Tradicionalizmas ir jo negalavimai

Reportažas apie slovakų literatūros ir kultūros istorikės dr. Magdalenos Bystrzak paskaitą

Eikš ant blaivinančio pašnekesio.

                                               Juozas Tumas-Vaižgantas^*

David Goldblatt. Yaksha Modi savo tėvo parduotuvėje prieš sunaikinimą teroro akto metu. Johanesburgas, 1976

Vaižganto pasakymą reportažo epigrafu pasirinkau norėdamas atiduodi pagarbą jo 150-mečiui, taip pat norėdamas bent akimirkai iš jo pasiskolinti tonaciją. Regis, švenčiant įvairius nacionalinius šimtmečius ir kiek stambesnes sukaktis, turėtų ateiti ir metas blaiviai šnektelėti apie patį nacionalumą, jo formas ir aspektus. Ypač turint omenyje smarkiai pakitusius šiuolaikinius kontekstus nuo geopolitikos iki geologijos, o galbūt ir neskiriant šių ir kitų dalykų. To (beveik) nedarydami turbūt nuosekliai atsiliekame ir intelektualiai grybaujame, simptomais galima laikyti ir filosofų virsmus mini dučėmis, paranoikais ar donkichotais be lašo ironijos. Nežinia, ar toks pašnekesys įvyks, tuo tarpu čia noriu apžvelgti Vilniaus universitete vykusią paskaitą, skirtą slovakų tarpukario polemikoms dėl nacionalinės kultūros.

Taigi, gegužės 6 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete lankėsi Slovakijos mokslų akademijos mokslininkė dr. Magdalena Bystrzak. Bystrzak atvyko užmegzti ryšių su Lietuvos mokslininkais, ta proga sutiko perskaityti ir viešą paskaitą tema „Opposing Traditionalism. Slovak Models for Modernizing Culture“ („Oponuojant tradicionalizmui: kultūros modernizavimo modeliai Slovakijoje“). Šioje paskaitoje ji aptarė tradicionalizmo ir modernizavimo (kitu kampu: nativizmo ir vakarietinimo) įtampas slovakų kultūroje tarpukariu ir daugiausia dėmesio skyrė aktyviai už slovakų kultūros modernizavimą pasisakiusio literatūros ir kultūros kritiko Alexanderio Matuškos (1910–1975) veiklai. Pamėginsiu paskaitą trumpai ir subjektyviai apibendrinti, pateikdamas ne tiek išklotinę, kiek vien savo ribotą interpretaciją.

Jau pati paskaitos temos formuluotė žymi tam tikrą perspektyvą, kurios turinius mokslininkė ir išskleidė. Tam tikro požiūrio į kultūrą įvardijimas „tradicionalizmu“ reikalauja įsivaizduoti tam požiūriui atstovaujantį subjektą, kuris, kaip suprantame, palaiko pabrėžtinai intensyvų santykį su tuo, kas laikoma tradicija, – tarkime, pagal klasikinę retorikos trejybę, kad tą santykį apibūdina savita etinė laikysena, patosas ir racionalumas. Remdamasi Matuškos veikalais, Bystrzak savo paskaitoje pristatė slovakų tarpukario tradicionalizmą visų pirma kaip nacionalinio atgimimo modeliu paremtą tradicijos sampratą. Man regis, ši istorinė sąlyga svarbi, nes pats atgimusio nacionalumo pagrindas nulemia, kad tradicija turi būti suvokiama ne kosmologijos ar išminties perdavimo, ne pameistrystės ar mokinystės, bet masinės komunikacijos ir modernios instituciškai projektuojamos visuomenės kontekste. Iš to išplaukia, kad „tradicija“ čia turi būti ne šiaip natūraliai perimama tvarka, bet visuomenės raidą projektuojančio diskurso tema ir problema.

Tokie lengvabūdiški pasvarstymai padeda bent kiek aiškiau sučiuopti tradicionalizmo ir jam oponuojančios pozicijos jungiamąją ašį – tai dvi nacionalinės visuomenės projektavimo tendencijos, kurių nė viena neturi pirmenybės tradicijų atžvilgiu, mat lyg ir nėra pagrindo abejoti, kad toks antitradicionalistas kaip Matuška irgi tęsė tam tikrą mąstymo tradiciją (pavyzdžiui, Prahos Karolio universitete apsigynė disertaciją apie Schopenhauerį ir Nietzschę, pabrėždavo universalumo siekiančio humanizmo, individualios kūrybinės veiklos svarbą).

Kaip tada, sekdami slovakų kultūros modernintoju Matuška, galėtume apibūdinti slovakų tarpukario kultūrinį tradicionalizmą, jo etinę laikyseną, patosą ir racionalumą? Pasak Bystrzak, šiam tradicionalizmui būdinga etinė laikysena pabrėžtų kultūros formų vienodinimo, unifikuotos tipologijos svarbą. Man regis, nacionalumu grindžiamą kultūros formų vienodinimą galėtume apytikriai suvokti kaip kultūros formoms taikomą griežtą kodifikaciją, kai vienos formos suvokiamos kaip savos ir nerizikingos ir todėl pageidautinos, kitos – kaip svetimos ir nepageidautinos. Kadangi kalbama ne apie kokios nors lokalios bendruomenės papročius, o apie nacionalinės valstybės kultūrą, galima daryti prielaidą, kad pasiaukojimas šitokiai atrankai nulemia tai, ką Bystrzak įvardijo „mentaliniu pasyvumu“. Mat sunku ir įsivaizduoti, kokių kūrybinių pastangų reikėtų norint išties suprasti bet kurį nepažįstamą kultūros tekstą, tačiau atrenkant iš jo tik tai, kas sava. Suprantama, kad verčiau iškart jį atmesti pagal iš anksto kodifikuotus nesunkiai atpažįstamus požymius. Regis, būtent į tokią skaitymo praktiką buvo nutaikyta itin aštri Matuškos kritika 1938 m. esė pavadinimu „Čekų ir slovakų literatūra“ (verčiu iš Bystrzak vertimo į anglų kalbą): „Slovakija išties išsaugojo savo „sveikatą“, užtat pražiopsojome viską, kas vyko Europoje. […] Štai mūsų sveikata: Schopenhaueris? Pesimistas. Nietzsche? Bedievis kvailys. Tolstojus? Nesipriešink blogam žmogui. Flaubert’as? Nesveika tendencija. Štai ką jums pasakytų vidutinis slovakas, toks yra mūsų kultūros santykis su užsienio įtakomis.“^**

Slovakų tarpukario tradicionalizmo patosą Bystrzak susiejo su romantizmu, kaip siekiu išreikšti slovakų kultūros esmę ir dvasią. Šie romantiniai siekiai irgi vertintini turint omenyje modernios visuomenės ir kultūros atsiradimą. Neseniai susiformavusią modernią nacionalinę kultūrą lydėjo tapatybės ir grėsmės nacionalumui pojūtis, suprantamas prisimenant slovakų patirtį Austrijos-Vengrijos imperijoje. Būtų galima pridurti, kad tokie siekiai veikiausiai žymėjo ir poreikį įtvirtinti naujų nacionalinių institucijų galią, taip pat suteikti joms pageidaujamą politinę kryptį. Kultūros srityje tokį poreikį iliustruoja Bystrzak išskirtas slovakų rašytojo ir politinio veikėjo Tido Jozefo Gašparo^*** 1935 m. kvietimas intelektualams „susiburti“, tapti integraliu vieniu. Savo ruožtu, Matuška tokį kvietimą suprato kaip kvietimą laikytis konformizmo, kuris galiausiai duotų negatyvų rezultatą – pakirstų šalies intelektualinį gyvybingumą. Pasak jo, tautos rašytojai vis dėlto yra kas kita nei nacionalinė futbolo komanda. Tad reaguodamas į kvietimus pajungti kūrybines pastangas vienai programai, tarsi tęsiančiai nacionalinio atgimimo judėjimą, Matuška formulavo kardinaliai individualistinę opoziciją. Kardinaliai, bet turbūt ne radikaliai, nes sekdamas savo mokytoju čekų literatūros kritiku Františeku Xaveru Šalda^**** jis tvirtino, kad „tautiniu kūrėju tampama kuriant, o ne linksniuojant žodį „tauta“, kitaip sakant, siūlė individualistinę profesionalios tautinės kultūros raidos koncepciją.

Man regis, tokia Matuškos kritika labai taikli, nes vienareikšmiai kvietimai kurti tautinę kultūrą (kokį suprantu buvus Gašparo šūkį) neišvengiamai remiasi tegul ne formaliomis prievolėmis, bet visa persmelkiančiu institucinio mąstymo fonu, kuris yra paties nacionalumo sąlyga. Bet jei literatūrą ir menus keičia institucinių diskursų produkavimas ir reprodukavimas, tai kultūros raidos perspektyvos išties nepavydėtinos. Institucinio mąstymo pagrindu skelbiami kvietimai „burtis ir kurti“ skleidžiant romantinę tautos dvasią ničnieko nepasako ir, galima sakyti, naikina to paties romantizmo įtvirtintus meninės kūrybos autonomijos ir originalumo principus, todėl yra pasmerkti žlugti arba apgaulingi. Graudu įsivaizduoti, kokia būtų modernios Lietuvos kultūra, jeigu Čiurlionis nebūtų sekęs savo originalia kosmoso vizija.

Galiausiai – racionalumas. Kalbant apie šį slovakų tarpukario kultūrinio tradicionalizmo matmenį, bene labiausiai tinka prisiminti Bystrzak pastebėjimą, kad Matuškos polemikai būdinga stipri slovakų kultūros elito hedonizmo kritika. Kitaip sakant, protingų pasirinkimų požiūriu tradicionalizmas galėjo būti parankus užsitikrinant geras pozicijas vadinamajame kultūros lauke, kuris tuomet buvo taip glaudžiai susijęs su politinės galios lauku. Cituojant Bystrzak, „ketvirtajame dešimtmetyje Matuška aiškiai suprato kalbas apie „tautą“ kaip vieną iš būdų užsitikrinti socialinę poziciją prisitaikant prie to meto kultūrinės-politinės konjunktūros“. Sekant Matuškos argumentacija, bėda čia tokia, kad rūpestis dėl savo gerovės apeliuojant į konjunktūrines kultūros kategorijas užkirto kelią apmąstyti moderniosios epochos ideologines problematikas: tradicinių vertybių dezintegraciją, moralinį reliatyvizmą, skepticizmą, modernybės žmogaus nerimą ir kt.

Svarstant galimas paraleles su Lietuvos kultūra, čia reikia turėti omenyje gana skirtingas sąlygas: pavyzdžiui, slovakų kalbos standartas galutinai suformuotas XIX a. viduryje, o Lietuvoje iki pat 1904 m. turėjo gyvuoti knygnešystė (prisiminkime ir Kubiliaus palyginimą apie Rilkę Maskvoje ir elementorių Lietuvoje). Tokią situaciją, kai iš pažiūros šiuo atveju dviejų nacionalinių kultūrų raida panaši, bet imantis lyginti atidžiau lyg iš gausybės rago pažyra įvairiausi skirtumai, pabrėžė ir paskaitoje dalyvavusios lietuvių literatūros istorijos tyrėjos. Kita vertus, gal tik dėl tokio neapibrėžtumo ir verta užsiimti lyginimu, antraip jis neturėtų prasmės. Ir jei nelaikytume jos priekaištu, tik kultūros elito būklės ir būsenos konstatavimu, galbūt Matuškos pastabą apie pernelyg greitai pro šalį lekiančią modernybę galėtume bent kiek prisitaikyti.

– – –