Ortodoksų Bažnyčios poezija (2): kanono gimimas

 

Ankstesniame straipsnyje („Š. A.“, V.10) kalbėjome apie tai, kad pirmosiomis Ortodoksų Bažnyčios giesmėmis buvo psalmės ir vadinamosios, biblinės giesmės, t. y. giesmės, randamos pačioje Biblijoje. Iš viso Šventajame Rašte ortodoksų tradicija išskiria 11 giesmių:

 

1. Mozės pergalės giesmė (Iš 15, 1–19)

2. Mozės atgailos giesmė (Įst 32, 1–43)

3. Deboros giesmė (Ts 5)

4. Onos giesmė (1 Sam 2, 1–10)

5. Habakuko giesmė (Hab 3, 1–19)

6. Izaijo giesmė (Iz 26, 9–19)

7. Ezekielio giesmė (Ez 38, 11–20)

8. Jonos giesmė (Jon 2, 3–10)

9. Trijų jaunuolių giesmė (Dan 3, 26–88)

10. Zacharijo giesmė (Lk 1, 68–79)

11. Dievo Motinos giesmė (Lk 1, 46–55)

 

Visgi Deboros ir Ezekielio giesmės ilgainiui prarado populiarumą, jos nebevartojamos liturgijoje, Zacharijo ir Dievo Motinos giesmės sujungtos į vieną, o trijų jaunuolių – perskelta į dvi. Taip susiformavo 9 ortodoksų biblinės giesmės, kurios dažniausiai dedamos Psalmyno pabaigoje, nes yra psalmodijos tradicijos dalis.

 

 

Kanonų troparai

 

Pasakojome, kaip psalmėms buvo sukurti jas palydintys himnai, naudojami kaip atliepai, – troparai. Ilgainiui Bažnyčios poetai pradėjo rašyti troparus ir biblinėms giesmėms. Kaip pavyzdį pasitelkime šv. Kozmo Himnografo (IX a.) troparą „Garbingesnę už cherubinus“, kuris iki šiol naudojamas kaip priegiesmis Dievo Motinos giesmei:

 

Psalmininkas: Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju.

Liaudis: Garbingesnę už cherubinus

Ir nepalyginamai šlovingesnę už serafinus

Dievą Žodį pagimdžiusią

Ir mergele išlikusią

Tikrąją Dievo Gimdytoją –

Tave aukštiname.

Psalmininkas: Nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos.

Liaudis: Garbingesnę už cherubinus…

 

Kiti himnografai rašė po skirtingą troparą kiekvienai biblinės giesmės eilutei arba, pavyzdžiui, keturioms biblinėms eilutėms – vieną troparą (keturis kartus pasikartojantį), kitoms keturioms – kitą ir t. t. Taip biblinės giesmės apaugo nebibliniais himnais – troparais. Tikroji revoliucija įvyko tada, kai vietoj biblinių giesmių nuspręsta įvesti irmus (gr. eirmos – seka, eilė).

 

 

Irmai

 

Irmai – tai troparai, pradedantys naują troparų eilę („giesmę“) ir apibendrinantys toje vietoje nebegiedamos biblinės giesmės siužetą. Puikus tokio visaverčio poetinio kūrinio (kanono) pavyzdys yra šv. Andriejaus Kretiečio Didysis atgailos kanonas, giedamas per gavėnią. Pavyzdžiui, pirmosios kanono giesmės irmas perteikia Mozės giesmės (Iš 15, 1–19) turinį:

 

Viešpats yra mano jėga ir giesmė – Jis mane išgelbėjo!

Aš Jį garbinsiu – Jis yra mano Dievas!

Aš Jį aukštinsiu: Jis – mano tėvo Dievas!

Giedosiu Viešpačiui, nes Jis šlovingai nugalėjo.

 

Teoriškai tarp troparų turėtų būti biblinės giesmės eilutės (kaip Dievo Motinos giesmės pavyzdyje), tačiau vietoj to šv. Andriejus sukuria priegiesmį troparams: „Pasigailėk manęs, Dieve, pasigailėk manęs.“ Apie čia buvusias biblinių giesmių eilutes primena tik tai, kad troparų skaičius atitinka biblinių giesmių eilučių skaičių. Kitaip nei kiti himnografai, šv. Andriejus nesistengia susieti savo troparų temų su biblinių giesmių temomis, o tiesiog kalbasi su savo personifikuota siela apie jos nuodėmes.

Kiti himnografai jautė pareigą išsaugoti biblinių giesmių temas, tai ypač pastebima 7 ir 8 kanonų giesmėse, kur dažnas į troparų personažų lūpas įterpia trijų jaunuolių krosnyje giedotus žodžius „palaimintas mūsų Tėvų Dievas“ ar jų dalis. Šv. Jonas Damaskietis (VIII a.) vis dar sieja troparus su giesmėmis subtilesniu būdu:

 

Angelų chorai skelbia –

Tu – kalnas, vartai, kopėčios.

Dailų akmenį iš Tavęs be jokių įrankių iškirto

Ir pro Tave praėjo Viešpats,

Nuostabusis Dievas,

Mūsų Tėvų Dievas.

 

(Šv. Jonas Damaskietis, kanonas

Dievo Motinos gimimui, 8 giesmė)

 

Žinoma, kanonas, kaip ir jo sudėtinės dalys – troparai, yra muzikos kūrinys ir jo struktūra yra glaudžiai susijusi su melodija. Teodoras Aleksandrietis savo scholijoje aprašo pagrindinę kanonų sudarymo taisyklę: „Jeigu kas norėtų parašyti kanoną, pirmiausia turėtų rašyti irmą su melodija, tada – kurti troparus, sutampančius su irmu pagal skiemenų skaičių, toninius kirčius ir išsaugančius irmo prasmę.“ Būtent taip parašyti visi žymieji graikų poetų opusai, tokie kaip šv. Jono Damaskiečio Velykų kanonas, šv. Kozmo Himnografo kanonas Dievo Motinos užmigimui ir kt. Giedant juos graikiškai, pakanka žinoti irmo melodiją, kad lengvai sugiedotum visus giesmės troparus, nes daugmaž sutampa skiemenų skaičius, ilgis ir kirčių vietos.

Deja, paprastai verčiant kanonus į nacionalines kalbas šios poezijos išsaugoti nepavyko. Slaviški vertimai pasižymi pažodiškumu, skiemenų skaičius nesutampa, todėl sistema griūva. Taip atsirado rusiška praktika kanonų troparus ne giedoti, o skaityti (Rusijoje visas giedamas tik vienas – Velykų kanonas). Balkanų slavai nuėjo kitu keliu ir sukūrė įmantrias melodijas, kurių vingiai turėjo kompensuoti tai, ko stigo poetinei teksto formai. Naujai rašyti slavų himnografų kanonai dažniausiai nebeatitikdavo bizantiškųjų taisyklių.

 

 

Kanonų klestėjimas

 

Kanonų žanro klestėjimo laiku, taip pat apskritai bažnytinės poezijos, laikomi VIII–XI a. Tada susiformuoja pagrindinės studitų (Konstantinopolio Šv. Teodoro Studito vienuolyno), sabiečių (Jeruzalės Šv. Sabos vienuolyno), Pietų Italijos ir kt. himnografijos mokyklos. Šiuo laikotarpiu giesmes kūrė ir garsiausia istorijoje ortodoksų poetė šv. Kasija Konstantinopolietė (810–865).

Ypatingu originalumu pasižymi šv. Teofano Pažymėtojo kanonas Apreiškimo šventei, kuriame troparai sudaro Marijos ir arkangelo Gabrieliaus dialogą, o vietoj priegiesmių giedami žodžiai „angelas tarė“, „Dievo Gimdytoja atsakė“ ir pan.:

 

Angelas tarė: Džiaugsmingai aš šaukiu tau: atgręžk savo ausį ir klausykis, kaip paskelbsiu Dievo pradėjimą tavo įsčiose be vyro. Nes tu, o Nekalčiausioji, radai tokią malonę Viešpaties akyse, kokios nė viena moteris nerado.

Dievo Gimdytoja atsakė: O, angele! Padėki man suprasti Tavo žodžių reikšmę. Kaip tai, ką man sakai, įvyks? Atsakyk man aiškiai, kaip aš pradėsiu, jei esu mergelė? Kaip aš galiu tapti Kūrėjo Motina?

Angelas tarė: Matyt, netiki tuo, ką pasakiau, – ir aš džiaugiuosi matydamas tavo išmintingą atsargumą. Bet būk drąsi, Mergele! Kai Dievas nori, tai didžius stebuklus Jis lengvai atlieka!

 

(Iš 1 giesmės)

 

Šis kanonas, kuriame, kaip galima įtarti, angelo žodžius turėtų giedoti vienas choras, o Dievo Gimdytojos – kitas, sudaro ištisą eiliuotą dramą, kurioje apgiedamas Kristaus pradėjimas Marijos įsčiose. Poetas kurdamas jaučiasi toks laisvas, kad, užuot irmuose pasakojęs biblinių giesmių turinį, pirmuoju asmeniu gieda apie save: „Savo lūpas praversiu, / ir jos prisipildys Šventosios Dvasios, / gyrių giedosiu Karalienei Motinai, / laimingas linksminsiuos, / apgiedosiu Jos stebuklus“ (1 giesmės irmas).

Ši poetinė laisvė siekė tokį lygį, kad himnografai mėgo sudėti kanono troparus akrostichais, palikdami ten savo vardą. Pavyzdžiui, šv. Teodoras Studitas rašydamas kanoną Dievo Motinai (Akatisto šeštadieniui) iš troparų pirmų raidžių sudėjo tokį akrostichą: „Valdove, išklausyk Teodoro prašymus.“ Girdėdami, kaip dabar muzikaliai ir meistriškai šie kanonai yra atliekami Graikijos Bažnyčioje, galime tik įsivaizduoti, kaip įspūdingai visa tai turėjo skambėti, kai kanonus atlikdavo milžiniški Konstantinopolio chorai. Pamaldos galėjo būti be galo patrauklios jau vien dėl muzikinės ir poetinės kūrinių gelmės.

Deja, po šios bažnytinės poezijos aukštybių buvo lemta prasidėti stagnacijai ir degradacijai – aukšto lygio kūrybą ėmė keisti pigios klastotės, nauji žanrai vystėsi lėtai. Daug kur net nesiryžtama, o gal ir nemokama atlikti senųjų kanonų tokiu būdu, kokiu buvo sumanyta jų autorių.

 

 

Biblinių giesmių likimas

 

Šiandien kanonų yra tiek daug, kad kiekviena rytmetinė ir naktinė turi rubrikose numatytą kanoną. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad kanonai visiškai neišstūmė biblinių giesmių. Dievo Motinos giesmė tebegiedama beveik kiekvienos rytmetinės metu, o kitos giesmės giedamos gavėnios metu – taigi, jos išliko liturginėje vartosenoje, nors naudojamos gerokai rečiau.

Rečiausiai naudojama 2 giesmė. Tai Mozės atgailos giesmė, kurioje jis kreipiasi į nusidėjusį Izraelį. Dėl šios grėsmingos temos šiai giesmei buvo parinktas būtent antras numeris, kuris graikų kultūroje buvo laikomas nelaimingu, negeru, ir giesmė gana anksti buvo pradėta naudoti tik gavėnios metu. Todėl galima pamatyti daugybę kanonų, kurie net neturi 2 giesmės – po 1 giesmės iškart eina 3. Taip yra todėl, kad poetas nesitikėjo, jog jo kanoną naudos per gavėnią.

Kita vertus, kartais galima išvysti kanonus, kurie turi akrostichus be dalies raidžių. Tai liudija laiką, kai poetai dar rašė irmus ir troparus visoms 9 giesmėms, nepraleisdami 2 giesmės. Kadangi giesmė nebevartojama, akrostichas nebesusideda.

Matyt, kanono žanrui buvo lemta išnykti kartu su Bizantijos imperija. Jo apogėjus sutapo su imperijos apogėjumi, o žlungant imperijai ir iniciatyvą perimant slavų kraštams kitų kraštų krikščionys pasirenka ir kitą poetinę formą – akatistą.