Pyktį nulieti
Raymond Lloyd Richmond. Pyktis ir atleidimas.
Iš anglų k. vertė Vilma Rinkevičiūtė. V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2018. 120 p.
Kaip galime spėti iš pavadinimo – knyga apie pyktį ir atleidimą. Dėmesį traukia pasislėpusios pykčio formos. Tokios kaip apatija, abejingumas, „aukos pyktis“, nesąmoningas troškimas kentėti, slaptas apmaudas dėl tėvų meilės trūkumo ir pan. Richmondas rašo apie dvikryptį pyktį. Nukreiptą į kitus, į „išorę“ ir į „vidų“ krypstantį pyktį. Pasirodo, kad ir chaotiškas darbų vilkinimas, pasak Richmondo, gali būti interpretuojamas kaip į save nukreipta neapykanta. Ne tik apie pyktį, bet ir apie atleidimą. Pirmojoje dalyje pateikiamas pykčio spektras, o antrojoje – susitaikymas, atgaila, gijimas, neįvykęs susitaikymas, nebrandus atleidimas, „pamiršimas-nuslopinimas“. Taip pat pateikiami ir du priedai: jausmų sąrašas ir kai kurios pykčio sąsajos su depresija bei savižudybe. Richmondas atstovauja lakaniškajai psichoanalizės krypčiai ir, pasak jo, nesvarbu, ar galutinis rezultatas būtų neapykanta autoritetui ar neapykanta sau, esminė tokio elgesio priežastis yra pyktis tėvams dėl jų nesugebėjimo mylėti.
Taigi, kiekvienas nukentėjęs nori atsiteisti su skriaudėju. Lengva pamatyti tėvo ar motinos skriaudas man, bet prisipažinti, kad ir aš pats gebu lygiai taip pat sužeisti kitus, ne itin malonu. Kaip teigia Richmondas, turime sutikti, kad aš ir mano skriaudėjas žmogiškuoju požiūriu nelabai kuo skiriamės. Aš irgi turiu polinkį sąmoningai ar nesąmoningai kelti kitiems skausmą. Vadinasi, lyg ir netenku teisės reikalauti atsiteisimo. Priešingu atveju – uždaras ratas. Mama mane skriaudė, nesąmoningai mėgindama atsikeršyti už savo vaikystės kančias, o aš nenoriu jai atleisti, nes keršiju už savo vaikystę. Mano broliai ir seserys kartoja tas pačias klaidas. Tiesa, šios prielaidos nepanaikina nei mano kančios tikrumo, nei mamos atsakomybės už tai, ką padarė ar ko nepadarė. Tačiau, Richmondo siūlymu, jeigu sugebu suvokti, kad mano mamos veiksmai (ir asmeninė atsakomybė) galiausiai priklauso nuo jos vaikystės žaizdų, tuomet jos veiksmuose atpažįstu save ir atjausdamas galiu jai atleisti. Atleidęs jai, galiausiai pagailėčiau ir savęs, kartu atsikratyčiau didžiulės naštos – neapykantos. O jai dingus savyje atrasčiau tai, ko visada troškau iš savo mamos, – tikrąją meilę.
Pykčio ir atleidimo sąryšis su nuodėme? Pastarąją Richmondas apibrėžia kaip tuščią asmeninių troškimų vaikymąsi, kai iš visų jėgų, panaudojant visas žinias ir privilegijas, siekiama nieko nepaisyti, negerbti ir naikinti visus ir viską, kas kliudo gauti tai, ko norime (p. 29). Jeigu jus erzina Dievas, tai šioje knygelėje nesurasite daug progų susierzinti. „Atleisti, – kaip rašo Richmondas, – atsisakyti neapykantos. Praktiškai tariant, šis atsisakymas nekęsti yra sąmoningas sprendimas, kylantis iš jūsų širdies gelmių ir reiškiantis, kad atsisakote pasitenkinimo galvoti apie jus įskaudinusio asmens kančias“ (p. 32). Kodėl atleidimas psichologiškai vertingesnis už pagiežą? Nes, kaip teigia psichologas, pagiežos kartėlis nuodija vien tik jus pačius. Keršto siekimas ir blogo kitam linkėjimas sekina jūsų jėgas ir neleidžia gyti žaizdoms. Atleidimas kaip dovana kitam yra mūsų pačių valios aktas. Noras atleisti nepriklauso nuo to, ar tas, kuris sukėlė mums skausmą, pripažįsta tai. Nebūtinai nuo to. Tačiau tokia mintis, anot autoriaus, daugeliui sukelia pasipriešinimą, jei įskaudinęs žmogus net neatsiprašo. Richmondas siūlo keturių žingsnių instrukciją: pripažinti, kad jaučiamės įskaudinti; ieškoti nuoskaudos šaknų ir pabandyti prisiminti visus panašius atvejus, jų aplinkybes ir sukeltus jausmus; vengti įsigalėjusių reakcijų į nuoskaudas; tik ketvirtas žingsnis – atleidimas.
Nors galiu suprasti šią atleidimo logiką, nors mėginu vadovautis instrukcija, vis dėlto kažin ar ši knyga išgelbės ir išvaduos iš pykčio, kartėlio ar pagiežos. Ir neturėtų, nes knyga – labiau apie psichoterapijos prasmę ir jos galimybes išlaisvinti pyktį iš tamsaus tylos kalėjimo. Kaip rašo Richmondas, kad galėtumėte gyventi sąžiningai ir prisiimti visą atsakomybę už savo gyvenimą, per psichoterapijos seansą turite išmokti „pasidėti priešais“ savo pyktį ir sąmoningai peržvelgti savo jausmus. O kai jie bus iškelti į paviršių ir įsisąmoninti, tuomet jau galima juos panaikinti atleidžiant (p. 30).
Dante vienoje iš „Pragaro“ giesmių aprašė grafo Ugolino ir vyskupo Rudžjerio istoriją. Abu jie buvo politiniai sąjungininkai XIII a. Pizoje, bet vyskupas išdavė grafą, įkalino jį kartu su sūnumis ir anūkais. Galiausiai šie mirė iš bado. Savo poetinės kelionės po pragarą metu poetas pamato Ugoliną ir Rudžjerį kartu įšalusius lede, o grafas, kuris mirė apimtas pykčio ir neapykantos, kamuojamas amžino keršto graužė Rudžjerio galvą.
