Parduodu savo sapnus

 

Devintą valandą ryto, kai skaisčiai švietė saulė, o mes pusryčiavome „Habana Riviera“ viešbučio terasoje, milžiniška jūros banga galingu smūgiu į orą pakėlė pakrantės gatve važiuojančius ir ant šaligatvio stovinčius automobilius ir vieną jų tiesiog įsmeigė į viešbučio sieną. Tai atrodė lyg dinamito sprogimas, į smulkiausias šukes ištaškęs vestibiulio vitražus ir pasėjęs paniką visuose dvidešimtyje pastato aukštų. Daugybę laukiamajame stoviniuojančių turistų smūgio banga švystelėjo lauk kartu su baldais, kai kuriuos jų sužeidė krintančių stiklų kruša. Būta nepaprastai galingos bangos, juk tarp pakrantės sienos ir viešbučio driekėsi plati dviejų juostų gatvė, per kurią banga peršoko, ir jai dar pakako jėgos vitražams sutrupinti.

Linksmieji kubiečių savanoriai, padedami gaisrininkų, mažiau nei per šešias valandas surinko nuolaužas, vienus jūros vartus užtaisė, kitus – sutvirtino, viskas grįžo į savo vietas. Tą rytą niekas nesirūpino sienoje įstrigusiu automobiliu, nes manė, kad tai vienas iš tų, stovėjusių ant šaligatvio. Kai kranas galiausiai jį ištraukė, vairuotojo vietoje rado saugos diržais prisegtą moters kūną. Smūgio būta tokio stipraus, kad neliko nė vieno sveiko kaulelio. Negyvėlės veidas buvo išdarkytas, bateliai iširę, rūbai suplyšę į skutelius, be to, ji mūvėjo gyvatės formos žiedą su akimis iš smaragdų. Policija nustatė, kad tai būta naujojo Portugalijos ambasadoriaus namų šeimininkės. Paaiškėjo, kad į Havaną ji atvyko kartu su ambasadoriaus šeima prieš penkiolika dienų, o tą rytą naujuoju automobiliu važiavo į turgų. Skaitant žinutę laikraštyje jos vardas man nieko nesakė, tačiau gyvatės su smaragdo akimis žiedas mane intrigavo. Deja, man nepavyko išsiaiškinti, ant kurio piršto jį mūvėjo.

Tai buvo nepaprastai reikšminga informacija, būgštavau, kad toji moteris galėjo būti ta pati, kurios niekada nepamiršiu, nors jos tikrojo vardo niekada nežinojau, ir kuri nešiojo tokį patį žiedą ant dešinės rankos smiliaus, kas, ypač anais laikais, buvo labai neįprasta. Pirmą kartą ją sutikau prieš trisdešimt ketverius metus Vienoje, kai sykį Lotynų Amerikos studentų užeigėlėje valgiau dešreles su virtomis bulvėmis ir gurkšnojau pilstomą alų. Tos dienos rytą atvykau iš Romos. Vis prisimenu tą nepaprastą įspūdį, kurį padarė jos prabangi sopraniška iškirptė, suglebusios lapių uodegos ant palto apykaklės ir egiptietiškas gyvatės formos žiedas. Tąkart man pasirodė, kad ji buvo vienintelė austrė prie ilgo medinio prekystalio, nesustodama tauškė pradžiamokslio ispanų kalba, lyg trinksėtų metalinėmis detalėmis. Visgi ji gimė Kolumbijoje, tarpukariu dar būdama visai mergaitė išvyko į Austriją studijuoti muzikos ir dainavimo. Mūsų pažinties dieną jai turėjo būti apie trisdešimt metų, kuriuos, atrodė, praleido ne pačiais geriausiais būdais, gražuole jos niekaip nebūtum pavadinęs, be to, buvo pradėjusi senti pirma laiko. Nepaisant to, ji buvo nepaprastai žavinga. Ir kartu gąsdinanti.

To meto Viena vis dar buvo senasis imperatoriškas miestas, tačiau, po Antrojo pasaulinio karo atsidūręs tarp dviejų priešiškų jėgų, jis sėkmingai virto į nelegalios prekybos ir šnipų rojų. Negalėjau įsivaizduoti tinkamesnės aplinkos šiai pabėgusiai tėvynainei, vien iš lojalumo savo šaknims valgiusiai studentiškoje užeigėlėje ant gatvės kampo ir grynųjų turėjusiai tiek, kad leido sau pavaišinti visus ten susirinkusius. Ji niekada nepasakė tikrojo savo vardo, vadinome ją pagal Lotynų Amerikos studentų išgalvotą greitakalbę – Frau Frida. Kai tik ją man pristatė, džiugaus nekantrumo apimtas paklausiau, kaipgi nutiko, kad ji atsidūrė tokiame tolimame ir kitoniškame nei vėjo glostomos Kindijaus* uolos pasaulyje, ir ji žaibiškai atšovė:

– Aš pardavinėju savo sapnus.

Tiesą sakant, tai buvo vienintelis jos užsiėmimas. Kai tik ji, trečioji dukra iš vienuolikos klestinčio krautuvininko vaikų šeimos, gyvenusios senajame Kalde, išmoko kalbėti, namuose įvedė tradiciją pasakoti sapnus prieš pusryčius – laiku, kai pranašiški gebėjimai yra itin gyvybingi. Būdama septynerių ji susapnavo, kad vieną iš jos brolių nunešė potvynio srovė. Motina vien iš religinio prietaringumo sūnui uždraudė tai, kas jam labiausiai patikdavo, – maudytis dauboje. Tačiau Frau Frida jau turėjo savitą pranašysčių aiškinimo sistemą.

– Tas sapnas, – sakė ji, – nereiškė, kad brolis nuskęs, o tik tai, kad jam nederėtų valgyti saldainių.

Išaiškinimas, kad penkerių metų berniukas negali valgyti savo sekmadieninių saldumynų, atrodė tikra niekšybė. Įtikėjusi dukros pranašiškomis galiomis motina ėmėsi griežčiausių priemonių, kad būtų paisoma šio perspėjimo. Vis dėlto per patį pirmąjį jos neapsižiūrėjimą vaikas paspringo karameliniu rutuliuku, kurį paslapčiomis bandė suvalgyti; išgelbėti jo nepavyko.

Frau Frida nemanė, kad šis jos talentas galėtų tapti pragyvenimo šaltiniu, iki tol, kol šaltą žiemą Vienoje gyvenimas jai įgriso iki gyvo kaulo. Nusprendė paprašyti darbo pirmuose namuose, kurie jai pasirodė tinkami gyventi, o paklausta, ką mokanti daryti, ji pasakė teisybę: „Sapnuoti.“ Namų šeimininkei pakako vieno trumpo paaiškinimo, kad ją priimtų už atlyginimą, kurio užteko tik smulkioms išlaidoms, tačiau jai leista gyventi puikiame kambaryje, o maisto gaudavusi triskart dienoje. Pusryčiams buvo skiriama daugiausia dėmesio, nes būtent šiuo laiku norėdami sužinoti savo artimiausią likimą prie stalo susėsdavo visi šeimos nariai: tėvas – rafinuotasis finansininkas, motina – linksma moteris, dievinanti romantišką kamerinę muziką, bei du vienuolikos ir devynerių metų vaikučiai. Visi, būdami religingi ir būtent dėl šios priežasties linkę į archajiškus prietarus, mielai priėmė Frau Fridą vien dėl to, kad ji savo sapnais išburdavo jiems kiekvieną dieną.

Tą ji darė be priekaištų ilgą laiką, ypač karo metais, kai realybė buvo niūresnė už košmarus. Ji vienintelė per pusryčius galėjo nuspręsti, ką kiekvienas tą dieną turi veikti ir kaip tą turi daryti, kol galiausiai jos prognozės tapo vieninteliu autoritetu namuose. Jos valdžia šeimoje pasidarė absoliuti, nė menkiausias atodūsis neištrūkdavo be jos nurodymo. Kaip tik tomis dienomis, kai svečiavausi Vienoje, mirė namų šeimininkas. Jo būta tokio maloningo, kad testamentu jai paliko dalį savo investicijų su sąlyga, kad iki pat savo sapnų pabaigos ji sapnuos šeimos nariams.

Vienoje praleidau ilgiau nei mėnesį, kartu su studentais dalindamasis nepritekliumi, mat laukiau pinigų, bet jų taip ir negavau. Netikėti dosniosios Frau Fridos apsilankymai užeigoje būdavo lyg šventė mūsų skurdžioje kasdienybėje. Vieną iš tų naktų apimta alaus pakurstytos euforijos ji tik man vienam girdimu ir įtikinamu balsu pakuždėjo, kad nebedelsčiau daugiau nė minutės.

– Atėjau pasakyti, kad naktį sapnavau tave, – sušnabždėjo ji. – Privalai tuoj pat išvykti iš Vienos ir negrįžti čia artimiausius penkerius metus.

Jos įtaiga buvo tokia, kad tą pačią naktį sėdau į traukinį, bildantį į Romą. Poveikis buvo toks stiprus, kad nuo to karto esu įsitikinęs, jog man pavyko išvengti didžiausios nelaimės, apie kurią niekada nieko taip ir nesužinojau. Po šiai dienai nesu grįžęs į Vieną.

Prieš tą nelaimę Havanoje dar vieną sykį teko matyti Frau Fridą, tiesa, nelauktomis ir netikėtomis, regis, net mistinėmis aplinkybėmis. Tai nutiko, kai Pablas Neruda pirmą kartą po Pilietinio karo atvyko į Ispaniją – stabtelėjo pakeliui savo ilgoje ir lėtoje jūrinėje kelionėje į Valparaisą. Visą rytą praleidome kartu antikvariniuose knygynuose ieškodami vertingų egzempliorių, Porteryje jis nusipirko seną išblukusią knygą nuplėšytais viršeliais, už ją paklojo tiek, kiek uždirbdavo per du mėnesius Rangūno konsulate. Minioje jis judėjo lyg koks luošas dramblys, o kiekvienu daiktu domėjosi su vaikišku smalsumu, pasaulis jam regėjosi tartum prisukamas žaisliukas, kuriuo jis ir išrasdavo patį gyvenimą.

Nepažinojau jokio kito žmogaus, kuris taip tiksliai atitiktų mūsų įsivaizdavimą apie Renesanso laikų popiežių, – tokio ėdraus ir tokio rafinuoto. Visada, net pats to nejausdamas, jis diriguodavo užstalei. Jo žmona Matilda savo vyrui užrišdavo seilinuką, kuris labiau būtų tikęs kirpykloje nei valgomajame, tačiau tai buvo vienintelė priemonė, padedanti išvengti maudynių padažuose. Diena „Carballeira“ viešbutyje buvo išskirtinė. Jis suvalgė tris omarus, išskrodęs juos chirurgiškai tiksliai, drauge akimis rydamas visų kitų sėdinčių prie stalo patiekalus, vis paragaudamas iš kiekvieno su tokiu pasimėgavimu, kad praeidavo bet koks noras toliau valgyti kad ir Galisijos moliuskus, Kantabrijos vėžiagyvius, Alikantės vėžius ar Kosta Bravos jūrų agurkus. Nepaliaujamai lyg koks prancūzas kalbėjo apie įvairius kulinarinius delikatesus, ypač apie priešistorines Čilės jūrų gėrybes, jam brangias iki širdies gelmių. Staiga jis nustojo valgyti, patiesino omaro ūsus ir tyliai man pakuždėjo:

– Kažkas už nugaros nepaliaujamai žiūri į mane.

Žvilgtelėjau jam per petį – teisybė. Už jo nugaros, per tris staliukus, sėdėjo akiplėšiškos povyzos moteris senamadiška skrybėle ir violetiniu šaliku, ji iš lėto kramtė ir stebeilijosi į jį. Iškart ją pažinau. Pasenusi ir stora, bet tai buvo ji, su gyvatės žiedu ant smiliaus.

Ji keliavo iš Neapolio tuo pačiu laivu kaip ir Neruda, tačiau jie nebuvo susitikę. Pakvietėme ją išgerti kavos prie mūsų staliuko, pakursčiau, kad papasakotų apie savo sapnus ir taip nustebintų poetą. Tačiau jam tai nedarė jokio įspūdžio, ir nuo pat pokalbio pradžios laikėsi savo – sapnų išaiškinimais jis netikįs.

– Aiškiaregė yra tik poezija, – sakė jis.

Po pietų neišvengėme pasivaikščiojimo po La Ramblą, tyčia atsilikau su Frau Frida, kad be pašalinių ausų atgaivintume savo prisiminimus. Ji papasakojo, kad pardavė turtą Austrijoje ir dabar vieniša gyvena Porto mieste, Portugalijoje, namuose, kuriuos apibūdino kaip dirbtinę pilį ant kalvos, nuo kurios matyti visas vandenynas iki pat Amerikų. Nors pati to nepasakė, tačiau iš pasakojimo supratau, kad sapnas po sapno ji užvaldė visus savo paslaptingųjų Vienos šeimininkų turtus. Tai manęs nė kiek nenustebino, visuomet maniau, kad tie jos sapnai buvo ne kas kita kaip triukas išgyventi. Taip jai ir pasakiau.

Ji prapliupo juokais.

– Tu toks pat įžūlus kaip ir anksčiau, – atšovė.

Tačiau kaipmat nutilo, nes likusi grupės dalis sustojo ir laukė, kol Neruda savo čiliečių šnekta pasikalbės su Rambla de los Pajaros papūgomis. Kai vėl grįžome prie mudviejų pokalbio, Frau Frida pakeitė temą:

– Beje, – tarė ji, – jau gali grįžti į Vieną.

Tik dabar sumečiau, kad praėjo trylika metų nuo to laiko, kai susipažinome.

– Nors tavo sapnai ir prasimanymas, vis tiek niekada ten negrįšiu, – pasakiau. – Tiesiog dėl visa ko.

Trečią po pietų mes su ja atsisveikinome, nes turėjome palydėti Nerudą į jo šventąją siestą. Jis prigulė mūsų namuose iškilmingai atlikęs paruošiamuosius veiksmus, kurie kažkuo priminė japonišką arbatos ceremoniją. Vienus langus reikėjo atidaryti, kitus uždaryti tam, kad oro temperatūra būtų būtent tokia, kokios reikia, o tam tikros rūšies šviesa būtų nukreipta teisinga kryptimi, be to, kambaryje turėjo būti absoliuti tyla. Neruda iš karto užmigo, tačiau, mūsų nuostabai, pabudo po dešimties minučių lyg koks kūdikis. Kai atsigavęs įėjo į saloną, jam ant skruosto matėsi pagalvės įspausta monograma.

– Sapnavau tą moterį, kuri sapnuoja, – pasakė.

Matilda paprašė, kad jis papasakotų sapną.

– Sapnavau, kad ji mane sapnuoja, – tarė.

– Čia iš Borcheso, – pasakiau jam.

Jis nusivylęs žvilgtelėjo į mane.

– Jau parašė?

– Jei dar neparašė, tai kada nors parašys, – atsakiau. – Bus vienas iš jo labirintų.

Šeštą valandą po pietų su Neruda užlipome į laivą; atsisveikinęs su mumis poetas kaipmat prisėdo prie stalo ir žalio rašalo parkeriu, kuriuo paišydavo gėles, žuvytes bei paukštelius savo knygų dedikacijose, ėmėsi rašyti darnias eiles. Iki pirmojo pranešimo laive mėginome surasti Frau Fridą ir tik jau lipdami iš laivo, manydami, kad mums taip ir nepavyko atsisveikinti, pamatėme ją stovinčią ant turistų denio. Ji taip pat buvo ką tik pabudusi po siestos.

– Sapnavau poetą, – pasakė ji.

Apstulbęs paprašiau, kad papasakotų savo sapną.

– Sapnavau, kad jis mane sapnuoja, – toliau kalbėjo ji, tačiau mano nustėręs žvilgsnis ją išmušė iš vėžių. – Ir ko tu tikiesi? Kartais tarp tokios gausybės sapnų gali pasitaikyti vienas kitas, kuris neturi nieko bendro su realiu gyvenimu.

Nuo to karto jos daugiau nemačiau ir ja nesidomėjau, iki sužinojau apie gyvatės formos žiedą, kurį mūvėjo moteris, žuvusi per „Riviera“ viešbučio patvindymą. Tad nieko keista, kad po nelaimės praėjus keliems mėnesiams viename diplomatiniame priėmime nesusilaikiau apie ją nepaklausęs Portugalijos ambasadoriaus. Šis ėmėsi pasakoti su ypatingu entuziazmu ir susižavėjimu.

– Net neįsivaizduojate, kokios išskirtinės jos būta, – kalbėjo jis. – Jūs tikrai būtumėte neatsispyręs pagundai parašyti apie ją istoriją.

Ir toliau užsidegęs pasakojo neįtikėtinas detales, tačiau nepamėtėjo jokios užuominos, kuri man leistų pasidaryti galutinę išvadą.

– O jeigu konkrečiau, – primygtinai paklausiau. – Ką ji veikė?

– Nieko, – atsakė su juntamu nusivylimu. – Sapnuodavo.

 

1980 m. kovas

 

Vertė Evaldas Galvanauskas