Kapitalizmas, postmodernus identitetas ir dvi lego kaladėlės

Dvidešimto amžiaus septintasis dešimtmetis buvo lemtingas Vakarų mąstymo tradicijoje. 1967 m. filosofas Guy Debordʼas išleido savo kultinį veikalą „Spektaklio visuomenė“. 1968 m. prancūzų jaunimas su Mao Dzedongo portretais išėjo į Paryžiaus gatves statyti barikadų, o Prahoje sovietiniai tankai traiškė trumpam pražydusius pavasario žiedus. O 1969 m. Amerikoje nugriaudėjo Vudstoko festivalis – jis tapo laisvės, seksualinės revoliucijos ir psichodeliniais narkotikais praskaidrintos kasdienybės simboliu. Įvyko tai, ką filosofas Jeanas-François Lyotardʼas knygoje „Postmodernus būvis“ pavadino metanaratyvo griūtimi. Neliko amžinų ir neabejotinų tiesų, stabilaus identiteto ar universalaus pažinimo. Viskas tapo diskursu, todėl nuo šiol, kaip teigia garsus postmodernizmo šūkis, anything goes!*

1968 m. Danijoje taip pat atidarytas pirmasis Legolendas. Šis faktas ne mažiau svarbus už ką tik išvardintus kertinius postmodernios epochos įvykius. Psichologai lego žaidimą apibrėžia kaip puikų kūrybinės destrukcijos pavyzdį. Savaime šis žaislas yra lyg prieš pasaulio sukūrimą tvyrojęs pirmykštis chaosas, todėl iš lego kaladėlių galime pastatyti viską, ko geidžia vaizduotė. Sukūrę „kažką“, lyg Platono Demiurgas, mes taip pat identifikuojame: tai yra namas, tai yra mašina, o tai yra parduotuvė, kur aš galiu nusipirkti daugiau kaladėlių. Tačiau jei norime tęsti žaidimo procesą, teks sugriauti sukonstruotą objektą ir taip panaikinti jo identitetą. Bet pats griovimo aktas atveria duris naujam kūrybingumui, todėl dabar galima sudėlioti ir įvardinti dar daugiau naujų daiktų. Nagrinėdamas žaidimo fenomeną Johanas Huizinga pastebėjo, kad žaidybinis veiksmas dažniausiai turi savo konkrečią erdvę ar laiką – žaidimas prasideda ir baigiasi arenoje, aikštelėje, ant lentos ir pan. Tačiau lego neapribotas stabilių taisyklių, nes žaisti galima bet kur ir bet kada. Štai kodėl šis žaislas tampa tobula nuolat besikeičiančio pasaulio alegorija.

Būtent tikrovės likvidumas yra „Lego filmo 2“ pagrindinė tema. Be abejo, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jame pasakojama apie atstūmimo baimę, asmenybės unikalumą ir – svarbiausia – draugystę. Tačiau numetus ideologinę Majos skraistę galima pamatyti, kad tai animacinis filmukas apie kapitalizmo amžinumą ir subjektyvaus identiteto nestabilumą. Kitaip sakant, tai filmas apie mūsų postmodernų būvį.

Kapitalistinė apokalipsė

Jau pirmoje „Lego filmo“ dalyje pastebima dviprasmiška kapitalizmo kritika. Filme pasakojama, kaip pagrindinis veikėjas Emetas gelbsti miestą nuo piktojo verslininko monopolisto, norinčio tikrovei suteikti stabilų pagrindą, – pastarasis visas kaladėles suklijuoja „Momento“ klijais. Taip aktualizuojama minėtos kūrybinės destrukcijos priešingybė, t. y. stabili ir nuobodi kasdienybė, kur visos vartojimo alternatyvos priklauso vienam stambiam konglomeratui. Tačiau, be šių akivaizdžių nuorodų į ekonominių santykių nelygybę, kūrinyje nagrinėjama ir kapitalizmo kuriama kultūra. Lyg Karlo Marxo antstato ir bazės idėją prisiminę, filmuko kūrėjai parodo, kaip visiškai eilinis statybininkas Emetas, eidamas į visiškai eilinį savo darbą, išgeria visiškai eilinį kavos puodelį ir niūniuoja visiškai įprastą ir visiems įkyrėjusią dainelę. Būtent tai, pasak Marxo, ir yra ideologija. Ir taip diena iš dienos, kol proletariato atstovas netikėtai praregi ir supranta, kad egzistuoja alternatyvus gyvenimo būdas. Be abejo, filmo žiūrovas žino, kad tikrovėje lego konstruktorius kainuoja brangiai, tačiau pasirinkdamas žiūrėti šį kūrinį jis sąmoningai pamiršta faktą, jog kaladėlių pirkimas ar net filmo peržiūros veiksmas jį patį įtraukia į išnaudotojišką pridėtinės vertės generavimą. Būtent šiuo aspektu „Lego filmas“ toks įdomus – jis perpildytas netikros saviironijos ir pašaipos, o juk kartais taip malonu save apgaudinėti.

Antroje animacinio filmo dalyje kapitalizmas išlieka esminė tema. Nors kūrinio veiksmas prasideda postapokaliptiniame pasaulyje, filmo veikėjai vis tiek neužmiršta vartoti. Štai kodėl atkartojama pirmoje dalyje matyta pradžia – Emetas ir vėl eina į darbą, vėl išgeria kavos puodelį ir vėl niūniuoja tos pačios dainos motyvą! Knygoje „Apokalipsė kine“ Nerijus Milerius atskleidė schemą, kuri naudojama pasaulio pabaigą demonstruojančiuose filmuose. Pasak filosofo, ekrane regima nelaimė suspenduoja kasdienius įpročius, kuriuos atkurti geidžia filmo veikėjai ir žiūrovai. Neatsitiktinai apokaliptiniai filmai dažniausiai prasideda kasdienio gyvenimo ritualų scenomis: pusryčiai virtuvėje, pasiruošimas vonios kambaryje arba pabudimas miegamajame. Šią monotoniją nutraukia visuotinė nelaimė, kurią filmo pabaigoje turi pateisinti atkurtas kasdienis gyvenimas. Pavyzdžiui, apie ateivių invaziją pasakojančio filmo „Nepriklausomybės diena“ pradžioje dalis veikėjų dėvi chalatus. O paskutinėje filmo scenoje lakūnai, numušę svarbiausią ateivių laivą ir išgelbėję Žemę, susitinka su savo mylimosiomis, vaikais ir pačiu JAV prezidentu. Taip populiarusis postapokaliptinis kinas pabrėžia kapitalistinio gyvenimo būdo neįveikiamumą. Kaip ironiškai pažymėjo filosofas Slavojus Žižekas, Holivudas, kaip ir populiariosios kultūros suformuota sąmonė, kur kas lengviau įsivaizduoja pasaulio pražūtį, o ne kapitalizmo pabaigą.

Nors „Lego filme 2“ užsimenama, kad veikėjams nepavyksta atstatyti ateivių sugriauto didmiesčio, jie sugeba sukurpti savo postapokaliptinę oazę, kur vis dar stūkso vietinė kavinė, tatuiruočių salonas ar sporto salė. Kitaip tariant, pati vartojimo kultūra gali išlikti, tereikia šiek tiek pakeisti savo reikalavimus. Ir būtent subjektyvus asmenybės pasikeitimas yra antra svarbi filmo tema.

„Lego filmo 2“ kadras

Stabilus kismas

Pats Emetas reprezentuoja konservatyvų mąstymą. Nors jis žino, kad kiekvieną atstatytą pastatą vėl sunaikins ateiviai, jis vis tiek bando atkurti savo senuosius namus, kuriuose gyveno iki lemtingų įvykių. Kai juos dar kartą subombarduoja įsibrovėliai, Emeto mergina pasako, kad „jis nesugebėjo prisitaikyti prie besikeičiančių laikų“. Šiame naujajame pasaulyje pasikeičia ne tik fizinė tikrovė, bet ir sąmonė, nes dingsta archimediškasis moralinio vertinimo taškas. Tokį nestabilumą puikiai pademonstruoja du filmo veikėjai, turintys realizuoti klasikinę gėrio ir blogio perskyrą. Iš pradžių žiūrovas supažindinamas su neapibūdinama būtybe, kas 5 sekundes keičiančia savo formą. Kaip ji pati sako, „gyvenimas yra nepastovus, nuolat besikeičiantis“, todėl ji „gali tapti bet kuo“. Filmo pradžioje žiūrovas įtaria, kad ji yra pagrindinė blogiukė. O tada netikėtai Emetui į pagalbą atskuba veikėjas, turėjęs tapti geruoju pagalbininku. Tačiau filmo pabaigoje paaiškėja, kad tai yra Emetas iš ateities, kuris visgi nusprendė prisitaikyti prie postapokaliptinio pasaulio ir pasikeisti**. Kūrinio atomazgoje viskas apsiverčia aukštyn kojomis, nes protagonistai virsta antagonistais ir vice versa. Knygoje „Takusis blogis“ Zigmuntas Baumanas ir Leonidas Donskis teigia, kad likvidžios tikrovės*** epochoje dingsta akivaizdi perskyra tarp gėrio ir blogio. Didžiosioms moralės taisyklėms netekus savo universalaus autoriteto, tapo galimas moralinis manipuliavimas, todėl atsirado tokie terminai kaip „posttiesa“ arba „alternatyvūs faktai“. Štai kodėl Kinija kritikuoja Vakarus dėl nedemokratiško elgesio, o Rusija apsimeta, kad nekariauja Ukrainoje ar Sirijoje. Tokiame pasaulyje gyvenantis žmogus dėl informacijos pertekliaus ir jos daugiaprasmiškumo lengvai pasimeta ir nesupranta, kas yra draugas, o kas – priešas.

Tačiau nestabili tampa ne tik viešoji erdvė, bet ir žmogaus identitetas. Susikūrus moderniai valstybei tapo įprasta, kad šalies biurokratai stengiasi kontroliuoti ir privatų piliečių gyvenimą. Štai kodėl keliami klausimai, kiek cukraus ar narkotinių medžiagų kasdien (ne)gali suvartoti pilietis. Tačiau iki šiol buvo išlikusi tam tikra subjektyvi ir vidinė erdvė, kuri atribota nuo išorinio viešojo gyvenimo. Dėl jos kovojame, kai kitam pasakome, kad jis „nelįstu mums į dūšią“. Kaip tik ji leidžia pasakyti – tai esu aš. Tačiau nūdienos pasaulyje ši erdvė taip pat pasiduoda postmoderniam nestabilumui. Tiek pirmoje, tiek antroje „Lego filmo“ dalyje dažnai juokaujama apie lengvą ir staigų veikėjų pasikeitimą. Lego žmogeliukai bet kada gali pakeisti šukuoseną, galvą ar bet kurią kitą kūno dalį. Nepatinka, kaip atrodai? Nieko baisaus, tereikia nusipirkti naujas detales ir pakeisti senas! Ši abiejuose filmukuose demonstruojama logika aktualizuoja nūdienos pasaulyje svarbią tapatybės politikos (angl. identity politics) temą, kai iškyla lyties, gyvybės, fizinės ir psichinės ligos ar normalumo ir kitoniškumo apibrėžties klausimai. Postmodernus mąstymas kaip tik leidžia teigti, kad visuomenės sukurtos tiesos ir prasmės neturi stabilių referentų tikrovėje, todėl jas galima perkonstruoti ir keisti. Pavyzdžiui, Judith Butler teigia, kad net biologinės lyties samprata yra socialiai sukurta idėja (tai ji vadina lyties performatyvumu). Be abejo, būtina pripažinti, kad visos šios mąstymo pastangos padėjo sukurti Vakarų visuomenę, įtraukiančią vis daugiau visuomenės paribyje esančių žmonių. Tačiau, pasak Žižeko, šios idėjos puikiai parduodamos. Tai akivaizdžiai pastebima reklamose, kuriose skamba tokios frazės kaip „atrask save“, „būk savimi“, „pamilk save“, „būk originalus“ ir pan. Girdint jas, tegali kilti klausimas – o kada gi aš save pamečiau?

Istorijos pabaiga

„Lego filmas 2“ yra kur kas sudėtingesnis kūrinys nei prieš kelerius metus pasirodžiusi pirma dalis. Filmas perkrautas įvairių idėjų ar detalių, todėl kyla klausimas, ar tai tikrai vaikams skirtas filmukas. Tačiau, kaip, tikiuosi, parodžiau šioje apžvalgoje, jis leidžia apmąstyti nestabilaus nūdienos pasaulio problemas. Ir tai yra stipriausia jo savybė – žiūrint jį teks kelti klausimus, kurie galbūt padės savarankiškai konstruoti save patį. Priešingu atveju mus sukonstruos kažkas kitas.

–  –  –