Laiškai niekam

 

Laiškas baimei

 

Aš bijau, bijau ir žinau, ko bijau: bijau, kad ant manęs nukris elektros laidas, bijau, kad Žemė nustos suktis ir mes visi išlėksim į kosmosą, bijau, kad man, einančiai gatve, ant galvos nukris vėžlys. Bijau mirties, bet kartu jos taip trokštu, geriau pagalvojus, bijau ne mirties, o nežinomybės, kas bus po mirties.

Turbūt, jei nusižudyčiau, inkarnuočiausi į kokią sraigę, kuriai lemta nušliaužti kelis metrus ir būti sutraiškytai praeivio bato. Labiausiai bijau, kad Žemė nustos suktis, tą man nuolat kartoja mano balsai. Kartais, kai einu gatve, jaučiuosi, lyg būčiau nesvarumo būsenos, tada dar labiau bijau. Balsai užknisa, bijau ir jų, bijau, kad kažkas atsitiks mano mamai, bijau, kad jei nenusideginsiu rankos, ant mano mamos nukris lėktuvas.

Baime, bijau tavęs pačios, nuo tavęs mane tiesiog purto. Dėl tavęs turiu gerti raminamuosius, ir taip kasdien. Balsai neduoda man ramybės. Kodėl aš jų bijau? Nes jie velniški, piktdžiugiški. Kasžin, jei Žemė nustotų suktis, ar ir mano namai išlėktų į kosmosą, o gal man geriau likti namuose, niekur neiti, gal čia aš būsiu saugi, bet baimė manęs nepaleidžia net ir juose.

Baime, ar tu esi balsų pasekmė, ar egzistuoji pati savaime? Atsakymo nežinau ir iš tavęs jo nesulaukiu. Žinau viena, balsai su tavimi šauniai bendrauja. Jūs susimokėte prieš mane, visi susimokė prieš mane. Bijau, kad mane seka, balsai man liepia slėpti telefoną po obelimi sode, nes būtent per telefoną mane ir seka. Kas mane seka? Nežinau, kažkokie galvažudžiai. Visur matau tarakonus, jų pilnas mano kambarys, bijau ir jų. Sakiau, aš ir namie nesu saugi, mane stebi. Mane stebi tie maži tarakonai, bėgiojantys grindimis.

Baime, išnyk, labai tavęs prašau. Bet tu negali, tu įsikūnijai į mane ir manęs nebepaleisi, kaip nebepaleidžia ir balsai. Taip, pasikartosiu, jūs – puikus tandemas. Aš geriu daug vaistų, daug nuo balsų, bet man jie nepadeda, kaip ir raminamieji nuo baimės.

Baime, tu vienintelė ir nepakartojama: juk pirmykščiai žmonės baimę jausdavo kaip instinktą, verčiantį juos gintis, bėgti nuo pavojaus, saugoti savo gyvybę, bet mano baimė kitokia, ji jaučiama nuolatos.

 

 

Laiškas vienatvei

 

Nežinau, kas man darosi, gal kalta apatija. Taip, tikrai, aš labai apatiška. Tik šitos keturios sienos, kuriomis apsistačiau, graužia ir dusina. Kodėl aš tokia, velnias žino. Jau seniai aš nebe tokia, kokia buvau anksčiau, gal prieš dešimtį metų, kai baigiau mokyklą. Anksčiau buvau socialus padaras, nevengiantis išgerti su draugų kompanija.

Dabar kažkas pasikeitė, aš vengiu žmogiško kontakto, pasineriu į tave, vienatve. Mano nematomi kitiems draugai ir šitos kambario sienos kamuoja ir kamuoja. Gal man taip ir reikia, gal velnias tikrai pagrobė mano sielą ir paliko tik skūrą ir kaulus vaikščioti šiame pasaulyje…

Savo buvimu aš pasiduodu tau, vienatve. Knygos, kurias skaitau, atsiduoda tavimi, žmonės ir bendravimas su jais atsiduoda tavimi, kvėpavimas atsiduoda tavimi, mirkčiojimas atsiduoda tavimi. Taip, bendrauti su žmonėmis man visiškai nesinori, užtenka ir kitiems nematomų draugų kompanijos. Tada aš dar labiau pasineriu į tave, vienatve.

Viskas atrodo kaip iliuzija, teatras, pasmerktas sudegti, o aš pati – kaip kokia marionetė, tampoma už virvelių, vaidinu monospektaklyje. Kas mane valdo? Matyt, velnias, tikrai ne kažkas gero. Ar aš apsėsta? Manau, kad taip. Šio pasaulio draugams nebeturiu laiko, per daug pasinėriau į tave, vienatve. Tu mane guodi ir baudi vienu metu. Nors tu, vienatve, ir esi velniškos kilmės, bet aš kaip mazochistė tave įsimylėjau. Man nebereikia jų, užtenka tavęs.

 

Laiškas liūdesiui

 

Šiandien sapnavau keistą sapną: psichiatras išrašė antidepresantų, kurie, pasirodo, buvo ne kas kita, o tik vitaminai regai taisyti. Gal tas sapnas buvo pranašiškas, nes vis dar tikiu, kad man skiriami ne vaistai, bet vitaminai, kad aš dalyvauju slaptame gydytojų tyrime ir jie man duoda placebą.

Visgi tenka save nuolat įtikinėti, kad man tikrai skiriami antidepresantai. Sertralinas, kurį vartoju, yra ne vitaminas, bet tikrų tikriausias antidepresantas. Kai nusiperku tuos „vaistus“, nuolat perskaitau pakuotės informacinį lapelį, kad dar kartą save įtikinčiau gerianti antidepresantus.

Būtent antidepresantais aš ginuosi nuo tavęs, liūdesy. Tu esi visą kūną apimantis slogus jausmas, kai atrodo, kad net fiziškai vidurius verčia, kad jie lipa man per gerklę. Su tokiu jausmu gyvenu, jei nebūna užėjusi baisi apatija.

Liūdžiu, kad numirė mano šuo, liūdžiu, kad numirė mano senelis, liūdžiu, nes balsai man sako, kokia niekam tikusi ir veltėdė aš esu. Tuomet norisi tik susigūžti į kamuoliuką ir nelipti iš lovos. Taip, liūdesy, tu mano apatijos vyresnysis brolis, neleidžiantis man normaliai funkcionuoti. Per parą miegu gal apie dvylika valandų (slopinamai veikia tas pats sertralinas ir dar skiriami antipsichotikai), ir tai man yra didžių didžiausias laimėjimas. Atsitraukiu nuo tavęs miegu, būtent miegas mane gina ir gelbėja.

Dar dienai neprasidėjus aš jau noriu, kad ji greičiau baigtųsi. Porą kartų net skambinau į „Jaunimo liniją“, nes tu, liūdesy, buvai visiškai mane pavergęs, norėjau perdozuoti vaistų. Balsai nuolat kartoja man, kokia aš visapusiška atmata, antidepresantai nepadeda, jie neapgina manęs, kaip neapgina ir antipsichotikai. Dauguma mano gulėjimų psichiatrijos ligoninėse vienaip ar kitaip yra susiję su savižudybe ir balsų įkalta baime bei liūdesiu.

 

Laiškas laikui

 

Neabejotinai tavęs nėra. Kartais jaučiuosi kaip didžiulė juodoji skylė, paneigianti visus laiko standartus. Taip, manyje laiko strėlė išsikreipia. Aš pulsuoju ir ryju visa aplink save. O, laike, tavęs tikrai nėra, tai išmokau jau pirmą kartą atsigulusi į ligoninę. Ten yra tik egzistavimas gulint lovoje, parūkymas, maistas, kavos metas. Taip, ten yra tik tam tikras cikliškumas, bet paties laiko nė kvapo.

Kas tave sugalvojo, laike? Žinoma, kad žmonija, negalinti gyventi be skaičių ir rodyklių magijos. Mano kambaryje nėra laikrodžio, o jei ir būtų, tai jis eitų atgalios. Taip, aš didžiulė juodoji skylė, paneigianti visą žmonijos konstruktą.

Ir tie visi laiškai, kuriuos rašiau, nekainavo man nė kiek laiko, nes tavęs, laike, nėra. Jie greičiau man sujaukė parūkymą, išmušė mane iš dienotvarkės, sujaukė mano asmeninį cikliškumą.

Ir kam tavęs reikia, laike: žmonės skaičiuoja nugyventus metus, bet, pakreipus viską materialistine linkme, išmušus paskutiniams jų laikrodžio dūžiams, jie neišnyksta, tik pakeičia savo formą. Persikelia į belaikę ir amžiną atomo formą.

Laike, tavo laikas senka, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Šita juodoji skylė tave atima iš žmonijos. Kas bus, jei tu visiškai išnyksi iš kitų žmonių gyvenimo? Kils didžiulis sąmyšis. Nors ir dabar visa visata juda didžiulio sąmyšio link: visa griūva, virsta dulkėmis, žvaigždės gęsta, visata plečiasi. Kai nebeliks mūsų Saulės, nebeliks ir tavęs, laike, nes nebeliks ir žmonių, kurie tave sugalvojo.

Taigi, visa egzistuoja tik mūsų galvose, visi tie skaičiukai, matavimai, apibūdinimai. O aš? Aš tik juodoji skylė, priešprieša laikui, protestuojanti prieš jo būtį. Jau iškenčiau laiko be laiko buvimą psichiatrinėse. O dabar pakylėk mane iki devinto dangaus, nes aš juodoji skylė, atimanti viską, kas pamatuota.