Molio kaitra
Birželio šeštadienis, laukinis, nesuvaldomas karštis verčia uždaryti net balkono duris ir ilgėtis vėsumos arba sprukti kuo toliau iš miesto. Tos alsios dienos popietę apsilankiau Trakų Vokės dvare, kuriame vyko keramikės Vidos Juškaitės parodos „Nevaikiškižaidimai“ atidarymas.
Tvarkomas, atkuriamas dvaro parkas, pačiuose rūmuose dabar rengiamos įvairios parodos. Beje, čia dar buvo galima pamatyti jau seniau veikiančios parodos, skirtos erotikai, likučius. Vaikščiojau po kambarius kaip po paslaptingą, šiek tiek kičinį buduarą ir stebėjau paveikslus, grafikos atspaudus, fotografijas, instaliacijas, vaizduojančias nuogus kūnus ar kitas erotikos užuominas mene. Klaidžiodamas po tas buvusia prabanga ir apleistumu dvelkiančias erdves, galėjai pakliūti į kažkokią uždraustą ar užtemdytą vietą ar tiesiog nerasti išėjimo, taigi šiek tiek baugi, paini ir nestabili rūmų genius loci ypač tiko šiai temai. Beje, Vida taip pat dalyvavo šioje parodoje, tiesa, ji, kaip ir kai kurie kiti dalyviai, jau nusikabino savo kūrinius. Belikę dar įdomių akcentų, kad ir Jūratės Rekevičiūtės korsetų – balerinų suknelių atspaudai: kambario viduryje stovi lova, ant kurios raudono užtiesalo guli juoda suknelė, o ant sienų kabo kiti atspaudai. Dominuojančios kontrastingos raudona ir juoda spalvos, taip pat drabužių išnaros, lyg būtų drugelio pamesti kokonai, tarsi išgyventa transformacija, kurią dabar, stebėdama feisbuką, patiria ligą įveikusi menininkė.
Tačiau grįžkime prie Vidos Juškaitės keramikos parodos „Nevaikiškižaidimai“. Mažoje salėje rodomi jos kameriniai kūriniai, viena stiklinė vitrina skirta ir Vidos mokinei Vaivai Raičinskytei, kuri, anot dailininkės, gal ir nesiekia tapti menininke, bet lipdo, dažo spalvotomis glazūromis populiarių fantastinių kūrinių skulptūrėles, taip įkūnydama molyje animaciją. Štai pačios Vidos keramikos kūriniai – kiekvienas su savo idėja ir istorija. Molis, glazūra, o ir natūralūs šios medžiagos atspalviai tarsi tinka šiai erdvei – dvaro oranžerijoje dar galima pamatyti autentiškas grindų plyteles, kurios galėjo įkvėpti menininkę sukurti keramikos šukių žaidimą. Ant kvadratinės platformos priberta šukių, smulkių molio likučių, iš jų kiekvienas norintis galėjo sudėlioti kokią nors kompoziciją. Taigi, parodos atidarymui įpusėjus pilkas šio objekto viduryje esantis kvadratas buvo jau beveik užpildytas. Žaisti siūlė ir moliniai barškučiai, surikiuoti į savaitės dienų eilę; pagal instrukciją reikėjo pasirinkti vieną kūdikystės dieną (jei mes ją tik pamename) ir užsimerkus įsiklausyti į garsą, kuris turėtų pažadinti tavyje slypintį vidinį vaiką. Savaitės dienos sudėliotos didėjimo tvarka: mažiausias yra pirmadienio barškutis, o didžiausias – sekmadienio. Apvali ir kvadratinė formos artimos šiai menininkei, gal tai išplaukia iš pačios keramikos ištakų – puodo formos, juk šiaip tokia forma pati tinkamiausia indui, skirtam kažkam įdėti, kažkam laikyti, nes taip yra patogu, toks pavidalas – kažkas esminio, apibūdinančio paties indo paskirtį. Ir šie Vidos keramikos kūriniai, netekę tiesioginės paskirties, vis dėlto kažką saugo ir kartu yra paprasti, aiškūs, minimalistiniai. Kvadratiniame baseinėlyje vandeniu užlietas liūto galvos bareljefas, toks raudonas, žvilgančiais karčiais. Jis paskatino parodos lankytojus įmesti centų, gal taip siekiant atgaivinti atkuriamo parko fontanus ir baseinėlius. Pati liūto galva nėra atsitiktinė – tai Kauno liūtų skulptūrų, stovinčių prie Karo muziejaus, prisiminimas. Vida kilusi iš Kauno. Tai sužadino ir mano atmintį, nes taip pat gimiau ir augau Kaune, fotografavausi prie tų liūtų ir iki šiol saugau nespalvotas nuotraukas. Šalia keraminio liūto-baseinėlio guli rutuliai, kurie vaizduoja Karo muziejaus sviedinius, tiesa, šie, priešingai nei jų prototipai, yra jaukūs, išvagoti kažkokių ženklų; vienas šviesiai smėlinės, auksinės spalvos, kitas tamsus – kaip balto ir juodo, kaip in ir jang simbiozė. Vidos kūriniuose regi siekį išgryninti formą, atrasti tam tikrą universalų simbolį, kuris gali tapti ir asmeniniu egzistenciniu, ir visuotiniu kultūriniu kodu. Vienas iš tokių jos kūrinių – labirintas, juk labirintų aptinkama įvairiose kultūrose: nuo antikos iki viduramžių katedrų, jie, pasak jungiškosios analitinės psichologijos, tampa mūsų vidinių ir išorinių klajonių atributais, galinčiais būti ir vaikišku žaidimu, ir tiesos paieškomis. O kas vis dėlto slypi kiekvieno labirinto viduje, gal Minotauras ar kita baisybė, o gal kažkas šviesaus, tyro… Kiekvienas ieškome savo centro, savo ašies, o kas ten – angelas ar demonas, vien instinktyvi prigimtis ar nušvitusi sąmonė – tai ir mūsų pastangų bei krypties rezultatas.
Beje, kai kurie kūriniai turi prierašus, vieną kūrinį menininkę sukurti paskatino Boriso Viano romanas „Dienų puta“. Vidos Juškaitės keramikos objektai tarsi žymi kelionę nuo vaikystės iki dabarties, nuo trumpos akimirkos blykstelėjimo ar minčių, kilusių kažką perskaičius, iki senų prisiminimų. Keramikė ne tik žaidžia, eksperimentuoja, bet ir ieško pusiausvyros, toji jos savybė įkūnyta ir dviejuose kūriniuose, jungiančiuose dvi skirtingas medžiagas – stiklą ir molį. Tie gana paprasti, minimalistiniai indai įtaigūs. Ši jungtis įvyksta ugnyje, kaip tai atlikta technologiškai, galima tik spėlioti, greičiausiai kiekvienas keramikas turi savo amato paslapčių. Keramika – kartu ir tam tikra alchemijos rūšis, kažkas tarp magijos, meno ir mokslo. Vidos Juškaitės keramika – plastiška, artima mažosioms skulptūros formoms. Parodoje vyrauja abstrakčios formos, tarsi kažkas paimta iš gamtos, lyg bičių koriai, lyg povandeninių rifų formos, kurios organiškai auga viena iš kitos, gimdo tam tikrą struktūrą. Indų formos čia patiria įvairias transformacijas ir virsta objektais, lyg menininkė būtų siekusi ne tik užfiksuoti stabilų, galutinį pavidalą, bet ir atskleisti patį kūrybos procesą ar virsmą, kuris galėtų būti atpažintas atskiruose kūriniuose, pavyzdžiui, pereinantis įvairius apvalėjimo etapus. Arba subyrėti ir vėl susijungti kaip atskiri kvadratiniai segmentai dėlionėse. Juk siekis žaisti – ne tik Johano Huizingos analizuota Vakarų civilizacijos ypatybė, bet ir pati natūraliausia mūsų prigimtis, per laiką patyrusi įvairių permainų. Anksčiau būta aiškios perskyros tarp žaidimo ir ritualo, tarp poilsio ir kasdienės veiklos, o šiais laikais žaidimas tampa pernelyg rimtas ir pavojingas, galintis visiškai uzurpuoti protus. Prisiminkime muštynes per futbolo rungtynes ar feisbuke mirtimi pasibaigusius juokavimus visaip įveikiant kūno galimybes. Ir vis dėlto net katės ir šunys žaidžia, bet mes, civilizuoti žmonės, žaidimą pavertėme pačiu gyvenimu. Vida Juškaitė žaidimo elementų randa kūryboje, kartu ieškodama tęstinumo, užbaigtumo ir to žaidimo įprasminimo, nepalikdama vietos vien nevaldomam chaosui ar atsitiktiniam rezultatui.
Žvalgydamasis po šias kvadratų, rutulių, putų, polipų, kristalų struktūras pastebi vieną keraminę skulptūrą, įgavusią aiškias žmogiškas formas. Tai jaukus bičių piemuo, vaiko, apglėbusio bičių lizdą, figūra, čia jis kaip kūdikis susirietęs ir apsikabinęs virkštelę motinos įsčiose. Taigi vaikiškumo, šilumos elementas šioje parodoje įvairiai atskleistas. Kaip ir kvadrato formos keramikos kūrinyje į mus žvelgianti saulė, tarsi primenanti, kad be karščio, kaitros ir degimo šie kūriniai negalėtų būti sukurti. Nors toks paguodos žodis šią vasarą sausros išvargintiems mūsų gyvenimams.
Paroda veiks iki liepos 4 dienos.
