Globėjiška proza

Daina Opolskaitė. Dienų piramidės. Novelės.
V.: Tyto alba, 2019. 240 p.

Kovo mėnesį įvykusios Dainos Opolskaitės knygos „Dienų piramidės“ sutiktuvės nustebino pristatymams retai būdingu aistringumu. Susirinkusieji palankiai vertino knygą, tačiau leido suprasti, kad juos sudomino skirtingi dalykai. Laimantas Jonušys tarė, kad jei būtų pasikliovęs vien Opolskaitės perskaityta realistinio pobūdžio novelės ištrauka, turbūt į knygą nebūtų atkreipęs dėmesio. Jūratei Sprindytei atrodė, kad autorė stipresnė tuose tekstuose, kuriuose nesiekia laimingos pabaigos ir sugriauna pusiausvyrą. Netiesiogiai paliesta svarbi tema, būdinga smulkiajai lietuvių prozai, – trapi linija tarp sekimo tradicija ir sėkmės tekste sulaužius lūkestį, kad tradicijos bus paisoma. Manau, taip atsitiko ne veltui: Opolskaitės proza yra puikus atvejis, galintis šią temą pastimuliuoti.

Recenzuodama novelės antologiją „Debesis ant žolės“ (2015), Sprindytė teigia, kad atgavus Nepriklausomybę, taigi jau ilgiau nei 20 metų, rašytoje novelistikoje esama „daugiau buvusio kanono patvirtinimo, o ne atnaujinimo ženklų“^*. Kita vertus, nesu tikra, ar šis vaizdas nėra išdistiliuotas. Įprastai skiriant solidžius prozos apdovanojimus rodoma pagarba tiems, kurie ne tik pasižymi smulkiosios prozos rašymo meistryste (žinoma, įžvelgiant priešpriešą su komercijai parsidavusiu romanu), bet ir prisideda prie tradicijos saugos arba yra su jos palaikytojais gretinami, atrenkami pagal kriterijus (tarkime, atitinka „vaičiulaitiškumą“; skiriant vardines poezijos premijas to išmėsinėjimo dar daugiau). Nedidelės šalies literatūrai svarbus kultūringas požiūris į tradiciją, puoselėjimas, kuris nepriveda prie literatūros stagnavimo, vienodėjimo, kylančio iš pasitikėjimo autoritetais. Įdomu, ką šiandien toks glaudumas teikia, kiek padeda autoriaus tekstų originalumui? Juolab kad šiuo atveju jis turi įtakos Opolskaitės įvaizdžiui. Bene 18 metų rašyta knyga „Dienų piramidės“ atskleidžia, kad ne tik žanro kanono pančiai tvirti.

Novelėse Opolskaitė geba persikūnyti į daugelį skirtingų balsų. Autorė ne tik kaskart pasiūlo individualią veikėjo perspektyvą, bet ir pažymi jo patirties ribotumą. Tai išskleisti rasta adekvati, psichologizuota raiška, todėl net jausminga banalybė, kai jauna mergina bando išreikšti savo santykį su prarastu mylimuoju, yra apgalvota (novelė „Tai, kas tikra“). Tekstai dažniausiai paremti pasyviu kameriniu stebėjimu, atsiminimu. Veikėjai dėl įvairiausių priežasčių (tarkime, vienatvės, patirties stokos, traumos, nepritekliaus, nelaimingos santuokos) linkę kurtis savus neišsakomus lūkesčius, guodžiančius miražus, o meno patirtis sukilninti. Tuo skirtingi Opolskaitės veikėjai artimi. Rutininiuose gyvenimuose, kuriuose normalizuotas susvetimėjimas, netektys, nusikaltimai, ligos, jie savaip siekia „duotų“ patyrimų gylio, kuris nepastebimai leistų atitrūkti nuo kasdienybės („Tai, kas tikra“, „Stebuklingas žmogus“, „Niekada“), natūralumo, ramybės ir tvarkos („Skola“, „Karūnos“, „Tik tvanas“). Kiekvienoje novelėje leisdama matyti kito akimis, net jei sukurta nuo suvokėjo pasaulio labai nutolusio žmogaus perspektyva (provincijos mergaičių, nelaimingų, pagal patriarchalinį modelį gyvenančių šeimų, senos kartos inteligentų), Opolskaitė pristato veikėją kaip atpažįstamą, jautriai artimą ir išvengia, pavyzdžiui, socialinės atskirties dramatizavimo.

Šių netriukšmingų tekstų dinamiką palaiko ryškus neatitikimas tarp intensyvios, bet siauros pasakotojo percepcijos ir prislopintos išorinio veiksmo logikos. Dėl atskleidžiamo veikėjo patirties ribotumo šalia esančiųjų poelgiai ir intencijos įžiūrimi tik punktyriškai, lieka nepažinūs ir subjektyviai supoetinti (beveik visada – iš meilės, jokiu būdu ne iš neapykantos), tačiau yra ne mažiau svarbūs. Ir tai yra šios autorės tekstų stiprybė: romiai išdėstytas dominuojantis naivumas, aklumas, kaip tik dėl to, kad sykiu pajėgiame įžvelgti ne viską ir šis tas kaupiasi iš pažiūros nereikšmingose detalėse, suvedžioja ir parengia nuostabai dėl artėjančio finalo – tragizmo ar galimo nušvitimo. Kai kuriais atvejais taip nutinka dėl sudėtingesnio pasakojimo sumanymo. Didžiausia drama išlieka ten, kur finalas atviresnis. Taip Opolskaitės novelistika parodo, kad vien pasyviai įsijausti į tekstą nepakanka, o skambūs teiginiai, iškeliantys novelės meistrystę liudijantį juvelyriškumą, teksto nevienkartiškumą^**, metaforiškas rašytojos gabumų išaukštinimas^*** turi pagrindo.

Vis dėlto prozoje siūloma apgaulė teksto nuoširdumu konkuruoja su Opolskaitės, kaip ir vyresnės kartos autorių, tekstams būdingu šališku etiniu pasaulėvaizdžiu. Ar merginos įtūžis „Karūnose“ kyla ne todėl, kad ji – paauglė, kuri paaugs ir, matyt, susipras, o kol kas tik nujaučia, kaip viskas turi būti? Ar nenutuokiame, kad bejėgis Gustavas yra gerasis veikėjas, o jo laisvamanė Džina – ta blogoji („Tik tvanas“)? Šis šališkumas, numanomo lėmėjo vaidmuo, mano požiūriu, veikia ne teksto labui.

Daugelį metų rašytoms novelėms būdinga ta pati kryptis, leidžianti teigti, kad netobulame gyvenime atsitinka taurių dalykų, kad pamatiniai ramsčiai nekinta – menas kaip prieglobstis, žmogaus gyvybės vertė, pagarba kitam, tikra meilė ir buvimas savimi. Opolskaitės proza užprogramuota klasikine prasme ieškoti žmoguje žmogaus, anapus įvairiausių pareigybių ir kitų „tuštybių“ – funkcionuoja per nuosaikų santykį su autoritetais (Aputis, Granauskas, Vilimaitė, Vaičiulaitis). Todėl nenuostabu, kad netikėtai destruktyvūs kai kurių veikėjų veiksmai, staiga viską pakreipiantys į pražūtį, gali nustebinti. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, nes „Dienų piramidės“ – globėjiška proza, kuri ilgainiui virsta numanomą empatiją teisinančia konstanta. Trauma, poelgio nelegalumas bus pateisinti, pavyzdžiui, iš krikščioniškos perspektyvos. Tad bet koks pusiausvyros suardymas – dar viena kompensacijos forma, siekiant, kad ką nors paaukojus ateityje būtų daugiau šviesos. O jei ir ne – tai vis tiek patiriama laimė kažkur yra, nors ir nutolusi, apie ją galima pasakoti, pažadėti.

Tai, kas nenuobodžiai ir gyvai rašančiai Opolskaitei rūpi, yra universalu, tačiau nebūtinai aktualu. Pastarųjų metų kontekstas rodo, kad aktualumą vis dažniau suvokiame iš santykio su pasauliu (todėl neretai plečiasi temų ir problemų laukas), o ne matuodami kūrinio vertę iš jo paties (kaip jis gabiai parašytas, kiek jis poetiškas, juvelyriškas). Antrasis raiškos dėmuo pakeri, įtraukia, o štai pirmasis kelia abejonių. Ši globėjiška proza kyla iš kančios, nukreiptos į šviesą, empatijos, kuri susilieja su veikėjų pasyvumu. Veikėjai, kurių akimis stebime aplinką, dažniausiai (išskyrus „Skolą“, „Niekada“) nėra kaltininkai, jiems pakanka būti liudytojais. Todėl originaliai, įtaigiai atskleista psichologizuota veikėjo percepcija, kurią sieju su Opolskaitės novelių stiprybe, drauge turi ir trūkumą, nes funkcionuoja viena kryptimi, didaktiškai. Viena vertus, dėl to atrodo, kad ji yra pajėgi pagilinti pasaulio supratimą, kita vertus, atsitraukus atokiau, užliūliuoja ir leidžia prisimerkti nuo papildomų problemų. Ne reiškinio, bet patyrimo, ne tikrovės, bet tikrumo afišavimai, vedantys į mentalinę priebėgą, pamokančią saviguodą, jų neturi ir nesprendžia, nes siūlo gerai pažįstamą vertybių diskursą.

Santykis su realybe novelėse vis dar pakeičiamas aukštesne valia, lemtimi. Šiuo požiūriu, kitaip nei Valdas Papievis, Opolskaitė naratyvo neaukoja dėl būties kontūro, tačiau veikėjai vargiai modeliuoja savo gyvenimus: „Jis atsistojo nuo pietų stalo, tarytum kas būtų pakėlęs, ir nuėjo, tarytum kas būtų paėmęs ir nuvedęs už rankos. [...] Gustavas nežinojo, kaip pranešti dukteriai apie savo apsilankymą ir norą pasikalbėti“ (p. 152–153); „Jis nepaliko manęs, atsiuntė ją žinodamas, kad neišsikapanosiu. To neįmanoma suvokti, bet aš turiu aibę progų kasdien tuo įsitikinti“ (p. 70). Kai kurios situacijos atskleidžia stebėtinai ribotą veikėjų savivoką, gebėjimą interpretuoti ir vertinti (net ir praeitį), yra apibrėžiamos pojūčiais, intuityviais numanymais („Žodžiai, tik žodžiai, kuriuos reikia pasakyti ir kuriuos skausmingai norisi išgirsti. Ir visai nesvarbu, kad tai tik jų kūnai, kad tų žodžių sielos seniai mirusios, o jų gyvybė klaidžioja ir galia klaidžioja kažkur praeityje“, p. 220).

Pasaulis, kurį vaizduoja Opolskaitė veikėjų aprangos detalėmis, kalbėsena, tik imituoja panašumą į šių laikų kasdienybę. Tekstas gali atrodyti skoningas ir semantiškai klusnus, bet tik kalbos lygmeniu, dėl išplėsto palyginimo dailumo: „Viskas nutiko taip greitai, tiesiog kosminiu greičiu, jos ranka išniro čia pat kaip erdvėlaivis, nematomos jėgos valdomas dronas, staigiai praskriejo man pro skruostą“ (p. 42). Pusėje „Dienų piramidžių“ novelių funkcionuoja siaurą vaizduotės plotą atveriantys simboliai (grotų, ledo, tvano, brandos egzamino, Mergelės Marijos ir pan.). Nors jie teksto struktūroje yra veiksmingi, atsiranda parengtame kontekste, bet dėl šabloniškumo įtampą verčia dirbtine, formalizuota, grąžina į išeikvotą vėlyvojo sovietmečio prozai būdingą dviprasmybės teritoriją. Norintys interpretuoti noveles iš jų gali prigliaudyti papildomų archetipinių ar krikščioniškų dimensijų ar mėginti įminti, kaip autorei pavyksta niuansuoti simbolį. Man atrodo, tai kaip tik paryškina įsitvirtinusią klišę apie buitinių prozos rūpesčių kilnų vertybiškumą ir ją verčia numanoma. Nepaisant temų ir charakterių amplitudės, vaizduojamų miesto ar provincijos situacijų, svarbi dalis novelėse panaudotų priemonių išlieka senamadiškos.

„Dienų piramidės“ leidžia mėgautis tekstu ir svarstyti, koks mūsų santykis su smulkiosios prozos tradicijos centrais, autoritetais, atgimstančiais šiuolaikinėje prozoje. Tad ir džiugu, kad gabiai autorei, gebančiai įtaigiai rašyti psichologizuotą prozą, paskirta Europos Sąjungos literatūros premija, ir paradoksalu – Opolskaitės vertybių diskursas gana toli nuo jos dvasios, nes reprezentuoja (post)sovietinę Rytų Europos kultūrą. O ji dar sykį primena pasaulį žmogelių, pramokusių iš anuometinio užgujančio santykio su sistema tvirtinti savo tylaus ir tyro išbuvimo galimybę. Todėl verta palikti atvirą klausimą, ar Opolskaitės ir panašaus pobūdžio proza aktuali būtent tuo, kad yra neaktuali. Kodėl?

–  –  –