Tai kelias iš kapų į deimantinę laisvę?

 

Išleista nauja Gintaro Patacko poezijos ir Arvydo Palevičiaus tapybos knyga „Konodontų fiesta“ iškart užminė šiokią tokią paleontologinę mįslę. Grįžimas 500 mln. metų į praeitį, kai vandenynai knibždėjo tų nedidelių nuodingų, dantytų kirmėlių? Kraupoka, ir lengva įsivaizduoti, kaip kažkur prie Palangos, besimaudant Baltijos jūroje, tave apninka pelekuotų kirminų didžiulėmis išsprogusiomis akimis, ir didelių (iki 40 cm), ir mažyčių (ne mažiau pavojingų), spiečiai. Laimė, kad tie šlykštūs padarai išnyko prieš 200 mln. metų. Tačiau jie atgimė ir sugrįžo į šią poezijos ir tapybos knygą metaforos forma. Galbūt tos archajiškos kirmėlės knibžda mūsų pasąmonėje, galbūt dalis jų bjaurasties liko įrašyta žmonių genuose, todėl šitaip netgi galime aiškinti, kodėl mūsų gyvenimai ne rožėmis kloti, o juose tiek duobių ir akivarų, ką paprastai įvardijame gyvenimo sunkumais ir negandomis, giliau nesirausdami, kur tikrosios priežastys. Tačiau „Konodontų fiesta“ ne tragiška ir niūri poetinė išpažintis, palydima „Konodontų šokio“ (A. Palevičiaus tapybos kūrinių ciklas), o ironiškas, neretai žaismingas pasakojimas apie tai, apie ką daugelis pasakytų: „Ar ne per daug aplinkui priviso tų konodontų?“

Ką gi iš tiesų mums pateikia G. Patacko ir A. Palevičiaus kūrybinis bendradarbiavimas? Tai labai gražiai išleista knyga, ir tokiais laikais, kai daugelis Vakarų Europos šalių kritikų pranašauja, kad po dešimties metų popierinės knygos beveik visai išnyks, jas visiškai pakeis elektroninės, o popieriuje bus leidžiama tik pagal atskirus užsakymus, tokia knyga turėtų tapti bibliografine retenybe. Tos pranašystės ne iš piršto laužtos, jau dabar statistika byloja, kad Vakarų šalyse daugiau kaip pusė knygų parduodama elektroniniu pavidalu. Bet išsamesnė šio reiškinio analizė būtų nebent kitų straipsnių ar apmąstymų tema.

Pati pradžia, kaip ir pridera, yra „Pakvietimas“, tačiau kur kviečia autorius skaitytoją? Į savo laidotuves!

 

Pats Prezidentas žada dalyvauti,

           Pakeisim įpročius visus senus –

           Galėsit juoktis, džiūgauti ir bliauti,

           Dainuoti garsiai užstalės dainas:

 

Ir:

 

Prašau mane sulygint su žeme,

           Ant kapo jokio akmenio neriskit,

           Lentelę tik: „Palaidotas Kaune

           Jis buvo ir yra. Atrodo, viskas!“

                                                                       

Taigi čia laidotuvės ne pabaiga, o tik pradžia, ir didelės šventės. Ir ne veltui šis eilėraštis knygos pradžioje, ne gale. Taip jau išeina, pasak autoriaus, kad laidotuvės nėra padėtis be išeities. Tęstinumas įmanomas visur ir visada, ir jei ši išmintis akivaizdi, tai kodėl ją taip dažnai bandome paneigti, ne vien laidotuvių ritualais? Į daugybę tų „kodėl“ atsakys eilėraštis „Geros mintys“. Mat jos pasibeldė ne į tas duris ir pateko pas kvailių generolą:

 

Jisai tik generuoja, inspiruoja,

           Neleidžia nieko į savas valdas,

           O, pasibeldus į duris, dar loja

           Kaip šuo, atminęs buvusias skriaudas.

 

Ir tas lašas optimizmo, nukirtus generolui galvą, ne revoliucija, ne sukilimas, ne riebaus rytojaus pažadas, o tiesiog:

 

Nušvinta saulė (to man ir pakanka),

           Poezijos pavirsta tomeliu,

           Ir ne kokių nors haiku arba tankų,

           O jambų, virstančių dangaus mėliu.

 

Tikru žmogiško gyvenimo simboliu ir prasmės paieška tampa eilėraštis „Epigono ženklas“:

 

– Nejaugi, Dieve, nematai,

           Kad alkanas, nuplyšęs ir pavargęs

           Esu, ir dūstanti širdis man verkia?!

           Ir pasigirdo muzika varpų,

           Kai aleliuja paskelbė vargonai,

           Kad aš esu tik vargšas epigonas,

           Ir tarė Dievas: Eik daryt darbų

 

Suprantama: darbas, pareiga – šventasis lažas… Tačiau eilėraštyje „Pabėgimas iš žiemos“ tokia „gyvenimiška“ pozicija besąlygiškai atmetama:

 

Svarbu žiūrėti, kaip vėl tuokiasi

           Širdis ledinė ir jausmai,

           Kaip užburta kaliausė juokiasi

           Ir nekankina jos skausmai.

 

Išties filosofinė, sokratiška pozicija. Kai Friedrichas Nietzsche taip atkakliai ieškojo vadinamosios „gyvenimo filosofijos“, kuri susietų į vieną ir asmenišką, ir visuomenišką pradus, sujungtų dialektiką, kultūrą, sociologiją, psichologiją, pateiktų kaip vieną mokslą (tarpdisciplininį?) ar mokymą, o tie jo bandymai tikrai neišvengė sausų abstrakcijų ar pompastiškų lozungų žabangų, tai poezija vis dėlto yra tokia sritis, kur tokie lydiniai būna sėkmingi. Ji naudojasi savo pranašumais: simbolių, metaforų ar metonimijų arsenalu, netgi vadinamąja Ezopo kalba, kuri poezijoje prasmę gali transformuoti iki subtilios užuominos, bet šitaip ta subtili užuomina tampa universali ir daugiareikšmė. Kaip tik poezija gali tapti ta natūralia jungtimi tarp žmogaus ir bendrijos. Gal dėl to ją taip bandoma stumti į gyvenimo paraštes, kad ji beveik niekada neatitinka oficialaus „piliečio ir valstybės“ idealo?

 

Gėda, laurai šie keliaus į sriubą

           Su spirgučiais ir kokainu.

           O prie katilo kareiviai skuba –

           Labdaringą sriubą dalinu.

                       

Ir:

 

Jei jau mirti, tai garbingai, oriai…

           Aš kaip sniego senis sutirpstu.

 

(„Sidabrinės liepos“)

 

Ir štai „gyvenimo valia“ ir „menas valdyti“ pasireiškia G. Patacko „Džiunglių knygoje“ (tai šio autoriaus eilėraštis, ne populiarus Josepho Rudyardo Kiplingo romanas):

 

           Pasauly nuolat žūsta kažin kas:

           Ofelija, Romeo, Beatričė…

           Ir grąžo sau iš sielvarto rankas

           Nuliūdę artimieji, vien tik Ničė

 

           Kaip dučė Zaratustrai pasakys:

           „Na, Žaraaušri, kaip ugnis kūrenas?“

 

Poetas ne priešas Nietzschei, veikiau klounas jo dvare, tiek pat artimas, tiek pat tolimas, tad ir jo poetinis komentaras apie tai, ką skelbia „karalius“, akivaizdžiai prieštarauja pirminiam turiniui. Ir koks glaudus gali būti ryšys tarp linkusio į poeziją filosofo (šis vokiečių mąstytojas rašė ir eiles) ir filosofuojančio poeto, paliudija faktas, kad Nietzsche tiesiog garbino Charles’į Baudelaire’ą. Šis ryšys tiesiog būtinas, kad ten, kur skamba iškilmingas maršas, staiga pasigirstų vaikiškas švilpukas. Štai tokia ir misija…

 

O, šventas šūde! Reikalai

           Iš lėto sprendžias, nemeluosiu…

           Pasibaigė man rūkalai,

           Bet Dievas sako: „Eikš, paguosiu!“

 

(„Misija“)

 

Be šios misijos gyvenimas būtų prėskas, būtų kaip supelijusi duonos žiauberė, liktų vien tik misijos ir „misės“, nieko daugiau, ir nebūtų to, kuo poetas užbaigia rinkinį…

 

Ji – tikra. Tai ne koks surogatas,

           Ja didžiuojas visa Lietuva.

           Sako, einame Laisvę šlifuoti

           Tol, kol deimantu ji suspindės.

           Kas galėjo anksčiau pagalvoti,

           Kad atspindės ji plakimą širdies.

 

(„Laisvės alėjos šimtmečiui“)

Ir tiek. Paprasčiausias pasivaikščiojimas po Laisvės alėją tampa dvasinio išlaisvinimo simboliu.

O konodontai? Kur jie? Kur? Nejaugi jie pasitraukė iš akiračio į istorines glūdumas? Ne, ši palyda išliko, visur ir visada, kaip tapybinis spalvų žaismas, kaip saulės spindulių atšvaitai pirmykščiame vandenyne. A. Palevičius kuria formas iš nuotrupų, o vientisumą kūriniui suteikia dinamika. Atrodo, dar vienas judesys, ir vaizdas ištisai pasikeis. Šis ciklas tarytum kaleidoskopas, kuriame niekas negali sustoti, ir kiekviena „stotelė“ – tai tuo akimirksniu užfiksuotas vaizdas. Ir tai amžinasis kūrimasis, ne iš atomų ir molekulių, bet iš spalvų. Ir jei dirstelėtume į Pradžios knygą, į pirmąsias eilutes, – būtent ten teigiama, kad pirmoji Kūrimo diena, pirmas užbaigtas kūrybos veiksmas buvo Dievo ištarta frazė: „Tebūnie šviesa!“, ir tai reiškia, kad viskas prasidėjo nuo spalvų, nes tik su šviesa gali atsirasti spalvos. Taip materija pradėjo įgauti formas, nes tamsa – beformė, tad joje tūno vien chaosas. Tik už spalvos mes atrandame „kažką“, ir tai mus visada lydėjo ir lydės. Taigi „Konodontų šokis“ yra amžinas šviesos ir spalvų žaidimas.

Tame amžiname spalvų judėjime egzistavo ir egzistuos žmogus, su visomis savo bėdomis ir džiaugsmais, atradimais ir ieškojimais, ką mums liudys iš nežinios ateinantys poetai, ir jei jie atneša daugiau mįslių negu atsakymų, tai ir yra mūsų gyvenimo esmė, jo judėjimas.