Artemidė: nuo gimdyvių globėjos iki feminizmo simbolio

Nuotrauka iš www.metmuseum.org

Senovės graikių merginų gyvenimo tikslas buvo santuoka. Mergaitės nuo mažų dienų buvo ruošiamos, kaip būti geromis žmonomis ir namų šeimininkėmis. Senovės graikų kalba žodis „ištekėti“ reiškė „būti pakinkytai po jungu“, tai byloja apie merginos laisvės apribojimą. Štai kaip Euripidas dramoje „Hipolitas“ apibūdina merginą Jolę, pažadėtą Herakliui: „Augo Eurito rūmuose lyg kumelaitė žvitri nepažinusi vyro dukra.“ Vyrų dominuojamoje visuomenėje moteris buvo supančiota tuometinėmis normomis ir kaip naminis gyvulys įkinkyta į moterims primetamas pareigas. Mergaitės tėvas spręsdavo už ją, kai ji dar nebuvo sulaukusi santuokinio amžiaus, o susituokus sprendimus už moterį priimdavo vyras. Mirus vyrui ar tėvui, moteris privalėjo turėti globėją, kyrios, juo galėjo tapti sūnus, brolis ar kitas artimas vyriškosios giminės atstovas. Šiame senovės Graikijos kontekste deivės Artemidės figūra mums įdomi ir net išskirtinė: ši deivė gyveno ne pagal nusistovėjusias tradicijas, bet taip, kaip pati norėjo, tačiau tai jai nesukliudė būti moterų globėja.

Artemidė, Apolono sesuo, Dzeuso ir Leto duktė, medžioklės deivė, dažnai vaizduojama su lanku ir strėlėmis. Ji taip pat globojo laukinius gyvūnus ir vaikus, kurie senovės Graikijoje buvo lyginami su gyvūnais, todėl buvo visiškai suprantama, kad ta pati deivė rūpinosi ir laukine gamta, ir vaikais. Deivė globojo jaunuolius, tiek merginas, tiek vaikinus, taip pat saugojo gimdyves. Artemidė, kaip ir Atėnė bei Hestija, liko skaisti, ji pati atsisakė santuokos. Homeriniame himne Artemidės garbei ji, vos sulaukusi trejų metų, savo tėvo Dzeuso prašo: „Leisk tavo dukrai visą laiką likti skaisčiai ir turėti daug skirtingų vardų, kad Apolonas negalėtų su ja varžytis. […] Paskirk prie mano palydos šešiasdešimt Okeano dukrų, kurios visos būtų tokio amžiaus, kad dar nedėvėtų diržo. […] Duok man kalnus. Prašau tik vieno miesto tavo nuožiūra. Artemidė retai kada ateis į miestus.“

Renesanso dailininkai mums paliko romantizuotas deivės reprezentacijas: Artemidė dažnai vaizduota besimaudanti nimfų draugijoje. Tačiau senovės graikai šią deivę matė kiek kitaip. Homeras Artemidę vadina gyvūnų valdove, liūte, galinčia užpulti moteris, bei moterų ir laukinių gyvūnų žudike. Artemidė gali nužudyti gimdyvę vos tik panorėjusi, todėl moterys aukodavo prieš gimdymą ir po jo, kad pamalonintų deivę. Tad Artemidė ne tik skaisti mergelė, bet ir arši medžiotoja, moterų žudikė. Homeras Artemidę taip pat apibūdina kaip nekaltybės deivę ir mergaičių chorų vadovę (M. S. Jensen, „Artemis in Homer“, From Artemis to Diana: The Goddess of Man and Beast, 2009, p. 51–60). Šie epitetai susiję su ritualais, kuriuos merginos ir vaikinai atlikdavo prieš pereidami į suaugusiųjų pasaulį. Dalyvavimas choruose buvo vienas iš perėjimo ritualo etapų jaunoms miesto piliečių dukterims.

Artemidės šventyklos dažniausiai buvo statomos už miesto ribų, nuo civilizacijos nutolusiuose kampeliuose: prie pelkių, kalnų papėdėse, miestų pasienyje. Helenistiniu laikotarpiu Artemidės šventyklos dažniau statytos miestuose, ypač Mažojoje Azijoje. Tačiau archajiniu ir klasikiniu laikotarpiais, norint aplankyti deivės Artemidės šventyklą, reikėjo išeiti už miesto ribų, atsidurti laukinėje gamtoje, kurią globojo deivė. Istorikas Pierre’as Ellingeris Artemidę vadina pavojų deive, nes, norint ją aplankyti, reikėdavo išdrįsti atsidurti pavojingoje situacijoje, o tai ypač galiojo merginoms, kurios turėdavo nusigauti į deivės šventyklą tam, kad atliktų perėjimo ritualus. Galime tik numanyti, kokie pavojai tykodavo merginų vietovėse, nutolusiose nuo civilizacijos.

Cituotame homeriniame himne yra frazė apie mergaites deivės palydoje: „Visos būtų tokio amžiaus, kad dar nedėvėtų diržo.“ Diržas senovės graikėms turėjo svarbią simbolinę reikšmę, jį dėvėdavo ištekėjusios moterys, tad Artemidė pageidauja savo palydoje jaunų mergaičių, kurios dar nesulaukė pirmųjų brandos ženklų. Viena žymiausių vietų, kur buvo atliekami perėjimo ritualai, – Artemidės šventykla Braurono mieste. Mergaitės šventykloje buvo mokomos, kaip pereiti iš „laukinės“ būsenos ir galiausiai tapti žmonomis. Baigiamasis ritualas vadinosi arkteia, graikų kalba tai reiškia „vaidinti mešką“. Mergaitė, užsidėjusi kaukę, šokdavo priešais deivės altorių, vaizduodama esanti meška. Po šio ritualinio šokio ji buvo pasiruošusi tekėti.

Spartoje merginoms buvo nuskutama galva. Šis plaukų netekimas reiškė merginos subrendimą, ji jau nebuvo maža mergaitė, kurios ilgi plaukai galėjo laisvai plaikstytis. Nuskusti merginai plaukus reiškė ją sutramdyti ir prisijaukinti atimant iš laukinio Artemidės pasaulio ir įvedant į civilizuotus Heros ir Afroditės pasaulius. Spartoje vaikinų perėjimo ritualai vykdavo Artemidės Ortijos šventykloje. Ksenofontas pasakoja, kad prie deivės altoriaus buvo išdėliojami sūrio gabalai, o vaikinai turėjo kuo daugiau jų pavogti. Prie altoriaus budėdavo sargyba ir plakdavo vagišius. Jaunuolių tikslas buvo kuo ilgiau ištverti plakimą, taip parodant ištvermę.

Aristofanas komedijoje „Moterys Tesmoforijų šventėje“ Artemidę vadina „deive su šimtu vardų“. Graikų dievai turėjo daug epitetų, šiandien tyrinėtojai juos linkę vadinti onomastinėmis formulėmis. Šios vardų formulės iškalbingos tyrinėjant graikų religiją, nes apibūdina dievą ar deivę. Kaip pavyzdį galime paminėti Artemidės epitetą Lochėja, reiškiantį „gimdymo globėja“. Tai nereiškia, kad deivė praranda kitas galias, tiesiog pridedant epitetą sustiprinamos deivės kaip gimdymo globėjos galios. Šių vardų sąrašas būtų labai ilgas. Artemidė nebuvo išimtis, visi graikų dievai turėjo daug epitetų. O jei eisime dar toliau, reikia paminėti, kad ši taisyklė galioja ne tik graikams, bet ir visam senovės pasauliui.

Nenoromis peršasi mintis, kad Artemidės įvaizdis galėjo skatinti moteris išsilaisvinti ir atsisakyti santuokos. Tačiau tai nebuvo taip paprasta, deivė asocijavosi su laukiniu pasauliu, tad moteris, nusprendusi sekti Artemidės pavyzdžiu, pasilikdavo laukinės būsenos. Kaip pavyzdį galime paminėti Hipolitę, amazonių vadę, kuri atsisakė santuokos ir atsidavė Artemidės globai bei amžinai skaistybei. Santuokos atsisakymas nebuvo teigiamas dalykas, jos galėjo atsisakyti deivė, tačiau mirtingoms moterims tai buvo prievolė. Galime prisiminti Danaidžių mitą, kuriame pasakojama, kaip merginos, atsisakiusius tekėti, turėjo už tai kentėti mirusiųjų karalystėje. Merginų tėvas Danajas, bijodamas, kad Delfų orakulo pranašystės išsipildys ir būsimieji žentai vestuvių naktį nužudys jo dukras, įsako dukroms nužudyti vyrus. Už padarytą nusikaltimą Danaidės mirusiųjų karalystėje turi pripildyti kiauras statines vandens, merginos pasmerktos amžinai atlikti šią neužbaigiamą užduotį. Aischilo tragedijoje Danaidės vaizduojamos kaip besipriešinančios vestuvėms ir nenorinčios tekėti, jos vyksta pas Argo karalių prašyti pagalbos ir apsaugos. Proito dukterys taip pat nenorėjo tuoktis, sulaukusioms santuokinio amžiaus joms buvo pasiųsta Heros beprotystė, todėl merginų tėvas, padedamas mago, kurio vardas Hippodamos reiškia „arklių tramdytojas“, ir Artemidės Hemeros, turėjo „civilizuoti“ šias merginas, kad jos priimtų normalų merginos likimą – santuoką.

Kartais net nesusimąstome ne tik kad graikų kultūra labai svarbi šiandienos pažinimui, bet ir kad, tarkim, senovės graikų dievų atvaizdų lengvai surandama šiandieninėje kultūroje. Atėnės statula šiandien stovi priešais Austrijos parlamento rūmus, daugelio taip mėgstami laisvalaikio bateliai vadinami graikų pergalės deivės Nikės vardu. Artemidės įvaizdis mums vis dar daro įtaką. Psichoanalitikė Jeana Shinoda Bolen neseniai išleido knygą, kurioje teigia kiekvienoje šiuolaikinėje moteryje matanti deivės Artemidės archetipą. Autorės praktinė patirtis dirbant psichoanalitike, mitologijos studijos ir dalyvavimas feminisčių judėjime leido atpažinti Artemidės figūroje ypatingą moteriškos psichikos funkciją. Artemidė yra švento moteriškumo gidė, kuri ragina moteris tapti nepriklausomas ir užsitikrinti psichinę autonomiją. Pasak Carlo Gustavo Jungo, mes vadovaujamės tam tikrais elgesio modeliais, kurie yra giliai mumyse įsišakniję. Autorės teigimu, Artemidė yra moterų judėjimo simbolis. Šiandieninės moterys gali įkūnyti Artemidės archetipą, ko iki šiol jos negalėjo padaryti. Artemidė atsisakė santuokos, pasirinko likti skaisti, gyventi viena, atsisakė bet kokios vyriškos draugijos. Artemidės bruožų galime įžvelgti turint šiuolaikinę nepriklausomą moterį.