Malda žiedan
„Malda žiedan“ (mantraḥpuṣpam) – taip sąlygiškai galime pavadinti vieną iš plačiai paplitusių hinduistinių maldų. Šis tekstas atkeliauja iš „Taitiryja aranjakos“, sudarytos I tūkstantmetyje pr. m. e., kuri savo ruožtu įeina į „Jadžurvedos“ tekstinį kūną ir yra vedinės tradicijos dalis. Dabar ši mantra atliekama dievybės pagarbinimo apeigos (pūdžos) pabaigoje, aukojant gėlių žiedlapius. Kas yra tas mistinis žiedas ar gėlė (puṣpa-), kuriam skirta ši malda, nežinia. Šiaip jau vandenų žiedu laikomas lotosas, bet šioje mantroje žiedas greičiausiai simbolizuoja slėpinio apsireiškimą, lyg baltų Rasos šventės naktį žydintį mistinį papartį. Vis dėlto pats tekstas kalba labiau ne apie žiedo, bet apie vandenų (ap-) kosmologinį slėpinį. Kaip ir būdinga vėlyvajai vedų daliai, tekstas somuojamas (t. y. vis atkartojamas pakeičiant vieną prasminį sandą) iškeliant vieną pradmenį (šiuo atveju – vandenį) kaip visų kitų pradmenų pradą. Daugelyje tokių tekstų ypač išryškinamas monizmo principas – visa kas yra daugybiniai neįvardijamo (ar vis skirtingai įvardijamo) pradmens sklaidmenys. Suvokęs pradmenų hierarchiją, pats suvokėjas tampa šitos simbolinės kosminės struktūros dalimi.
Vertėjas
Kurs žįsta žiedą vandenų,
Žiedais, pekumi ir vaisiais verčias1.
Štai mėnuo – žiedas vandenų2.
Žiedais, pekumi ir vaisiais verčias,
Kurs žįsta šitai.
Kurs žįsta vandenų šventovę,
Šventove verčias3.
Ugnis štai – vandenų šventovė.
Šventove verčias,
Kuris ugnies šventovę žįsta.
Šventove verčias.
Štai vandenys – ugnies šventovė.
Šventove verčias,
Kurs žįsta šitai.
Kurs žįsta vandenų šventovę,
Šventove verčias.
Štai vėjas – vandenų šventovė.
Šventove verčias,
Vėjo kuris šventovę žįsta.
Šventove verčias.
Štai vandenys – šventovė vėjo.
Šventove verčias,
Kurs žįsta šitai.
Kurs žįsta vandenų šventovę,
Šventove verčias.
Štai šita aitra – vandenų šventovė4.
Šventove verčias,
Kuris šitos aitros šventovę žįsta.
Šventove verčias.
Štai vandenys – šitos aitros šventovė.
Šventove verčias,
Kurs žįsta šitai.
Kurs žįsta vandenų šventovę,
Šventove verčias.
Štai mėnuo – vandenų šventovė.
Šventove verčias,
Šventovę kurs mėnulio žįsta.
Šventove verčias.
Štai vandenys – mėnesio šventovė.
Šventove verčias,
Kurs žįsta šitai.
Kurs žįsta vandenų šventovę,
Šventove verčias.
Štai žvaigždės – vandenų šventovė.
Šventove verčias,
Kursai žvaigždžių šventovę žįsta.
Šventove verčias.
Štai vandenys – žvaigždžių šventovė.
Šventove verčias,
Kurs žįsta šitai.
Kurs žįsta vandenų šventovę,
Šventove verčias.
Perkūnija štai – vandenų šventovė5.
Šventove verčias,
Kursai perkūnijos šventovę žįsta.
Šventove verčias.
Štai vandenys – perkūnijos šventovė.
Šventove verčias,
Kurs žįsta šitai.
Kurs žįsta vandenų šventovę,
Šventove verčias.
Štai metų ratas – vandenų šventovė6.
Šventove verčias,
Metų rato kuris šventovę žįsta.
Šventove verčias.
Štai vandenys – šventovė metų rato.
Šventove verčias,
Kurs žįsta šitai.
Kurs eldiją vandenyse iškilus žįsta7,
Pats nūn iškyla.
Om – tat pradmens8.
Om – tat vėjas.
Om – tat siela.
Om – tat tikra.
Om – tat viskas.
Om – tat pilnaties linksnis9.
Vidur būtybių visalyčių skvirba slaptyje. Tu – aukurys, tu – vašat šūkis, tu – Indra, tu – Ugnis, tu – Rudra, tu – Višnus, tu – pradmuo, tu – pradėjėjas. Tu – tie vandenys10.
Vanduo, šviesa, rasa, nemara, pradmuo, žemė, oras, svelmė, OM11.
Om karalių karaliui, jėga atjėgiančiam!
Vaišravanai lenkiamės mesjen!
Jis, ko geidžiu, man geidžiančiam lai viešpats Kama Vaišravana duos!
Kuberai Vaišravanai – lenkiuosi ciesoriui aukščiausiam!12
Iš vedų kalbos vertė Šarūnas Šimkus
1 Žodis puṣpa- („žiedas, gėlė“) kyla iš šaknies puṣ- „žydėti, klestėti, tarpti, vystytis“, tad yra tarsi visos gerovės, čia išreikštos galvijų (pekaus) ir vaisių (atžalų, vaikų) simboliais, suma.
2 Mėnulis ne tik vedų, bet ir viso pasaulio tradicijose glaudžiai susijęs tiek su vandeniu, tiek su viskuo, kas veši. Vanduo (ap-) čia reiškia apibendrintą pradą, nors ankstyvesnėje „Rigvedoje“ šis žodis dar išlaiko pirminę etimologinę sąsają su žodžiu „upė“ ir reiškia tekančius („gyvus“) vandenis, sroves.
3 Āyatana- – daugiareikšmis žodis. Jis gali reikšti būstą, buveinę, šventovę, ugnies aukurą, todėl nuo jo vertimo priklauso ir paties teksto reikšmė. Kai kuriuose vertimuose šį žodį renkamasi versti „būstas“ ar netgi „gyventojas“, taip numanant gal net fizikinę teksto interpretaciją. Visgi labiausiai tikėtina, kad āyatana- čia reiškia šventovę, sakralią erdvę, kuri, nepaisant skirtingų pradmenų pavidalų, išlieka. Be to, šis tekstas susisieja su „Atharvavedos“ vėlyvosios dalies giesmėmis, kuriose žmogus prilyginamas piliai, šventovei, auksinei skryniai.
4 Tapas – asketinis įkarštis, religinis užsidegimas, aitra, iš kurios, pasak „Rigvedos“ X.129 giesmės, atsirado visas pasaulis.
5 Parjanya- „Rigvedoje“ vadinamas dievas, susijęs su perkūnijomis, audromis – viena iš Indros hipostazių. Vėliau reiškia tiesiog perkūniją, perkūndebesį, o epiniuose tekstuose – lietų.
6 Saṃvatsara- („su vetušu [=sengaliu mėnuliu]“) – ištisi metai, visas metų laikų ratas.
7 Nau – laivė, eldija, kitur vedose prilyginama kalbai ir deivei–begalybei Aditei. Čia ji, kaip posmų ciklo uždarymas, galbūt tapati tam pačiam vandenų žiedui. Tiek „Rigvedos“ X.125 giesmėje, skirtoje deivei-Kalbai, tiek daugelyje kitų arijų tekstų teigiama, esą kalba atsiranda iš vandenų, kuriuos galima suprasti kaip įkvėpimo (dvasinio užsidegimo = Agnio) sukeltas minčių sroves. Kalbos laivo metafora išreiškiama dievopi plaukianti malda kaip transcendentinė slinktis.
8 Toliau šalia pagrindinės mantros eina pridėtiniai tekstai: dar kelios trumpos mantros ir phala- („vaisius“) – pagal hinduistinę liturgiją reikalingas tekstas, kuriuo kreipiamasi į dievybes, kad šios atlygintų už maldas.
9 Šventasis skiemuo OM tapatinamas su brahman (nenusakomas dieviškasis pradas, Logas, Žosmė), vāyu- (vėjas, oras), ātman (siela, savastis, patybė), satya- (tiesa, tikrovė), sarva- (viskas, visata), purornamaḥ (pilnatvės nusilenkimas). Šia ištarme imanentiška vandens henada per kalbą (laivę) transcenduojama į pirminę monadą, kurią simbolizuoja skiemuo OM.
10 Nenusakomasis visatos pradmuo toliau tapatinamas su kitais dievavardžiais ir apeiginiais sandais ir vėl grįžtama prie vandens. Monada atgal išskleidžiama į henadas.
11 Mantrinė dalis užbaigiama ir kituose „Jadžurvedos“ tekstuose pasitaikančia eilute, kurioje išvardijamos henados – pagrindiniai neįžodinamo Vienio sklaidos pluoštai: šioje giesmėje esminis vanduo (ap-), šviesa (jyoti-), rasa, gyvybės syvai (rasa-), nemirtingumas, nemirtingumo sula (amr̥ta-), pradmuo, Logas (brahman), 3 pasaulio dėmenys – žemė (bhū-), oras, erdvė (bhuvas) ir svelmė, antdangiškoji šviesa, dausos (svar). Vėl viskas suskleidžiama į OM monadą.
12 Liturginis kreipimasis į turtų dievą Kuberą Vaišravaną, siekiant atlygio už pagarbinimą.
