Sonetai Vilniui

 

Šitas miestas kaip sapno noktiurnas

kartais būna jam neramu

kai pamato – eina keliu

koks keistuolis elegiškai purvinas

 

Šitas miestas jam sako brolau

einam dviese prisėsime parke

negirdėsim kaip medžiuose darkos

senas vėjas ir bus mums ramu

 

Palydėti žvilgsniu praeivį

kai nuo skruosto jam ašarą braukia

gailestinga ranka seno laiko

 

Ir staiga tik mėnuo keleivis

tik nustebęs tik žiūri kad laukas

pilnas meilės kuri neaplanko…

 

 

●

 

 

Šitas miestas kartais džiazuoja

ir tada net miškais per naktis

atskambėjusi fleitos mintis

seno aukuro laiką kartoja

 

Jam nereikia daugiau ežerų

nepasiekiamų rudenį tylų

ir dangoraižių mėlynų

jam tik reikia – muziką lėtą

 

Kad girdėtų keisti jo vaikai

išsibarstę nutolę kaip sapnas

jis ateina naktim iš senų

 

Atvirukų spalvotų noktiurno

paklausyti čiurlioniškos muzikos

iš paveikslų seniai užmirštų