Kavinė-bufetas

 

Dangus šėlo. Vieni debesys skriejo į pietus, kiti – į vakarus, paskui jų keliai kryžiavosi, o saulė, vis bandydama prasiveržti pro tas stumdynes, raudonavo lyg įpykęs storulis. Atrodė, kad kažkas tapė dangų pasiėmęs rankon pomidorą, bet iš tikro tik traiškė sunokusį vasaros auksą, nusivylė ir numetė traiškinį paveiksle, paskui nukratęs ranką pažėrė rausvus gabalėlius kur pakliuvo. Ši vakaro netvarka mane žavėjo. Jaučiausi taip, kaip laimingos filmų poros, pabaigoje iš lėto einančios link besileidžiančios saulės, o jų šešėliai driekiasi ilgi lyg ateivių. Aš irgi ėjau su saule priešakyje, tik vienas dalykas mane skyrė nuo filmų herojų – šalia žingsniavo nedidelis ir tvirtas mano močiutės siluetas, o mudviejų rankose siūbavo „Vilniaus prekybos“ maišai su tuo, kas mums atrodė geriausia, – krabų lazdelės, bulvių traškučiai, kumpis ir šakotis. Mes ėjome iš trumposios pamainos bufete.

Kavinė-bufetas vadinosi „Vėtrungė“. Daugiaaukštis namas, kurio keli aukštai veikė kaip viešbutis, buvo sulipdytas iš geltonų plytų ir stovėjo tarp gamyklos ir gyvenamųjų namų. Jis priklausė statybos trestui ir priimdavo atvykusius statybininkus arba keliautojus iš Lenkijos, Rusijos ir Vokietijos. Kavinė-bufetas veikė pirmame aukšte ir jai vadovavo mano močiutė. Nelygios grindys po linoleumu girgždėjo ir cypė, žmonės zujo pirmyn atgal pro ūsuoto budėtojo kabiną, kurioje raudonas „Šilelis“ rodė tai „Godzilą“, tai „Skrenda gervės“, o sargas, kaip įprasta, dėvėjo liemenę ir sėdėjo atsilošęs, besiilsintis. Mes dirbome, nes buvo vasara, o gyvenimas, maniau, ir buvo labiausiai gyvenamas vasarą. Aš dėvėjau dryžuotus marškinėlius ir žydrą sijoną, pasiūtą iš tėvo marškinių. Man buvo trylika.

Jos buvo trys – Janina, Malvina ir Antanina. Su tėvu lažinomės, kad Lietuvoje nerasi vyresnės moters, kurios vardas nesibaigtų „-ina“, ir nors tėvui prieštaravau, bufeto moterys išdidžiai nešiojosi savo vardo „inines“ karūnas ir buvo tarpusavyje panašios vienu kitu auksiniu dantimi, didelėmis krūtinėmis, zodiakų pakabučiais ir džiaugsmu, kai jas visas pavadindavai mergaitėmis.

Tai buvo atsarginių išėjimų, butelių be banderolių ir rūkymo patalpose laikas, pažymėtas jaunų pensininkių galvosūkio, iš kur gauti pinigų, tai buvo vyrų, tampančių dėžes, perkančių auksą, prekiaujančių bet kuo, laikas; kai skolintojai šaudė skolininkus, o skolininkai – skolintojus, kai sėkmė to, kas dirbo autoservise, ėjo apsikabinusi neviltį to, kas dirbo bibliotekoje, o tie, kas turėjo daržą, stengėsi pusmetį išsiversti be maisto parduotuvės, ir nedidelis butas kainavo tiek pat, kiek labai gerų batų pora. Moterys sukosi kaip galėjo. Antanina ruošė maistą, Janina jį pardavinėjo, o Malvina plovė indus ir rinko maisto likučius katėms iš rūsio: Grišai Rasputinui ir Pilkutei. Aš visoms padėjau.

Antanina mėgo gaminti koldūnus. Iškočiodavo tešlą ir mikliai spausdavo stikline skritulius, klijuodavo juos pirštais ir į verdantį vandenį žerdavo koldūnus lyg smulkius pinigus. Spėju, kad ją hipnotizavo pasikartojantys veiksmai, leido užsimiršti niūniuojant melodiją, ir net mūsų katės, tupinčios po stalu ir žvelgiančios į garuojančius puodus, švelniai lingavo lyg kažkada buvusios gigantiškos skulptūros, per civilizacijos amžius susitraukusios iki jaukaus pusmetrio su kailiu. Dar Antanina mėgo virti šaltieną, gaminti „naminę“ mišrainę ir balandėlius. Kaip bežiūrėsi, gaminti valgį jai tiesiog patiko. Mano darbas buvo nešioti indus, maisto produktus ir butelius, įdėti sumuštinius į krosnelę, pašaukti močiutę, kai kas ateina, padėti susitvarkyti vakare „po visko“ ir kartais, kai išdrįsdavau, stovėti už prekystalio. Be to, dar buvo piešimas.

Viskas prasidėjo tuomet, kai dienos metu niekas neateidavo, mes sėdėdavome virtuvėje ir aš ėmiau piešti tuščioje važtaraščių pusėje. Piešiau princeses, katinus, medžius rudenį ir kitas vaikiškas klejones, kol sykį Antanina paprašė, kad nupieščiau jos portretą. Tą aš ir padariau. Išraiškinga ilga nosis, daug plaukų viršugalvyje ir mažokai šonuose, truputį išsprogusios akys, viena ausis matosi kiek daugiau nei kita… negalėjau patikėti, kaip tiksliai man pavyko – Antanina buvo kaip iš akies lupta. Kai kūrinį pakėliau, stojo tyla. Močiutė greitai nužvelgė mane, Antaniną, Malviną ir mūsų tiekėją Jurkuvėną. Visi tylėjo, o paskui Antanina prunkštelėjo ir nenorėdama imti savo portreto sumosavo rankomis. Nesuprasdama šios dinamikos, padėjau savo piešinį į šalį. Tuomet pasirodė moteris, neturinti galūnės „-ina“, dar viena mūsų virėja, vardu Elvyra, ir Antanina piktokai mostelėjo – nupiešk ir ją!

– Taip? – susidomėjo Elvyra. – Gali nupiešti mane?

– Galiu, – atsakiau kukliai, bet su dar didesniu tikrovės kopijuotojos uolumu ėmiau piešti virėją.

Ji turėjo dvigubą pagurklį ir vertikalias skruostų raukšles, truputį asimetriškas lūpas, pigmentinių dėmių po akimis ir porą plaukelių, dygstančių iš apgamo ant smakro. Kai baigiau, virtuvėje pasigirdo klyksmas.

– Nu jau ne! Ką čia nupiešei? Čia ne aš! Tikrai jau, kamgi taip paišyti?!

Jurkuvėnas ėmė juoktis susidėjęs rankas ant pilvo.

– Kaip yra, taip ir nupiešė mergaitė!

– Pasibaigs tau karbonadai, – nukirto jį Elvyra. – Negalėjai nupiešti manęs gražios? Kaip jaunystėje?

Ji laikė portretą ištiestoje rankoje, lyg jis būtų įkaitusi ketaus keptuvė.

– Tikrai, vaikeli, moteris reikia paišyti gražiai, – savo išmintį pasiūlė močiutė.

– Tave irgi taip nupieštų, – atakuodama Jurkuvėną įsiterpė Antanina.

– O ką, aš nieko prieš. Jeigu gerai mane nupieši, duosiu penkis litus, – pasakė jis man.

– Ne! – sušuko Elvyra. – Pirmiausia ji perpieš mane.

– Ir mane! – iš kampo burbtelėjo Antanina.

– Gerai, – pasakiau ir padariau, ką gerai mokėjau – išraičiau dvi princeses su auskarais, mažomis nosytėmis ir karoliais.

– Akurat, – pasakė Elvyra. – Čia aš jaunystėje.

– Taip, – pritarė Antanina, – jau geriau. Tokį piešinį galima ir pasiimti. O karoliai kokie!

– Kitas reikalas, – reziumavo močiutė. – Gražu.

Su Jurkuvėnu elgiausi kitaip – laikiausi trupučio tikrovės, tik nupiešiau liesesnį veidą be papildomų odos darinių ir, be abejo, tankesniais antakiais.

– Grynas aš, – jis patenkintas ištiesė piešinį priešais save ir sužvejojo penkis litus.

– Nereikia, – ėmiau prieštarauti.

– Imk tiktai! – paragino močiutė, nutaisiusi rinkos ekonomikos ekspertės veidą. – Užsidirbai. Tikrai labai panašus.

Visi buvo patenkinti, aš praturtėjau, nors dar ilgai mąsčiau apie tokį keistą jų nenorą imti tikrųjų portretų. Paskui dar nupiešiau atvykėlį iš Lenkijos, bet jis sumokėjo zlotais ir pamaniau, kad iš jų nieko nepeši, todėl palikau virtuvės peleninėje su pavienėmis sagomis ir sąvaržėlėmis.

Be trumpos dailininkės karjeros, man nutiko dar vienas dalykas. Supratau, kad noriu būti tokia kaip tos moterys. Jos mokėjo elgtis su vyrais – maloniai, bet įsakmiai, juokaudamos, bet neleisdamos jiems dominuoti, flirtuojančios ir praktiškos tuo pat metu. Jos jų nebijojo, pernelyg negerbė ir visuomet mokėjo susitarti. Niekaip negalėjau suprasti – ar jos silpnos ir tu joms padėsi, ar jos gudreivos, kurios šypsosis ir sumals į faršą. Dar jos turėjo nesibaigiančią kantrybę, kurios reikalavo visi – malonūs vyrai neįkyriai, o didžiausi idiotai, girti, pikti ar šiaip nelaimingi – irzliai lyg vaikai. Galbūt tai buvo būtina gyvenimo strategija.

Pirmas tikras darbas, kurį turėjau atlikti, – gražiai užrašyti meniu. Tiksliau, perrašyti meniu, kurį jau buvo parašiusi kitos pamainos darbuotoja. Tai buvo įrėmintas lapas, kurio pirmas sakinys sakė „silkė su olejum“; turėjau išlupti lapą iš rėmo ir surašyti iš naujo. Taigi, meniu prasidėjo „lengvai“ – silkės užkandis, pora mišrainių ir „salotukai“ (pomidorų, agurkų ir pikantiškos). Vasaros vėliava – šaltibarščiai, tuomet mūsų patrankos – karbonadai, kotletai ir balandėliai. Lengvesni ginklai – blyneliai, koldūnai ir varškėčiai, ir pabaigoje – plakta grietinėlė ir želė. Tačiau kaip tą vasarą vis grojo Ice MC, taip ir mes turėjome savo hitą – tai buvo karšti sumuštiniai, kepami aliuminio krosnelėje „Akimirka“, iš riekės batono, sviesto, tarkuoto kumpio ir fermentinio sūrio, kuris per porą minučių išsilydydavo. Sumuštinius valgė visi, ir dažniausiai po du.

Kitas dalykas, kurį mokiausi daryti, buvo kava. Lankytojų tai nedžiugino. Buvau dosni, pripildydavau sklidinus žaliais žirneliais margintus puodelius ir kava, keliaudama ant stalų, liedavosi per kraštus ant tokių pat žirniuotų lėkštelių. Močiutė šnabždėjo pilti mažiau, bet aš negalėjau suprasti, ar gali būti kava gera, jei jos mažai. Užtai lengvai perpratau asortimentą – lentynose išdėliotus šokoladėlius, cigaretes, tirpios kavos pakelius, grietinėlės miltelius ir panašiai. Mėgau atnešti butelį konjako, kai po įtikinėjimo, derybų, atgailos ir beveik maldavimo močiutė nusileisdavo: „Vyriukai, mes čia tik sau turim, negalim licencijos gauti, tai aš jums ir parduoti negaliu.“ Ir iš kitos pusės: „Rankutes išbučiuosiu, Janyte, nu tik vieną (buteliuką, 50 gramų, čerkutę), labai jums būsim dėkingi, kam ta licencija, kiek pasakysit, tiek ir užmokėsim.“

Tada traukiu į šaldytuvus, trukteliu ilgą aliuminio rankeną, į mane ritasi balti šalčio ratai, čiumpu butelį, mėsos virtuvei ir indelį grietinės, o kai grįžtu į salę pilnu glėbiu ir atiduodu butelį lankytojams, pasigirsta: „Ot, maladiec, tikra draugė!“ Užtat kai ateinu į virtuvę: „Ne, vaikeli, ne sprandinė čia, kumpis. Dar suvaikščiok.“ Vėliau išmokau vienoje rankoje nešti tris butelius, skirti padirbtas etiketes nuo tikrų ir nesidrovėti jokios kompanijos, replikų ir vidurnakčio, kai salė, paskendusi dūmuose ir stiklo džingsėjime, ūžė po darbo valandų.

Pamenu jų portretus. Galerija išalkusių, norinčių išgerti, užklydusių netyčia arba nuolat besilankančių, stumiančių laiką, ramiai rūkančių, kartais skubančių. Jie neturėjo išmaniųjų telefonų, todėl sėdėdami prie staliukų tiesiog žvelgė pro grotuotus langus arba skaitė laikraščius.

Prokuroras turėjo didelį antsvorį. Šarmavičius turėjo motociklą. Aš turėjau savo favoritus – tai buvo jauna pramoginių šokių šokėjų pora, kuri kasdien treniravosi virš bufeto esančioje salėje. Jie priminė elfus, būtybes iš kito pasaulio, vaikščiojo išsitiesę, lengvi, tarsi laukdami juos nunešiančio vėjo. Jie valgydavo nedaug, dažniausiai užsisakydavo varškėčių ir arbatos ir pasakodavo apie savo keliones, konkursus ir viešbučius. Man darėsi drovu juos pamačius. Nežinojau, į kurį panaši labiau norėjau būti. Mergina buvo sportiška ir daili, o vaikinas kalbus. Aš net neabejojau, kad jie buvo tikra pora, atrodė neatskiriami. Visuomet norėjau nunešti jiems kažko daugiau, nei užsisakė, vengdama (ir tikėdamasi) jų mandagių padėkų.

Kai šokėjus rodydavo per televizorių, jų nebuvo įmanoma pažinti. Tokie blizgučiuose išvolioti persikai. Abu smarkiai išsidažę, veidai lyg jodu aplieti, hiperžvalūs ir džiaugsmingi. Man labiau patiko juos matyti „paprastus“ ir pavargusius bufete. Dėl to entuziazmo ir įsiteikiančio mielumo šokiai man kėlė šleikštulį, priverstinio melo pojūtį, pavyzdžiui, meluojant seneliams. Kai kas paklausdavo, ar nenorėčiau būti šokėja, aš tik paniekinamai purkštavau. Tačiau mane draskė simpatija jiems, jų žavingam tikslą turinčių žmonių atsiribojimui ir asketiškumui. Maniau, kad jie mato mane lyg visišką priešingybę sau – laukinę kerėplą. Tam tikra prasme aš net ir nesistengiau apsimesti kažkuo kitu – o gal tyčia ir buvau ta kerėpla, atnešanti maistą, pamirštanti įrankius, sušunkanti „oi“, bėgiojanti ir laiminga išgirdusi jų juoką ir kai jie sako močiutei „linksma jūsų anūkytė“.

Dar man patiko Šabaniauskas. Tai buvo pravardė, duota senukui, vardu Bronius. Jis buvo labai mielas ir inteligentiškas girtuoklis. Jo akys buvo beveik perregimos, plaukai ilgi ir žili, sušukuoti atgal. Lyg prisižiūrėjęs elegantiškų filmų, nuolat dėvėjo kostiumą. Žinojome, kad gyvena su motina, kad turėjo šeimą, bet prarado per gėrimą. Jis mus vadino paukštėmis, gražuolėmis, mielosiomis, kažkaip dar, barokiškai, keldamas mums šypsenas ir pasitenkinimą. Už šimtą gramų močiutei bučiuodavo ranką. Gėrė stiprią kavą ir niekad nevalgė. Turėjo dailiai sulankstytą nosinę ir šypsodavosi man kaip visi senukai vaikams. Mums buvo jo gaila.

O kirpėja Taniuša iš kirpyklos koridoriaus gale ateidavo ne tik pietauti, bet ir pasiguosti, kad vis negali savo kirpyklos privatizuoti, nors neva pertvarkant viešbutį į butus tokia galimybė atsiras. Ji lankėsi savivaldybėje, gaudė gandus, ieškojo pažinčių, bet nieko nepešė, nes prieš ją tariamoje eilėje būsto laukė ir „socialiniai“, ir mokytojai, ir, žinoma, savivaldybės tarnautojai, kurie, pasak moterų, visą viešbutį galiausiai ir pasidalino. Taniušai teko išsikraustyti su visomis šukomis ir plaukų laku, kurio kvapą galėjai užuosti vos įžengęs į koridorių.

Kartais mums nusišypsodavo laimė – atvykdavo grupė. Tai reiškė judesį, įkvėpimą, pelną. Grupė vertė suktis, jos nebuvo galima nuvilti, grupė reiškė staigmenas. Kažkas prašys nusifotografuoti su „bufetava“ ir jos skaitytuvais? Prašom! Kažkas užsimanys stikliuko? Tebūnie. Kažkas juokaus su močiute, mirktels man, pagirs meniu, paliks arbatpinigių, o gal sudaužys stiklinę – visko pasitaiko. Grupė turistų ar statybininkų mus džiugino. Laukdavome jų, nes tai buvo galimybė ne tik užsidirbti, bet ir nusipirkti iš jų rūbų, kosmetikos ir bižuterijos.

Kol kartą Antanina pakliuvo į tikrą nemalonumą.

Tai buvo lenkų senukų grupė, užpildžiusi mūsų salę klegesiu ir rūkalais. Nešiojau maistą, šypsojausi ir skubėjau. Paskui viskas pritilo, jie valgė, ir vienas mažutis diedukas pasikvietė mane kažko parodyti lėkštėje. Supratau, kad klausia, kas tai. Karbonadas, pasakiau, pakartojau „karbonad“ ir apsisukau bėgti virtuvėn. Diedukas piktai sustabdė mane, pastukseno peiliu į lėkštę ir tada supratau, kad ne mėsa jam rūpi. Jis rodė į mažytį taškelį lėkštėje, beveik juodą, ir nesupratusi šios gastronominės mįslės nubėgau atsivesti „bufetavos“. Močiutė išklausė jo lyg gydytoja pakreipusi šonan galvą.

– Być nie może? – pasakė ji ir paėmė lėkštę.

Salėje pasidarė prakeiktai tylu, po mūsų kojomis gailiai sucypė grindys, o mums išėjus kilo šnaresys.

– Antanina, lenkas sako, kad čia tarakonas.

Padėjome kepsnį ant mūsų rašomojo stalo.

– Kaaaas? – Antanina kažką pjaustė ir nepadėdama peilio atsvyravo prie mūsų. Ji net išaugo iš nuostabos. – Koks dar tarakonas?

Visos žiūrėjome į lėkštę ir mažą taškelį ant jos krašto.

– Čia ne tarakonas, o svogūnas! – sušuko ji. – Gal sukepęs, bet svogūnas!

Man teko nešti lėkštę atgal. Močiutė paaiškino svogūno versiją. Diedukas klausėsi nepatikliai, o paskui atsisakė valgyti. Vėl grįžome į virtuvę.

– Jis sako, kad ten tikrai tarakonas, mažiukas, su kojytėmis, – pasakiau Antaninai.

Tuomet ji padėjo peilį, pasitaisė prijuostę ir žengė į salę.

Kaip dabar pamenu ją – sunki krūtinė, dėl kurios linko į priekį, garbanotas viršugalvis, ilga nosis ir oranžinės piktai suspaustos lūpos. Trys žingsniai ir ji išdygo priešais lenką su savo trumpu chalatu, iš po kurio matėsi sijonas ir liesos kojos pilkomis vyriškomis kojinėmis baltose šlepetėse. Ji sudėjo rankas po krūtine ir ėmė aiškintis dėl to svogūninio tarakono. Jos balsas tapo plonas ir… Nepamenu derybų eigos. Ar Antanina atsisakė tiesumo ir ėmėsi flirto, ar lenkas atlyžo, o gal ji visgi atsiprašė? Man rodos, ji iškepė jam kitą kepsnį su kitomis bulvėmis, gal šį kartą be svogūnų ir tarakonų. Mes ilgai tyrinėjome tą taškelį lenko lėkštėje, neįžiūrėdamos jokių kojyčių, Antanina suvalgė jo atsisakytą kepsnį, o kai grupė išvyko, iškepė po vieną ir mums. Tą vakarą skirstėmės liūdnos ir savimi nepatenkintos, nieko neišmanydamos apie klientų aptarnavimą, tinkamą komunikaciją ir panašius, dar nepopuliarius dalykus. Tiesa, virtuvėje po spinta pribėrėme nuodų tarakonams naikinti, ir tik po daugelio metų močiutė išsitarė, kad tie padarai mus puolė nuolat ir, velnias žino, galbūt galėjo pakliūti lėkštėn. Moterims, gaminančioms naminį maistą, tai buvo smūgis. Bandžiau juokauti, kad į meniu galėtume įtraukti kokį vabalų patiekalą, bet tai liko nesuprasta. Daugiau piktų diedukų nepasitaikė, vasara tęsėsi, bet jeigu sakyčiau, kad ramiai, tai nebūtų tiesa.

Kelias dienas po to Antanina buvo kandoka, paskui vėl viskas stojo į savo vėžes. Močiutės brolis gavo gero piratinio konjako, pramoginių šokių šokėjai grįžo iš konkurso su prizu, o aš jaučiausi tokia savarankiška ir puiki, kad nė nejutau prasidedančio paauglystės pragaro ir nežinojau, kad tokios vasaros, kai patenki į milžinų karalystę ir esi pasodinta į mažą sostuką tarp jų, nesulauksiu dar daug metų ir tapus suaugusiai dar ilgai visi atrodys tikresni suaugusieji nei aš. Tą vasarą triumfavau nykštukiniame soste.

Išskyrus manikiūrą. Supratau, kad nemėgstu manikiūro ir moterų lakuotais nagais. Dėl Pempienės.

Pempienė buvo bufeto savininkė. Dama, kurios aukštakulniai girdėjosi iš tolo. Dėvėjo šifonines sukneles, nešiojo trumpai kirptus, paveltus ir laku supurkštus plaukus. Apsiginklavusi auksiniais žiedais, raudonais nagais ir triukšmu, ji ateidavo į bufetą „kompanijos“. Mat buvo girtuoklė, gerdavo po pusę stiklinės ir vertė gerti kitus. Užkeldavo ant kėdės koją, kad susitvarkytų pėdkelnes, o išeidavo įsikibusi kam nors į parankę.

Kartą ji atėjo kaip tik tuo metu, kai viešbutyje pasirodė svečiai, prekiaujantys kailiniais. Žinoma, bufetas tais kailiniais susidomėjo ir mūsų virtuvė ūžė – Antanina matavosi juodus, močiutė – baltus juodais taškais. Abeji kailiniai atsidavė žvėrimi, nors buvo triušiniai, ir moterys keitėsi viena su kita.

– Šitie man maži, – Antanina nusivilko marguosius ir padavė močiutei. – Papai kaip levai, nesusisega per juos, – pasakė kaip visada, viską, kas buvo didelio, lygindama su liūtu. (Žiūrėkit, moterys, dariau namie sūrį, atnešiau paragauti. Didelis kaip levas!)

Tuomet močiutė konstatavo, kad jai bus geri margi, o Antaninai juodi. Bet, močiutės nusivylimui, margieji jai buvo per siauri apačioje.

– Pala, o gal mergaitei bus geri? – Antanina parodė į mane.

– Nenoriu, – sumosavau.

– Ko nenori? Tik pažiūrėkim, – ėmė spausti močiutė.

Kailiniai, žinoma, man tiko. Stovėjau su jais vidury virtuvės ir sužavėtos moterys ėjo ratu lyg maldininkai aplink statulą. Tuomet tarpduryje pasirodė Pempienė.

– Nu ką? – ji buvo įkaušusi.

– Žiūrim, kaip kailiniai tinka, – suklego moterys, traukdamos jai kėdę ir siūlydamos kavos.

– Aišku, tinka. Nupirk jai kailinius, Janyte. Tikra „kniaginia“, – ji užsimerkė ir kažką pavaizdavo ore cigarete.

Užteko jos žodžio, kailiniai atiteko man, ir nors smarkiai šėrėsi, šildė ne vieną žiemą. O Pempienė tol griuvo nuo kėdžių, plėšė pėdkelnes ir mosavo raudonais nagais, kol prarado verslą ir atgulė į kapą kartu su gramą dariusiu savo vyru, palikdama paauglį sūnų. Nuo to laiko sunkioji grožio artilerija man ėmė sietis su valdingu bejėgiškumu, kažkokiu vaizdiniu, kurį vejasi įkyraus draugiškumo vaiduoklės, pasmerktos kaukšėti koridoriais ir stūgauti iš liūdno aktyvumo, mojuodamos tuo raganų karnavalo manikiūru.

Vieną vakarą pasidarė labai karšta. Bufetas prisipildė žmonių ir dūmų. Iš pradžių užsuko tik šokėjų pora ir pavalgė, kaip visada, varškėtukų su arbata. Jiems išėjus manėme, kad daugiau niekas nebeateis, bet atėjo Šabaniauskas su pora senukų ir paprašė degtinės. Kol močiutė su juo plepėjo, išgirdau motociklą ir supratau, kad tai Šarmavičius, močiutės kraštietis, kaip ji vadino visus, kas turėjo bent kokį ryšį su jos miesteliu. Netrukus atėjo keli šeštojo policijos poskyrio darbuotojai, užsisakė kavos ir karštų sumuštinių sau ir savo kolegėms. Kai pro duris įėjo tyrėjas Ričardas su savo draugu armėnu, močiutė paliko mane už prekystalio ir nuėjo su jais pasikalbėti.

– Ričardai, vakar mums buvo labai baisu, – kaltai prisipažino lyg mokinukė.

– O kam dabar nebaisu, – nusijuokė Ričardas užsirūkydamas.

Armėnas palingavo, o močiutė ėmė pasakoti.

– Atėjo trise. Iš pradžių vienas užsisakė kavos, o kitas, kur buvo su panele, paprašė likerio. Negaliu, sakau, turim licenciją tik alui. Jis man atsakė – tu tik atnešk ir viskas, gerai? Aš išsigandau ir atnešiau. Nuėjau tvarkytis, bet girdėjau, ką jie kalba. Apie Gariūnus, kaip supratau. Tas su panele tą kitą ėmė kankinti, matyt, dėl prekiavimo. Sako – tu dabar žinai, kad tau viskas. Sumoki arba tau viskas. Daryk ką nori. Tas vargšas žmogus išraudo, net pajudėti bijojo. Jie ilgai sėdėjo, aš irgi nedrįsau pasakyti, kad jau užsidarom. Paskui tą vyrą paleido, o tas su panele dar kiek pasėdėjo. Ji, vargšė, visą laiką tylėjo. Išeidami numetė man 500 vagnorkių be grąžos. Tai kas čia per nesąmonė, Ričardai?

– Mafija, – atsakė jai tyrėjas nemirktelėjęs. – Brigada. Su jais labai daug vargo, – pridūrė paniuręs.

– Aš taip ir supratau. Gerai, kad nesiginčijau, – tarsi sau pasakė močiutė.

– Gerai, – sutiko policininkas.

– O ką man daryti dėl baudos? – po pauzės paklausė močiutė.

– Kokios baudos?

– Gavom gi. Kad neturim kasos aparato. Aš viską skaičiuoju skaitliukais. Kartais per dieną suprekiaujam tik už 40, gerai jeigu už šimtą. O bauda – trys tūkstančiai. Mokesčių inspekcija sako – mes griežti, nesumokėsit – ateisim į namus ir išnešim televizorių. Ką su jais daryti?

– Irgi nesiginčykit, Janina. Sumokėsite per kelis kartus. Kasos aparato reikia, juk tokia reforma.

– Taip, – močiutė pritarė, bet tebesėdėjo.

– Nieko negaliu padaryti. Policija ir inspekcija atskiros, niekaip jūsų neužstočiau.

– Tai aišku, aišku, – ji numojo ranka ir parodė man, kad padaryčiau dar kavos.

Tuomet nunešė jų tuščius puodelius į virtuvę ir grįžo pralinksmėjusi, nes pamatė Šarmavičių.

Pagarsinau muziką ir ėmiau lakstyti tarp virtuvės ir salės. Visi norėjo užkandžių ir gėrimų, todėl skubėjau nešioti butelius. Šaldytuvo duris, kad neužsitrenktų, kontroliavau keliu. Močiutei sušnibždėjau, kad jei toliau taip pilstysim, teks skambinti dėdei Antanui dėl papildymo. Ji nesuprato, kad tai tebuvo juokelis, ir su išgąsčiu atsakė, iš kurgi jis naktį to papildymo gaus. Antanina normavo salotas ir tarkavo sumuštinių įdarą. Netrukus viskas skendėjo trauktinės „Palanga“ garuose, šaukšteliai krito ant grindų, o aš pardavinėjau cigaretes pakeliais ir po vieną. (Antaninai buvau išvertusi jų pavadinimus: „Camel“ – „Kelmas“, „Pall Mall“ – „Palmė“, „Salem“ – „Salė“, bufeto, žinoma, o Kentas ir Bondas skambėjo lyg tiesiog pažįstamų vyrų vardai.) Vakarėliui trūko tik Pempienės, seniai nebuvo tiek žmonių. Kažkas bandė šokdinti močiutę, kažkas prašė kitos muzikos, bet mūsų radijas gaudė tik dvi stotis, o dar kažkas siūlė mus vaišinti šampanu. Antanina sušuko, kad nebūtų prieš, ir netrukus krito ant kėdės pavargusi, su kartėliu žiūrėdama į padėklą nešvarių indų, mano atneštų iš salės.

– Nu, Malvinute, mes šiandien kojas pakratysim, – pasakė.

– Ar ten dar daug žmonių? – paklausė Malvina, nesiliaudama plauti lėkštę po lėkštės.

– Pilna, – atsakiau.

– Reikės visus vyt, nes jie iki paryčių gali sėdėti, – Antanina pasilenkė pro tarpdurį pažiūrėti į salę.

– Kol po jų susitvarkysim, žiūrėk, ir trečia nakties ateis, – pritarė Malvina.

Ji buvo vyriausia, ir man buvo nuostabu, iš kur ši senutė turi jėgų visą dieną plauti indus.

Kada vakarėlis baigėsi, nepamenu. Pamenu, kad dangus buvo žvaigždėtas ir artimas, kai pėsčios ėjome namo. Vienoje sankryžoje atsiskyrė Malvina, kitoje – Antanina, o mudvi su močiute patraukėme palei ūžiantį greitkelį, kai kur šviečiant nemiegantiems daugiabučių langams.

– Kaip šiandien suprekiavome? – paklausiau močiutės.

– Puikiai, – atsakė ji ir pasiraususi rankinuke ištraukė mano mylimą kokosinį „Bounty“.

Kai leidomės nuo kalno į savo gatvę, uždainavau, žinodama, kad niekas manęs negirdi, tik automobiliai lekia pro šalį, o jiems nutilus čirpia žiogai. Dainavau pasisukus į šoną, lyg mane sektų kamera, kaip mačiau darant per MTV, ir manęs klausėsi įsivaizduojamas klausytojas, turbūt mokantis tiek pat anglų kalbos, kiek ir aš. Nakties vėjas šiaušė man plaukus. Močiutė ėjo šalia, kažką mąstė ir sau šypsojosi. Jeigu kas būtų paklausęs, ar yra pasaulyje laimingiausia mergina, būčiau atsakiusi, kad tai aš.

Tą vasarą pasaulis man atrodė savas. Žmonės, kurie tenorėjo pavalgyti ir išgerti, buvo saugiausia žmonijos dalis, kuriai galėjau priklausyti. Visi man šypsojosi, kaip šypsomasi senoms nuotraukoms ar žaidžiančiam pievoje šuniui. Džiaugiausi gyvenimu nė nenutuokdama, kad žmonės apsimeta turintys reikalą ne su vaiku, o rimta, gerai besimokančia mergina. Jeigu būtų galima išmainyti viską, ką žinai, į tai, kaip nori jaustis, sutikčiau būti tas niekis vėl. Niekis ten ir liktų – šiltame skersvėjyje, atvirose plaštakose, vis bandančiose pagauti šiltą vėjo srovę.

Vasara, žinoma, baigėsi. Baigėsi grindų girgždėjimas ir melsvi dūmų ornamentai ore, šaltis iš ūžiančių šaldytuvų, pievų vaizdas už grotuotų langų, šlapios Grišos nosies įspaudai mano marškinėliuose ir kepamų sumuštinių kvapas. Dar neatėjus rudeniui, šokėjai nustojo lankytis. Man net palengvėjo. Jie nebematys manęs, mano žalumo ir juokingo lindėjimo už prekystalio! Taupydami būsimiems čempionatams, jie įsirengė valgymo kampą savo repeticijų salėje ir nebepirko varškėčių. Ir mums beliko sekti jų karjerą per televiziją. Vėliau jie išsiskyrė, bet dar ilgai nešiojausi man paliktą įspūdį, vaizdinį jų kietos ir grakščios kasdienybės, lyg sudarytos iš rūko ir plieno. Močiutė pasakojo, kad šokėja įsimylėjo savo partnerį, jis jos – ne, ji savęs niekaip nenugalėjo ir galiausiai jie nebegalėjo šokti. Bufetas tapo jų pabaigos liudininku.

Dar vėliau nustojo gyvuoti statybos trestas, ir kai viešbutį privatizavo, bufeto moterims buvo pasiūlyta įsigyti senų pagalvių ir lėkščių. (Dar ir šiandien kažkur tebėra pora aliuminio desertinių su plastikinėmis kojelėmis.) Iš pradžių nustojo važiuoti rusai, po to – lenkai. Prekyba sumenko, ir bandydamos gelbėti leisgyvį bufetą moterys perklojo grindis ir perdažė rūkalų įsigėrusias sienas. Šis desperatiškas veiksmas nieko negelbėjo ir 1995 metais bufetą teko uždaryti. Tiesą sakant, iki uždarymo bufetas sulaukė įdomios viešnios. Viešbutyje apsistojo suomė ir kas rytą ateidavo pusryčių. Kadangi tokio dalyko kaip pusryčių meniu nebuvo, moterys jai tiesiog patiekdavo sūrio, duonos ir sviesto, ir dar aviečių uogienės, kurios močiutė atnešė iš namų. Suomė klausė, ar negalėtų išsivežti skaitytuvų, matyt, jie jai patiko.

Antanina iš bufeto išėjo pirmiausia, prieš tai įsigudrinusi kombinuoti. Nedeklaruodavo nupirktų prekių, ir netrukus jos pamaina galėjo girtis ne balandėliais, o nuolatiniu trūkumu. Atsisveikinus su ja, nebebuvo jokių žinių, vėliau kažkas pasakė, kad ji dar keletą metų dirbo kitoje valgykloje. Apie Malviną ir Elvyrą nebežinojome nieko. Po dvidešimties metų pasiekė žinia, kad Antanina mirė staiga, lygindama rūbus.

Kai manęs pasiimti atvyko mama, nepažinau jos. Pamaniau, kad į bufetą atėjo nauja lankytoja, ir toliau kažką veikiau už prekystalio. Cha cha! – sušuko mama, kai puoliau jai į glėbį. Mane suklaidino jos nukirpti plaukai. Nauja mamos šukuosena ir mano virtimas vėl vaiku laiko strėlę pasuko pirmyn, paskui atgal, nes mama pasikeitė, o aš turėjau atsikeisti. Vėl lankyti mokyklą, nieko nedžiuginti, nebenešioti šaltų gėrimų ir karštų sumuštinių. Žavesys ir triumfas vėl tebus filmų ir saulėlydžių fikcija, o aš vėl virsiu kaulėta moters užuomazga, ne linksma, visaverte „bufetava“.

Kai pirmą rugsėjo savaitę mums išdalino knygas, muzikos vadovėlyje atsiverčiau šiuolaikinių Lietuvos solistų skyrių ir iš nuostabos sušukau: „Šabaniauskas!“ Muzikos mokytoja nusišypsojo. „Teisingai, klausysimės jo dainų plokštelės, tikriausiai visi žinote „Anzelmutę“, kitas irgi…“ – ji kalbėjo, o aš norėjau sušukti: „Ne tas Šabaniauskas!“ Negalėjau patikėti, kad į mane žvelgė jis, rodos, galintis mirktelėti savo perregimomis akimis, pasakyti, kad esu angelas, ir dailiai padėti vieną delną ant kavos puodelio, o kitą ant degtinės stikliuko. Kiek vėliau močiutė pasakė nežinanti, kas dabar bus su Šabaniausko motina. O kas su ta motina? – paklausiau. Nagi jis ją paliko. Mirė anksčiau, kaip visuomet liūdniausio likimo atveju, kai senas apleidžia dar senesnį.

Jeigu rudenį man kas būtų siūlęs rinktis – štai tau vienas padėklas, kuriame viso gyvenimo begalybė, nežinomas meniu, pažadai ir paslaptys, o kitame – tik mėgstamas padažas ant pažįstamo kotleto, vėl vasara, bufetas, pilnas žmonių, ir, atrodo, dirbsime po vidurnakčio, aš puikiai žinojau, ką būčiau pasirinkusi. Bet pasirinkimo nebuvo. Tik dangus, lyg norėdamas paerzinti, dar dažnai rodė savo šėlsmą.