Eilės

 

Šv. Kazimiero bažnyčios kupolas

 

Žvelgi žemyn į tuos ornamentus

Virš altorių, į tas sumūrytas arkas

Ir, rodos, bijai

Slapto troškimo nušokti,

To gundymo dykuma,

Tų klajonių nežinojimo salomis.

O čia virš skliautų džiovinama

Žuvis, įskrenda balandžiai ir laikas

Monotoniškai sukasi leidžiantis

Laiptais, kol pagaliau pajunti savyje

Ištuštėjimo pliūpsnį – kiek

Eisi tomis valandų padalomis,

Gal ten – viršuje,

Aukštybėse – šalta ir nejauku,

O štai tenai

Patvarios gelmės. Ir

Viskas sukurta iš dulkių:

Šie pastatai ir mūsų kūnai, auksas

Subyra kaip smėlio pilys ir tie juodi

Užrašai kriptose – neužbaigti freskų

Piešiniai kaskart verčia

Atminti

Tamsą, iš kurios gimėme ir kurion grįšime,

Lyg kaligrafišką eilutę

Iš psalmės.

 

 

 

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios sietyno laivo sapnas

 

Sapnuoti laivą įžengus pro šias duris

Į tirštą ir įmantrų barokinį užkampį,

Šviečiantį kristalų fejerverkų spalvomis

Tarsi keisto stebuklo įsikūnijimą,

Čia pat perlipus antkapių plokštes, jo

Fundatoriaus Mykolo Kazimiero Paco

Nusižeminimą, pažvelgus į šoną,

Kur turkų būgnai ir puošni prakartėlė,

Nors Kalėdų laikas praėjęs,

Nors išnykę visi dovanų traškesiai ir

Virš galvos – tik formų miškas,

Akantai ir šventieji, kaukės ir kriauklės,

Riterių šarvai ir herbų likučiai

Puošniame frize,

Gal tik vienas neatitikimas – vietoj

Barokinio spektaklio toks kūniškai

Monumentalus apaštalų apsikabinimas

Kaip tvirta žemė – klasicizmo inkliuzas

Šiame altoriuje, bet čia nėra nuobodu,

Apšviesti skliautai tai vienur, tai kitur,

Jaunuoliai filmuoja kažką: juk anas

Amžius kontempliavo mirties grimasas

Ir žmogaus laikinumą bei nuopuolį

Iki pragaro, jo tuščius troškimus

Priešpriešindamas dangiškai dermei,

Debesų begaliniam triumfui,

Juk viskas, kas tėra po kojomis, tik rutulys

Nuobodaus kosmoso erdvėje,

Mes tik atšvaitas, užtvindytas

Marių galaktikos,

O žemė tarsi Nojaus laivas, plaukiantis

Neaprėpiama tuštuma.

Bet šviesa šioje palubėje – ne miražas

Ir ne sapnas, nors aš nežinau,

Ar keliauju į ten ar iš ten, greitai blykšta

Mano įsivaizdavimas ir šios stiuko rozetės

Bei kartušai, Regina Pacis,

Gelbėk mus, niekas, nei sapnai,

Nei pirmapradis susidūrimas, šią

Slogią žiemą mūsų neužliūliuos,

Šį potyrio metą plyšta vaizdai,

Įsišakniję sienose, kyla link kupolo,

Kurio netvarume spindi laivas.

(Netvarumą mes juk įamžinome.)

 

 

 

Iš pokalbių su vaikais apie Vilnių

 

Kas įkūrė šį miestą?

Dievas, gal Gediminas ar Mindaugas, bet

Greičiausiai Dievas.

O kas turėtų būti ant bažnyčios?

Kryžius, bet čia ne jis,

O mėnulis, vadinasi, totorių mečetė,

Juk juos pakvietė Vytautas,

Buvo geri kariai.

O kas slepia savo veidą po kauke?

Gal vagis ar slaptas agentas?

Tačiau iš tikrųjų čia buvo budelis.

Butelis?

Ne, jums nereikėtų galvoti apie butelį,

Dar per anksti.

Bet ką jis veikia? Kerta galvas,

Tuomet viduramžiais egzistavo mirties

Bausmė, bet dabar mes

Gyvename demokratiškoje valstybėje.

O kaip miestiečiai sumanė ginti Vilnių

Šešioliktame amžiuje?

Pasikvietė tankus, turėjo daug šautuvų…

Vis dėlto teisus tas, kuris sako, kad

Pastatė sieną, gynybinę.

O kiek buvo sienoje vartų? Šimtas, dešimt,

Greičiausiai dešimt, bet aš nesu archeologė.

Ar lankėtės Bernardinų sode? Žinoma,

Ten supomės.

O kiek, manote, Vilniuje yra gyventojų?

Du milijonai… Gal per daug…

Ir ne trys kaip toje dainoje, daugiau nei

Penki šimtai tūkstančių, bet kas suskaičiuos

Visus čia atvykstančius.

O ar panašus į dabartinį Gedimino bokštas

Šiame paveiksle? Ne, nėra to namelio.

Beje, ten buvo cukrainė, o

Žinote, anais laikais nebuvo daugybės

Rajonų: Justiniškių, Žirmūnų, nei

Mindaugo tilto ir po miestą lakstė

Paršeliai.

Jiems juokinga ir jau nuobodu.

Po to eisime piešti Vilniaus,

Bet prašau – nepieškite tik televizijos bokšto.

 

 

 

Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise

  

Jolitos Skablauskaitės atminimui

 

 

Mirties kvėpavimas – duslus ir šniokščiantis,

Nors čia jaukus kiemas, palatose – Kristaus vizijos

Ir sudabartintos šv. Faustinos kančios,

Už lango kyla grakšti ir raibuliuojanti Misionierių bažnyčia,

Iš žaizdotos erdvės paukštis ištrūkęs

Linguoja šakose, vanduo ir ugnis keliauja lašelinėmis

Lyg gyvybės mana: ji pusiau prisikėlusi, bet

Miegas ją greitai suvysto, silpnumas –

Nuolatinė jos būsena stebint palatą pusiau

Atmerktomis akimis, siurbiant maistą per šiaudelį

Susisukusiai į kokoną lyg drugiui plėvėtais sparnais,

Kažkada čia buvęs vizitiečių vienuolynas,

Vėliau kalėjimas – tiek kaitos plūstant istorijos upei,

Ties šiomis sienomis kaip vienatvės įtrūkis

Toks skaidrus debesų spindėjimas ištveria daugiau,

Nei mes galėtume, – minutę ar net kelias,

Nors šios gėlės spindi virš čerpių stogų –

Geltoni narcizai ir rožės, atnešti kaip dovana,

Gal priminimas, kad dar esi reikalingas kažkam –

Dabar šis gyvenimas jiems kaip sapnas,

Nuskausminantis tikrovę, bet pats buvimas

Yra tik dabartis ir kontempliuoti patį netvarumą

Ir ramybę nusikračius visų įsipareigojimų, nes

Čia, po šiais restauruotais skliautais, jie

Lieka tik patys su savimi ir su Juo, kuris skleidžia

Tą švelnų garsą virš žolės ir stogų.

 

 

 

Senamiestis

 

Pilies gatvės korių vėrinys

Žvelgiant iš viršaus,

Akmenys cerkvės skverelyje

Ir bijūnai, be proto pražydę,

Tokia užmūryta dabartis

Plūstant turistams,

Istorijos tirščiams seklėjant,

Kaskart kitas atminties sluoksnis

Padengia patina mūsų veidrodžių

Šaligatvius.

Kiek neperskaitytų rankraščių

Vyniojas apie užmaršties deivių torsus,

Kiek neišspausdintų knygų, kurios

Pūva mūsų paslapčių spintose,

Nutylėtų tiesų, nepaskelbtų dogmų,

Kiek negimusių kūdikių mirksta mūsų

Praeities sąnašynuose:

Neišverktų šypsenų, sutrūnijusių savo

Būties pradžioje nusikaltėlių ir šventųjų,

Kiek neparašytų eilėraščių

Švysteli iš viršaus į sąmonę

Ir netikėtai kaip sniegas ištirpsta,

Nors dabar ne žiema…

 

 

 

Bernardinų sodas

 

Žydi rododendrai, karksi varnos,

Fontanas ištirpsta tolumoje

Prisigėręs mūsų liūdesio vandens,

Juk ką tik veikiame, tėra priklausomybės,

Anglis, medžių kamienų rievės,

Tamsžalio pavėsio taku mes einame

Ir brendame į drungną tėkmę,

Į varnų kranksėjimą, į ančių atspindžius,

Norime nerti giliau, bet akmenys

Mus sustabdo ir užmūrija

Ir pravirkdo žiedlapius beriančios gėlės,

Žemę nuo išsausėjimo saugo sliekai

Ir žingsniai, atsispaudę tamsoje,

Mums rodo vis tą pačią kryptį,

Tik išnykę seni plėvėti fontanai,

Išgenėti krūmai ir užmigę šešėliai

Uždeda antspaudus.

 

 

 

Žemyn

 

Leidžiuosi žemyn – laiptai

Išklibę ir statūs, mediniai:

Grėsmė apačioje:

Medžiais apaugę šlaitai

Lyg akstinas žvalgytis, o gal

Slėptis vis giliau į debesų nėrinius

Ar į gotikos mūrus, vienuolyno

Kiemus, mažus lyg kartoninės

Dėžutės, nors nėra lengva

Leistis, bet vis viena kopti

Aukštyn daug sunkiau,

O čia tik norėtumei nesuklupti,

Nepargriūti, juk katės lipa

Į medžius, net aukščiausius,

Lengvai uodegas išpūtę, kabinasi

Geležiniais nagais, lyg baltų

Protėvių vėlės keberiotųsi

Į kaulo kalną, ir

Sūpuojasi aukštai šakose

Kokios nors pirmykštės eglės ir

Negalėdamos nulipti kniaukia

Laukdamos eilinės TV pagalbos

Ar gailestingų žmonių, bet mes

Greičiau nusileidžiame,

Nei kopiame į viršų, juk esame

Ne angelai, net ne katės ir mūsų

Lipimas aukštyn kartais

Tebūna kritimas žemyn.

Nes savimonė bliūkšta, kaip

Beldžiasi į pašalių vieškelius.

Bet jei į mus pažvelgtų

Koks nors kankorėžis,

Kybantis ant šakos,

Aiktelėtų – ir iš kur tavo kvailumas?

Ir jei būtume katės,

Sūpuotumės ir verktume

Ant savo didingų viršūnių

Plonyčių šakų žvelgdami

Į bedugnę.