Bekasant pamatų duobę: apie rinkimus po rinkimų

Šie prezidento rinkimai buvo pirmieji, po kurių nuoširdžiai norėjosi atsidusti ir pasidžiaugti, kad „politinę diskusiją“ socialiniuose tinkluose pakeis senos geros pėdų nuotraukos paplūdimyje, buvusių klasiokų naujagimiai ir vienadieniai memų drugeliai. Buvo kažkada laikai, kuriuos vaizdų ir ginčų perkrautos smegenys prisimena lyg ramias atostogas: kandidato veidas žvelgdavo tik nuo skelbimų lentos prie kaimo parduotuvės ir tarp nupoliruotų senolių TV reklamose. Agitacija buvo tolima ir vienpusė, tad nesunku buvo ją atmesti kaip pagamintą, surežisuotą, nupirktą, žodžiu – netikrą. Ir skleisdavo ją beveidžiai galingųjų veidai, o ne iš tikrųjų rimtais reikalais susirūpinę draugai ir artimieji. Visi kolektyviai, stachanovietiškai nudirbome daug neapmokamo darbo, už kurį vos prieš kelerius metus viešųjų ryšių ir reklamos agentūros būtų susirinkusios gražaus pinigėlio (susirinko, aišku, ir dabar). Visaliaudinė agora atsivėrė ne tam, kad laikytųsi Ženevos konvencijos ir imtų belaisvius. Gerus porą mėnesių viešosios erdvės šūkiu buvo 2004 m. reperio P. Diddy išpopuliarintas „Vote or Die“ („Balsuok arba mirk“). Arba, tiksliau, atsižvelgiant į naująjį, suasmenintą, horizontalų agitacijos pobūdį, „Pietų parko“ išpopuliarinta parodija „Vote or I’ll Motherf–king Kill You“ („Balsuok arba aš tave, b–t, užmušiu“).

Nesiginčysiu, kalbėjimas arba rašymas apie rinkimus per rinkimus yra reikšmingas užsiėmimas – nors tikrai ne toks reikšmingas, kokiu jį tuos porą mėnesių laikėme. Vis dėlto rašymas apie rinkimus po rinkimų daug žavesnis vien tam tikra laisve ir atsipalaidavimu. Nebelikus „arba–arba“, atsiveria daugiau erdvės niuansams, „ir“ bei „bet“, ramesnei diskusijai su tais ir tomis, kurios, nepaisant vis pasikartojančių susipliekimų dėl svarbių dalykų, visgi stovi toje pačioje įsivaizduojamų barikadų pusėje. O svarbiausia – atlaisvėja kelias kairės taip mėgstamai kolektyvinei melancholijai: kas nutiko, kad visuomenė, vis dar neatsigavusi po 2009-ųjų krizės, prezidentu išsirinko bankų statytinį? Liberalus susitaikymas su „demokratijos žaidimo taisyklėmis“ („na ką gi, ne mano kandidatas, bet tokia liaudies valia“) čia visiškai nepriimtinas. Ne, tokie rinkimai ir toks prezidentas yra nesąmonė ir liūdesys – ir kas dėl to kaltas?

„Abu labu tokiu“

Ko gero, keisčiausias ir paradoksaliausias kalbėjimas šiuose rinkimuose buvo kalbėjimas apie ekonominę politiką. Viena vertus, apie „gerovės valstybę“ kalbėta daug, Nausėda netgi savo rinkimų programą taip pavadino. Kita vertus, „pagrindiniai“ kandidatai arba nesiteikė atskleisti, kokių struktūrinių pokyčių bus imtasi, kad toji gerovės valstybė pagaliau ateitų, arba žadėjo, kad viskas bus kaip buvę, tik labiau. Nausėda kryžiumi gulė už tai, kad „Lietuvai reikia daugiau savininkų“, Šimonytė nė per ištiestą ranką nenorėjo prisileisti minčių apie valstybės kišimąsi į viešąjį sektorių, o Skvernelis žadėjo kovoti su korupcija bei pavesti Bažnyčiai mažinti socialinę atskirtį. Verslumo, antikorupcijos ir laisvės (čia – ekonominės) sąvokos pastaruosius trisdešimt metų tiek skaptuotos atšipusia retorika, kad, priglaudęs ausį, galėtum išgirsti jūros ošimą. Apie ekonomiką daug išsamiau kalbėjo radikalios dešinės ir naujai „suradikalėjusių“ socialdemokratų kandidatai. Pirmasis, nusilenkęs mokytojams, medikams ir pensininkams, pasiūlė porą nuo proto nušokusių idėjų, įskaitant ir kvazinatūrinių mainų skatinimą bei „Skuodo litus“. Antrasis devyniolikoje puslapių išsamiai paaiškino savąją gerovės viziją, nepamiršdamas nė vieno elemento, netgi tvarios vilkų populiacijos po praūžusio kiaulių maro*. Abu surinko po beveik 5 proc. balsų. Tarsi centristo svajonėje, „visi tie radikalai“ šiuose rinkimuose liko „vienodi“: tik menkos neracionalių sektantų grupelės, nenorinčios tolygios raidos ir gyventi kaip normaliam užsieny.

Ekonomikos klausimą greitai ir efektyviai išsprendus, kairiesiems „radikalams“ liko vienintelė dilema: ar verta balsuoti antrajame ture, jei viskas, kas sprendžiama, yra tai, kas vadinama „kultūrine“ ar „tapatybine“ politika, „žmogaus teisėmis“ ar „laisvėmis“, ir tai nekonkrečiai, aptakiai, per aplinkui, „strategiškai“? Argumentas „abu labu tokiu“ buvo gana pagrįstai kritikuojamas, pirmiausia pirštais rodant į Nausėdos flirtą su „tradicinės šeimos“ gynėjais, tada tais pačiais pirštais badant į skirtumo nematančiųjų privilegijas. Iš tikrųjų, tai, kas rodo skirtumo nebuvimą, yra svarbu, kaip ir asmeninės patirties santykis su „platesnio vaizdo“ matymu. Kai Slavojus Žižekas sako, kad Hillary Clinton yra didesnė problema nei Donaldas Trumpas ir galbūt Trumpo prezidentavimas pagaliau paskatins JAV „kairę“ tapti kaire be kabučių, jis yra teisus. Kaip ir britų trockistas Markas Thomas, teigiantis, kad įmanomas ir kairysis „Brexitas“ – apribojant kapitalo judėjimą ir atmetant geležinkelių nacionalizuoti neleidžiančią ES teisę, bet paliekant atviras sienas žmonių judėjimui, o magaryčių dar ir suteikiant toriams puikią progą pademonstruoti savo nekompetenciją. Visgi į tokius optimistiškus politinės ateities planus sunku įtraukti tūkstančių žmonių nerimą dėl jiems svarbių, tiesiogiai ir materialiai jų gyvenimus veikiančių klausimų. Trumpo administracija reiškia ir ekologinės krizės didinimą, ir žalią šviesą abortų draudimams dvylikoje (kol kas!) valstijų, ir nežmonišką elgesį su tinkamų popierių neturinčiais migrantais, ir aštrėjančią įtampą su Iranu… Atpigsiantys traukinių bilietai neguodžia deportacijos grėsmę, pagausėjusius rasistinius išpuolius ir nesaugumą dėl ateities patiriančių migrantų Jungtinėje Karalystėje. Pakentėti, kol kairė (ar „kairė“) persiformuos ar sukaups pakankamai jėgų, kad galėtų įvykdyti „liaudies „Brexitą“, atrodo kaip prabanga, kurią sau gali leisti – taip, jūs atspėjote – tik tie, kas gali sau ją leisti.

Nausėda, žinoma, nėra nei Trumpas, nei „Brexitas“. Prieš kampanijos pradžią ir į jos pabaigą atlikti reveransai LGBT* bendruomenei, minint partnerystės įteisinimo galimybę ir vaivorykštės vėliavą prie prezidentūros, rodo, kad turime reikalų su paprastąja Realpolitik be moralinių įsitikinimų – kas, beje, stambiojo kapitalo kandidatui labai pridera. Vis dėlto nerimo dėl neaiškios „tapatumo politikos“ negalime nuneigti, ypač turint omenyje aplinkinį Lenkijos ir Vengrijos kontekstą bei pasaulinę politinio spektro dešinėjimo tendenciją. Grįžtant prie socialinių tinklų, taip pat neramu buvo stebėti ir džiaugsmingas tų kelių žmonių už manojo feisbuko burbulo reakcijas į Nausėdos išrinkimą. Nepaisant diplomatiškų Šimonytės išsisukinėjimų nuo kontroversiškų klausimų („liberalai supras, o kam konservatorius pykdyti?“), atrodo, kad bendrojoje pasąmonėje ji vis tiek buvo asocijuojama su „grėsmėmis tradicinei šeimai“ – LGBT*, moterų, vaikų teisėmis. Todėl, kai kurių liberal(i)ų teigimu, visi, nėję už ją balsuoti, nori to ar nenori prisidėjo prie šios kolektyvinės pasąmonės ir bendros nerimo atmosferos. Bet ar tikrai Šimonytė buvo asocijuojama tik su kojų nesiskutančiomis, grynakraujus lietuviukus vagiančiomis, bažnyčias deginančiomis Norvegijos lesbietėmis? Tiksliau – ar nėra šioje sodomoje ir gomoroje vietos ekonomikai?

Kas liko – tas nematomai rankai

Nebūtų klausimas retorinis, jei atsakymas į jį būtų sudėtingas – žinoma, kad yra. Iš anksčiau išvardintų terminų, skirtų apibūdinti politikai, nagrinėjančiai daugumų santykius su mažumomis ir socialinių tapatybių pinkles, visiškai tinkamas neatrodo nė vienas. Nelygiateisiškumą, galimybę būti sumuštam, pašieptam, nutildytam, neįleistam, persekiojamam vadinti „kultūra“ nesiverčia liežuvis. Terminas „tapatybės politika“ gerai išvoliotas konotaciniame purve – dešinė jį vartoja kaip pakaitalą „tolerastijai“, o kairė asocijuoja su pralaimėjimu, individualizacija, tikra ar įsivaizduojama kolektyvinio subjekto mirtimi. „Laisvės“ tuščiaviduriškumą jau minėjau. „Žmogaus teisės“ būtų visai nieko, jei į jas būtų įtrauktos ir ekonominės to žmogaus teisės – teisė į būstą, maistą, išsilavinimą, sveikatos apsaugą, teisingą užmokestį už darbą… Vėlgi, pastangų išplėsti šią sampratą yra, bet dažnai jos pateikiamos per antidiskriminacijos prizmę. O antidiskriminacija, kaip ir antikorupcija, šalia pagrindinės gerosios naujienos – kovos prieš akivaizdžią neteisybę – visuomet dar meiliai šnabžda į ausį ir kitą žinią: „Pagrindai geri, mums reikia tik pašalinti trūkumus, reikia daugiau to, ką jau turime, ir viskas susitvarkys.“

Duobės, kurioje prasmego Šimonytė, kaip ir vis platėjančio kanjono tarp nejautriųjų „socialiai atskirtųjų“ ir tolerantiškųjų „laikinai nepasiturinčių milijonierių“, neįmanoma nepastebėti palyginus pirmojo ir antrojo rinkimų turo rezultatus. Pirmąjį turą laimėjusi Šimonytė antrajame ture ne tik nesusirinko nė vieno pralaimėjusio kandidato rinkėjų, bet net ir gavo trimis tūkstančiais balsų mažiau nei pirmajame. Techniškai žiūrint, tie 440 tūkst. jos rinkėjų galėtų būti laikomi „socialiai atskirtaisiais“, daugmaž Vilniaus dydžio sala priešiškų masių apsuptyje. Nei ši duobė, nei šis kanjonas nebuvo iškasti pernakt. Kaip ir beveik visuose prieš tai buvusiuose rinkimuose, skėsčiojant rankutėmis tenka pripažinti, kad tai yra ilgo įdirbio (ar nedadirbio?) rezultatas. Ir tos saujelės nebalsuojančių arba labai išrankių kairiųjų tikriausiai nebūtų pakakę šioms kiaurymėms užpildyti. Ypač turint omeny, kokie liesi jų kūneliai, išvarginti sojų dietos ir nuolatinės širdgėlos dėl kiekvieno apleisto vaiko Globaliuose Pietuose.

Žmogaus teisių nesujungus su ekonominiu teisingumu, abiejuose pasakojimuose atsiveria didelės spragos, kurias lengvai užpildo demagogija. Nenuostabu, kad pažeidžiamų visuomenės grupių diskriminacija nejaudina asmens, nepriklausančio šioms grupėms, bet kasdien einančio į pažeidžiamą darbą, gaunančio pažeidžiamą algą ir grįžtančio į pažeidžiamą būstą. Nenuostabu, kad (liberalaus) feminizmo laimėjimai matomi kaip puolimai prieš šeimą, kai, trupant socialinės apsaugos institucijoms, norint išgyventi, šeiminiais ryšiais tenka kliautis vis dažniau. Nenuostabu, kad imame žaisti „priespaudų olimpines“ ir varžytis negandomis, kai jaučiamės bejėgiai – kai nėra įgalinančių kolektyvinių organizacijų, belieka didžiuotis kančia ir peštis dėl išėdų. Taip, už didžiausio šalies banko atstovą balsuojanti darbo klasė veikia prieš savo interesus. Bet, palikdami ekonominę politiką nematomai rinkos rankai, liberalai taip pat veikia prieš savuosius, paradoksaliai vesdami link jau minėtos „kuo blogiau, tuo geriau“ situacijos, – taip pat, kaip ortodoksinės kairės vyrukai prieš kelias pastraipas, taria „pakentėkit, mes dabar kitais reikalais užsiėmę“.

P. S. O kas vis dėlto kaltas?

Nieku gyvu nenorėdamas įžeisti negausios BDSM bendruomenės, visgi pasakysiu: saviplaka nėra pats sveikiausias dalykas. Tuos, kurių galvose gyvena labai aiškus aktyvistės (-o) paveikslas, tai nustebins: atsakomybė už visą pasaulį ir neišperkama kaltė už jo trūkumus nėra geras kelias į politizavimąsi ar kolektyvinį subjektą. Jei esminis šėtono triukas yra įtikinti visus, kad jis neegzistuoja, tai vienas pagrindinių vėlyvojo kapitalizmo ir postmodernios demokratijos bajerių – kaltę už visas negandas „nuleisti“ ant galutinio vartotojo (-os) / balsuotojo (-os) pečių, to (-os), kuris (-i) iš tikrųjų turėjo labai mažai įtakos toms negandoms atsirasti ir dar mažiau galios jas ištaisyti.

Todėl „Vilniaus liberalo“ apkalta gyvena tame pačiame loginiame lauke (nors ir kitoje jo pusėje) kaip ir prasivardžiavimas „runkeliais“. Todėl verta ir teisinga aiškiai pasakyti: kalčiausi dėl Nausėdos išrinkimo prezidentu yra Nausėda ir už jo, su juo ir jame stovintis stambusis kapitalas. Jei labai norisi kaltę išdalinti „viduriniam sluoksniui“, tikriems ar įsivaizduojamiems klapčiukams – galime kaltinti populiariąją žiniasklaidą ir jai blogą įtaką darančias viešųjų ryšių agentūras. 2017-aisiais, dar iki paskelbdamas apie dalyvavimą prezidento rinkimuose, Nausėda populiariausiuose naujienų portaluose pasivaidendavo bene kasdien. Kad žurnalistų kontaktų sąrašuose jis buvo labai aukštai, galima matyti ir iš puokštės temų, kurias aptariant prisireikė banko prezidento patarėjo ekspertizės. Be įprastinių makroekonominių temų, tais metais kandidatas į prezidentus taip pat domėjosi: teatro kritika, LDK istorija, grožine literatūra, kavos kainomis Lietuvos kavinėse, VMI kvitų loterija, salotų baro Vilniaus g. finansinėmis problemomis, „Brexitu“, vokiškąja Klaipėdos praeitimi, patarimais prasiskolinusiems, Dubajaus ekonominiu stebuklu, protestais prieš „veltėdžio mokestį“ Baltarusijoje, išaugusiomis kainomis Kaziuko mugėje, vaistinių nuosavybės reguliavimu… Net jau klasika tapę istoriniai išrinktojo prezidento pasisakymai apie tai, kaip nebus 2009-ųjų krizės, tik „oras išeis iš burbulo“, arba kad įvedus eurą „kai kas netgi atpigs“, negalėjo tapti kliūtimis neblėstančiai visų reikalų patarėjo šlovei. Ko gero, žinokit, neturėjome net menkiausio šanso.