Poezijos vertimai
ROBERTO BOLAÑO
(1953–2003)
Robotas
Pamenu, Platonas mane įspėjo,
bet aš nekreipiau dėmesio.
Dabar esu naktiniame mirties klube
ir negaliu nieko padaryti:
erdvė – paradoksas.
Čia negali nieko nutikti,
bet aš vis dėlto esu.
Tik robotas
su neaiškia misija.
Amžinas meno kūrinys.
Musė, įkalinta musėje
Mintis, įkalinta mintyje
Marijus Santjagas*, įkalintas Marijuje Santjage
Koks jausmas, pasakyk, koks jausmas,
kai paukščiai pranyksta raudonyje,
o tu priremtas prie sienos, praplyšusios
kelnės ir sutaršyti plaukai, lyg ką tik
būtum nužudęs prezidentą.
Koks jausmas šią beveik raudoną valandą,
šią agitprop valandą, batai permirkę
aveniu sniege,
kur niekas tavęs nepažįsta.
Skeltas liežuvis, pažinus vienatvę, ir vaizdai,
kad likimas (toks puikus) traukia
dar toliau už kalvų.
Pasakyk, koks tai jausmas ir kokia spalva
nusidažo ryškios tavo akys.
* Mario Santiago Papasquiaro (1953–1998) – meksikiečių poetas, avangardinės infrarealistinės poezijos krypties (Infrarrealismo) kūrėjas (drauge su Bolaño ir kt. bendraamžiais poetais) ir svarbiausia figūra. Bolaño romano „Pašėlę detektyvai“ veikėjo Uliso Limos prototipas.
Ramunės Pigagaitės nuotrauka
Dovanosiu tau
Dovanosiu tau tuštumą (pasakė ji),
bet taip subtiliai, kad suvoksi ją
tik daugeliui metų praėjus,
kai būsi toli nuo Meksikos ir nuo manęs.
Atrasi ją, kai jos labiausiai trūks,
ir tai nebus
laiminga pabaiga,
tai bus džiugi tuščia akimirka.
Bet gal tai nors truputį
tau primins mane.
Po* biblioteka
Paslaptingo gardo kampe
knygos ar skerdienos gabalai.
Nuo kaulų ar atspausto popieriaus
styro nervai.
Vaza ar durys
į košmarus.
* Amerikiečių poetas Edgaras Allanas Poe (1809–1849).
Pavasaris
Pavasaris atmerkia vokus
vieno Gibraltaro natose.
Purviną, prastai apsivilkusią
Šunkelyje mano siela atrado
mano širdį. Sudaužytą, bet gyvą,
purviną, prastai apsivilkusią, sklidiną meilės.
Šunkelyje, kuriuo nieks nenori žengti.
Keliu, kuriuo keliauja tik poetai,
kai jie neturi ką daugiau nuveikti.
O aš dar turėjau ką nuveikti!
Visgi buvau čia: leidau save žudyti
raudonosiomis skruzdėmis
ir juodosiomis skruzdėmis, keliaujančiomis per tuščius laukus:
išgąstis augo,
kol pasiekė žvaigždes.
Mokytas
pilietis Meksikoje gali bet ką,
maniau, bet buvau neteisus.
Naktimis mano širdis verkė. Būties upė –
giedojo karštligės lūpos, kurios, kaip vėliau supratau,
buvo mano, būties upė, būties upė,
ekstazė, sutekanti į šių apleistų kaimų pylimą.
Matematikai ir teologai, būrėjai
ir pakelių plėšikai atvyko kaip vandens būtybės
metalo realybėje.
Tik karštligė ir poezija sukelia vizijas.
Tik meilė ir atmintis.
Ne šie takai ar lygumos.
Ne šie labirintai.
Ir pagaliau mano siela atrado mano širdį.
Tiesa, ji serganti, bet gyva.
Viktorija Avalos* ir aš
Beveik visai susijungę bet labiau nei visai
skausme prarastuose gyvenimuose
tyloje kurią skausmas veiksmingai maitina
potvyniuose kylančiuose ligi mūsų
ištikimų širdžių ligi mūsų neištikimų akių
link analų kuriuos pradedame ir kurių niekas
nesupranta taip kaip mudu nesuprantame
skerdynių kurios mus atkakliai supa
skausmo srityje kurio vis daugėja
lyg mūsų apgyventi miestai būtų
begalinės ligoninės palata
* Victoria Ávalos – rašytojo motina, mokytoja.
Vertė Simonas Bernotas
