos, Schönbergo, net to paties Beethoveno visi renkasi Mozartą. Tiesiog paradoksali situacija. Ypač turint omeny, kad Mozartas nėra kilęs iš Vienos, jis čia tik kurį laiką gyveno. Galbūt „muzikos miesto“ etiketė tėra burbulas, kuriame gyvena šio miesto kompozitoriai ir atlikėjai. Tuomet jie, tik vieni kitus matydami, įsivaizduoja esantys pasaulio bamba. O galbūt lygiai taip pat jaučiasi ir Vienos fizikai, teisininkai ar rašytojai. Sunku pasakyti.

Šimon Voseček: Kultūra ir ypač klasikinė muzika vis dar yra Vienos identiteto dalis. Savivaldybė labai daug investuoja ir skiria lėšų miesto muzikiniam gyvenimui. Muzikos scena labai didelė, įvairiapusiška, glaudžiai susijusi su visu pasauliu. Vieni kompozitoriai konservatyvūs ir kuria styginių kvartetus, kiti eksperimentuoja kurdami naujus garsus, naudodami elektroniką.

Christian Heindl: Tačiau, deja, tai visiškai nereiškia, kad Vienos gyventojai savo kasdienybėje klausosi daug muzikos. Galiu pateikti Vienos valstybėse operos pavyzdį. Ji yra finansuojama valstybės, o tai reiškia, kad kiekvienas mokesčius mokantis miestelėnas moka už Valstybės operą. Tačiau turbūt daugiau nei devyniasdešimt devyni procentai miesto gyventojų nesilanko Valstybės operoje, dauguma nėra ten buvę per visą savo gyvenimą. Šie žmonės visai nesipiktina tuo, kad moka už valstybinio operos teatro išlaikymą. Kodėl? Kadangi tai yra miesto identiteto dalis ir mes turime stengtis, kad šis identitetas būtų išsaugotas. Lygiai taip pat kaip yra mokama už universitetą ir kitas valstybines įstaigas. Jeigu atvykęs paklaustum bet kurio Vienos gyventojo, kur tau reikėtų šiame mieste apsilankyti, kiekvienas atsakytų – būtinai turi nueiti į Valstybės operą.

Klaus Ager: Tai didelis miestas, kuriame jaučiama didelė konkurencija. Muzikos scena yra gyva, joje vyksta nuolatinis judėjimas, yra nepaprastai daug muzikantų, kurie imigruoja į Vieną iš kitų šalių. Be abejo, tai labai praturtina ir kelia pasirodymų, koncertų, universiteto kokybę. Iš kitos pusės, kadangi yra atlikėjų ir kompozitorių perteklius, jų kainos smunka ir tampa vis sunkiau padoriai pragyventi iš muzikos.

Bernhard Gal: Dauguma kompozitorių, gyvenančių ir dirbančių Vienoje, turi lenktis ir paklusti klasikinei muzikos tradicijai. Ji yra tokia galinga, kad jeigu apsižvalgytume, suvoktume, jog visi didieji festivaliai ir orkestrai atlieka repertuarą, kuris yra dviejų trijų šimtų metų senumo. Tai nepalanki situacija šiuolaikiniams kompozitoriams. Ko gero, daug lengviau būtų daryti karjerą šalyje, kuri neturi tokio muzikinio istorinio palikimo.

Johannes Kretz: Vienoje labai daug galimybių pasireikšti skirtingų muzikos stilių atstovams. Nepaprastai stipri improvizacinio muzikavimo scena, taip pat nemažai avangardinės muzikos.

 

– Kaip galėtumėte apibūdinti austrišką skambesį?

Christian Heindl: Manau, dauguma Austrijos kompozitorių, kad ir kokiai kartai ar muzikos stilistikai priklausytų, norom nenorom mokosi ir semiasi idėjų iš austrų muzikos klasikų. Klausydamasis austriškos muzikos kartais išgirstu kažkiek šubertiško ar maleriško skambesio, tačiau tai tik pojūtis, kurį sunku apibūdinti. Bet juk maleriškų bruožų randame ir kitų šalių kompozitorių kūryboje. Jeigu iš tiesų turėtume „nacionalinį skambesį“, kurį turi tokios šalys kaip Rusija ar Vengrija, kai iš kelių kūrinio garsų gali atpažinti folkloro motyvus, mes taip pat turėtume remtis savo austrišku folkloru.

Paul Hertel: Šiandien iš tiesų nebėra nieko, ką būtų galima įvardinti kaip austrišką muzikos tradiciją. Galbūt su Vienos skambesiu būtų galima asocijuoti valsą. Net Schönbergas yra sukūręs kelis valsus. Ne tik Vienoje stipri muzikos scena – ir kituose Austrijos miestuose. Čia rimtoji muzika atliekama kartu su populiariąja ar roko, džiazo muzika. Tačiau šituo aspektu Austrija niekuo nesiskiria nuo kitų šalių. Pavyzdžiui, neseniai buvau Rygoje ir klausiausi šiuolaikinių kompozitorių. Jaučiau, kad visų jų kūryba yra mainstream avangardinės ir folkloro muzikos miksas. Bent jau toks man susidarė įspūdis iš išorės.

 

– Kokios yra pragyvenimo sąlygos kompozitoriams Austrijoje?

Bernhard Gal: Muzikantams sunku pragyventi iš profesijos, nors jie ir gerbiami visuomenėje. Aš turiu keliauti po kitas Europos šalis, kad galėčiau išgyventi iš savo kūrybos. Manau, vien tik Austrijoje būtų sunku – kompozitoriai sulauktų tik lokalaus pripažinimo, o ir kūryba būtų gan vienoda, nuobodi. Tačiau, palyginti su kitomis šalimis, Austrijoje yra padori meno finansavimo sistema ir kompozitorius gali nesunkiai rasti aukšto meistriškumo atlikėjų. Muzikos scena yra labai aktyvi.

Klaus Ager: Finansinė padėtis nėra palanki kompozitoriams, kaip ir visoje Europoje. Nėra jokios sąveikos tarp rimtosios ir populiariosios muzikos, nėra bendradarbiavimo tarp muzikos industrijos ir nepriklausomų kompozitorių. Valstybė nelygiavertiškai paskirsto pinigus. Paramos iš išorės nėra, muzikos industrija, bent jau mano nuomone, nelabai supranta, kas yra rimtoji muzika, kokia jos vertė ir kam ji yra reikalinga. Be abejo, sunku suvokti, kai tau nėra pateikiama informacijos. Taip rimtoji muzika tampa vis labiau izoliuota nuo visuomenės ir kompozitoriai dėl to kenčia. Net daug užsakymų turintis kompozitorius negali gyventi oriai, tai yra išimtis. Paprastai muzikos komponavimas daugeliui tampa hobiu, šalia to jie ieško kitokio, pastovesnes pajamas suteikiančio darbo.

Paul Hertel: Kompozitoriaus kasdienybė Vienoje yra tokia pat kaip ir visur. Jei esi sėkmės lydimas kompozitorius – tuomet išgyvensi. Tačiau reikėtų paminėti, kad Austrija yra viena iš tų šalių, kuriose muzikantas gali prasigyventi iš savo profesijos. Niekur kitur tai iš esmės neįmanoma. Gal dar nebent Berlyne ar Los Andžele. Ko gero, dėl to į Vieną plūsta dideli muzikantų srautai. Ir jie išgyvena būdami laisvai samdomais, nepriklausomais muzikantais. Net prasigyvena – turi gyvenamąją vietą, automobilį.

Christian Heindl: Kiekvienas muzikantas ar kompozitorius jaučia austrų muzikos tradicijos užkrautą atsakomybę. Toje „kuprinėje“ ant jų pečių yra sudėti visi didieji autoritetai – Mozartas, Haydnas, Beethovenas, Schubertas, Brahmsas, Bruckneris, Mahleris, Schönbergas, Bergas, Webernas, – visa tai viduje nešiojasi kiekvienas Austrijoje augęs ar mokęsis muzikas. Net ir šiuolaikinėje muzikos rinkoje kompozitoriai vis dar intensyviai su jais konkuruoja.

Johannes Kretz: Mano nuomone, šiais laikais kiekvienas kompozitorius turi būti protingas, mokėti komunikuoti ir suktis iš įvairių situacijų. Manau, kompozitoriui turėtų rūpėti tai, ko visuomenei iš jo reikia, – o ne tik tai, kuo visuomenė galėtų padėti tau kaip individui.

 

– Ar kultūrinis gyvenimas Vienoje yra elitistinis?

Šimon Voseček: Kultūriniai renginiai yra visiems prieinami. Jie labiau miesčioniški, negu būtų galima įsivaizduoti. Įprasta lankytis šiuolaikinės muzikos koncertuose ir čia nėra nieko elitistinio. Mokiniai mokyklose taip pat pabrėžtinai mokomi visko apie muziką – nuo populiariosios iki klasikinės ar šiuolaikinės. Mano vyras yra muzikos mokytojas ir jie su vaikais nuolat vaikšto į operą, koncertus ir teatro spektaklius. Jeigu esi studentas ir neturi pinigų, gali nusipirkti stovimą vietą operos teatre už kelis eurus. Kai jau tampi akustinės muzikos dalimi, gali ieškoti tolesnių muzikos rūšių ir atsiveria daugybė naujų galimybių – gali pradėti klausytis eksperimentinės populiariosios muzikos, klubinės muzikos ar šiuolaikinės klasikinės muzikos.

 

– Ką įžvelgiate jaunojoje Vienoje besimokančių kompozitorių kartoje?

Karlheinz Essl jaunesn.: Man labai įdomu stebėti jaunus kompozitorius, dirbančius Vienoje, ir jausti, kaip keičiasi jų muzikos supratimas. Kai augau, kompozitoriaus įvaizdis buvo kaip žmogaus, kuris vienas sėdi prie stalo ir rašo partitūras, o savo kompozicijose išranda naujus pasaulius. Dabar viskas vyksta kiek kitaip. Ir man pačiam reikėjo prie šio pokyčio prisitaikyti ir keisti gyvenimo būdą.

Clemens Gadenstätter: Jaunieji kompozitoriai augo visiškai kitokiomis sąlygomis negu mano karta… Kaip dėstytojas tegaliu pasiūlyti jiems laisvę ir supažindinti studentus su kuo įvairesnėmis muzikos komponavimo galimybėmis ir technikomis. Tikiuosi, kad jie nebus suvaržyti kokios nors vienos estetikos ar stiliaus. Stilius yra vienas siaubingiausių dalykų, ką gali turėti kompozitorius. Tai tarsi savęs paties kūrybinis įkalinimas vienutėje ir klaidingas įsitikinimas, kad šiuose penkiuose kvadratiniuose metruose jautiesi laisvas.

 

– Koks yra santykis tarp Vienos ir kitų Austrijos miestų?

Šimon Voseček: Manau, tai vokiškai kalbančių šalių privalumas – čia nėra aiškios atskirties tarp dominuojančio metropolio ir provincijos. Kultūros lygis yra aukštas ir mažiausiuose kaimeliuose. Šiuo metu Viena stengiasi paprasčiausiai palaikyti jau esamą lygį. Visai nemažai keliauju ir galiu drąsiai lyginti Vieną su Paryžiumi ar Londonu. Ko gero, reikėtų pagerinti situaciją Vienos operoje, nes jie, nors ir rodo po spektaklį kiekvieną vakarą, prieš pasirodymus visai nerepetuoja. Jie repetuoja prieš premjeras, kurios yra labai aukšto lygio. Tačiau kai spektaklis ar opera jau yra įvaldyta repertuaro dalis, nustoja repetuoti. Ir tai labai girdisi. Iš tikrųjų Viena kaip miestas turi nemažai kompleksų, nes nėra tikras metropolis kaip Berlynas, Londonas ar Paryžius. Šios situacijos privalumas – nuolat žvalgosi į kitus didesnius miestus ir iš jų mokosi, tobulėja. O gyvenant metropolyje nėra ko žvalgytis aplinkui, nes visi geriausi dalykai yra mieste.

Klaus Ager: Kitos muzikos sostinės Austrijoje – Zalcburgas arba Gracas – yra gerokai mažesnės ir jose visi kompozitoriai vieni kitus pažįsta, dirba tame pačiame universitete. Tokiuose miestuose nepaprastai lengva formuoti kompozitorių bendruomenes, jos kuriasi organiškai.

Christian Heindl: Palyginti su Vokietija ar JAV, Austrija labiausiai susitelkusi tik į vieną miestą – Vieną. Jame gyvena du milijonai, o kitur šalyje – šeši milijonai žmonių. Tad muzikos scena lyg skyla į dvi dalis. Vienoje gyvenantys menininkai galvoja tik apie save ir mano, kad šioje šalyje yra tik Viena. Būtent dėl tokio požiūrio kiti regionai Vienos nemėgsta. Tiesa yra kažkur per vidurį.

 

Kalbėjosi Ona Jarmalavičiūtė