Atlėkė trys raibos gegelės

 

Šio straipsnio objektas – gegutės įvaizdis lietuvių tautosakoje remiantis tyrinėtojų įžvalgomis. Paukščių įvaizdis kiek labiau ištirtas lietuvių liaudies dainose, tačiau daugiau struktūriškai-semantiškai.

Šiek tiek tautosakiškai reikšmingų paukščių įvaizdis buvo analizuotas etnolingvistiškai – tai gana sumaniai atliko Birutė Jasiūnaitė monografijoje „Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje“. Pavyzdžiui, ji, pasitelkusi lyginamąją frazeologiją, aptiko įdomią velnio ir gegutės paralelę arba porą: „Nei velnias, nei gegutė; tik dilbt akim kaip velnias į gegutę; žiūri kaip velnias į gegužę.“¹ Tie pastebėjimai dar labiau sustiprino vis labiau įsitvirtinančią tyrinėtojų nuomonę, kad gegutė – su chtoniškuoju, požemių, mirties pasauliu susijęs paukštis.

Vida Olindaitė 1987 m. Estijos mokslų akademijos Kalbos ir literatūros institute apsigynė daktaro disertaciją „Gamta lietuvių liaudies dainose“. Pagal šį mokslinį darbą 2005 m. parengė straipsnį „Gamtos traktuotė lietuvių liaudies dainose“ (Tekstai ir kontekstai: kalbos judesys, Kaunas: VU leidykla, 2005). Taip pat ši autorė yra paskelbusi straipsnį „Paukščiai lietuvių liaudies dainose“ (Jaunųjų filologų darbai, Vilnius, 1986, II, p. 84–90), deja, apsiribodama formaliąja struktūrine dainų tipų analize. Tyrinėtoja plačiau aptarė gegulės (mergelės) ir vanagėlio (bernelio) paralelinę semantinę porą.

Etnologė Daiva Šeškauskaitė, pagal apgintą disertaciją išleidusi knygą „Erotika tautosakoje“², taip pat užsiminė apie varijuojančią paukščių simboliką. Šiame leidinyje ji aptarė kai kurių paukščių ir jų grupių – karvelio-balandžio; anties; žąsų, gulbių, gandro, gervės; gegutės; varno; genio; vištos ir gaidžio – simboliką lietuvių folklore ir mitologijoje. Liaudies dainų atlikėja ir tyrinėtoja teigė, kad paukščiai turi įvairialypę simboliką: tie iš jų, kurie yra susiję su gyvenimo tarpsnių virsmais (gimimu, vedybomis, mirtimi), simbolizuoja žmogiškąją sielą. Jos manymu, kiekvienas paukštis tautosakoje turi savo vaidmenį. Antai karvelis ar balandis simbolizuoja vėlę. Antis prisideda prie pasaulio sukūrimo, moterimi virtusiai merginai padeda parsinešti vaiko sielą. Laukiniai paukščiai – žąsys, gulbės, gandrai, gervės – dalyvauja pirmajame moters ir vyro fiziniame susijungime arba lytiniame akte. Gandro prašoma parnešti vaiką. Varnas – velnio paukštis, kuris vaikinui padeda surasti jam skirtą merginą. Genys – protėvių paukštis, simbolizuojantis atgimimą ir suporuojantis du vienas kitam tinkamus žmones³.

Archeomitologės Marijos Gimbutienės pastebėjimu, paukščiai lietuvių ir aisčių (baltų) tikėjimuose atlieka dvejopas funkcijas: vieni jų yra susiję su vaisingumo galiomis, kiti – su sielų persikūnijimu. Tad gulbė, gandras, gaidys siejami su gamtinėmis vaisingumo jėgomis, o gegutė, balandis, lakštingala, volungė, kregždė, sakalas ir pelėda – su sielų persikūnijimu⁴.

Vienas iš svarbiausių paukščių lietuvių folklore, ypač dainuojamojoje tautosakoje, – gegutė (pateikėjų manymu, vasarai baigiantis virstanti sakalu arba vanagu). Manoma, kad ji, kaip ir deivė Laima, yra viena iš pagrindinių likimo lėmėjų, tarpininkė tarp gyvųjų ir vėlių (protėvių) pasaulių. Gegutė, kaip ir kranklys, sakalas, pelėda, lėlys, yra vienas pagrindinių paukščių-psichopompų. Akivaizdu, kad gegutė – likimo deivės Laimos paukštis.

Religijotyrininkas ir mitologas Gintaras Beresnevičius manė, kad „liaudies dainose su mirtimi dažniausiai siejama gegutė. Plačiai žinoma, kad gegutė galinti iškukuoti mirtį, nelaimę, likusius gyventi metus. Šis gegutės ryšys su mirties pasauliu tikriausiai nulemtas tikėjimo, kad gegutė – tai į paukštį pavirtusi mergina, plg.:

 

           Aš regėjau

           Aukštus kalnus

           Ant tų kalnų

           Du beržaičiu.

           Ant tų beržų

           Dvi gegutes

           Bekukuojant.  –

           Mes ne gegės

           Tėvo dukros (BLTS I 97).

 

Gegutė sakmėse dažnai rodosi kaip mergelė ar moteris, Dievo paversta paukščiu. Taip gegute paverčiama savo mirusio vyro verkusi ir piktžodžiavusi žmona (V. Krėvė-Mickevičius, 1930, 18–19, 27–28), net motina drauge su tėvu – tėvas tuomet paverčiamas duduku (ten pat, p. 21–22), mergelės, verkusios bernelių (ten pat, p. 22–23, EDS 41), žuvusių brolių gailinti sesuo (V. Krėvė-Mickevičius, 1930, 33; EDS 39–41; BLP II 13) nelaiminga mergina ar podukra (V. Krėvė-Mickevičius, 1930, 24–26; EDS 41), gegute tampa nelaiminga įsimylėjėlė (V. Krėvė-Mickevičius, 1930, 28–29) – bernelis tuomet virsta sakalu (ten pat) ar kukučiu (ten pat, 29–30).“⁵

Algirdo Juliaus Greimo nuomone, „Gegužės funkcijos, pasireiškiančios pirmu pavasariniu užkukavimu, yra tad dvejopos: iš vienos pusės, ji praneša chaoso pabaigą ir naujos tvarkos įvedimą, o iš kitos, ji iš naujo užfiksuoja daiktus ir žmones, sustingdydama žmonių veiksmus ir paversdama juos būsenomis. Panašiai kaip laimės, prisistačiusios vaikui gimstant, užfiksuoja šį įvykį, prikergdamos jame gyvenimą kaip pastovią būseną, taip ir Gegė savo pirmu užkukavimu – nelyginant kino operatorius staigiai sustabdydamas filmo sukimąsi – sušaldo žmonių veiklą, paversdama ją likimu: bedirbant kukavimo pagautas žmogus visą metą dirbs, gulintis žmogus visus metus bus tinginys, nevalgęs – badaus, o su pinigais užkukuotas bus turtingas.“ Šis semiotikas ir mitologas toliau pridūrė, jog „matėme, kad Laima rūpinasi žmogaus įžengimu į gyvenimą, o Gegutė – metų atsinaujinimu, jų pradžia. Bet ir baigiamasis veiksmas joms abiems charakteringas: tuo tarpu kai Laima sprendžia mirties klausimus ir nustatinėja jos laiką, Gegutė ne tik kad išpranašauja savo kukavimu vienos ar kitos būsenos pabaigą, jos kukavimas, atlikus jai savo pavasarines funkcijas, iš viso reiškia nelaimę arba tiesiog mirtį.“⁶

Tautosakininkė Lilija Kudirkienė, pasitelkdama lyginamąjį-istorinį metodą, straipsnyje „Tautosakinis gegutės įvaizdis“ teigė, kad „bene visos Europos tautos (baltai, slavai, germanai…) gegutėje įžvelgė pirmiausia pranašautoją“⁷. O Žemyna Trinkūnaitė straipsnyje „Gegutės įvaizdis dainuojamojoje tautosakoje“ pasitelkė struktūrinę-semantinę lietuvių liaudies dainų analizę, taip pat lingvistinės geografijos metodą ir padarė išvadą, kad gegutė pastebimiausia tik keliose etnografinėse srityse – Dzūkijoje ir šiaurės bei vidurio Aukštaitijoje⁸. Minėti L. Kudirkienės ir Ž. Trinkūnaitės straipsniai stokoja platesnio lyginamojo požiūrio, labiau apibendrinančių išvadų.

Gegutės įvaizdis ypač dažnas karinėse-istorinėse dainose (pavyzdžiui, K 320; K 360; K 368), taip pat jaunimo, meilės dainose (M 960–962), vestuvių dainose (pavyzdžiui, V 218; V 981; V 996)⁹. Viena įsimintinesnių, išsiskirianti vaizdingumu, įvaizdžio ikonografiškumu, „tapybiškumu“, ši karinė-istorinė daina (K 360):

 

           Bernelis per tiltą jojo,    

           Nuo žirgo puolė,

           Purvynėly gulėjo.

           Ten išgulėjo tris savaitėles,

           Niekas jo nemokė.

           Atlėlė trys raibos gegelės

           Vidur tamsios naktelės.

           Viena nutūpė prie kojų,

           Kita – prie galvos,

           Trečioji – prie širdelės.

           Marti prie kojų,

           Sesuo prie galvos,

           Močiutė prie širdelės.

           Marti gedėjo tris savaitėles,

           Sesuo – trejus metelius,

           O motinėlė augintojėlė –

           Kolei gyva galvelė.

 

Gegutė šioje dainoje simbolizuoja tris mirusio bernelio gedinčias moteris ir jų sielvarto lygius. Galima palyginti su garsiosios vestuvių – grįžtuvių – dainos / baladės „O aš viena dukrelė“ variantu (beje, ta baladė turi apie 1 500 variantų) V2857:  

 

           Bernelis vargo mergelę pasidabojo.

           Išleido močiutė dukrelę labai toli.

           Mergelė ilgus metus be močiutės.

           Pasiverstų dukrelė gegute,

           Nulėktų pas močiutę,

           Įsitūptų į vyšnelę,

           Kukuotų kaip gegutė.

           Išgirdo močiutė,

           Kėlė sūnelius,

              Kad jie imtų šaudyklėlius ir nušautų gegutę.

           Nešaukit, brolužėliai, gegutės,

           Tai ne gegutė,

           Tai jūsų sesutė.¹⁰    

–  –  –