Daugiakryptis „Kompasas“

Mathias Énard. Kompasas. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2019. 432 p.

Romanas „Kompasas“ yra žymiausias prancūzų prozininko Mathiaso Énardʼo kūrinys, 2015 m. apdovanotas Goncourtʼų premija, o 2017 m. nominuotas „Man Booker International“ apdovanojimui. Apie knygą buvau girdėjusi įvairių atsiliepimų, taigi žinojau, ko tikėtis, tačiau romano skaitymas man buvo unikali patirtis, sunkiai telpanti į tokius įvertinimus kaip „patiko“ arba „nepatiko“. Kūrinio struktūra, kurioje susipina skirtingos plotmės tokiu būdu, jog esi priversta nuolat spėlioti, kuri iš jų pagrindinė, o kuri – tik rėmas, tarsi imituojama komplikuota žmogiškoji būtybė, kitaip tariant, daugialypė asmenybė. „Bendraudama“ su tokiu tekstu patiri ir susižavėjimų, ir nusivylimų, ir nuobodulio akimirkų. Nors paprastai nebūna sunku atsakyti į klausimą, „apie ką ši knyga“, „Kompaso“ atveju suabejočiau. Aišku tik viena: jei „Kompasas“ būtų žmogus, tai priklausytų tam tipui, kuris sužavi iš pirmo žvilgsnio, tačiau tolesnis bendravimas ne patvirtina, o greičiau paneigia pradinį įspūdį ir kviečia spėlioti, ar tai buvo iliuzija, ar tikslinga manipuliacija. O perskaičiusi knygą net pradėjau svarstyti, ar tai, ką palaikiau žmogumi, iš tiesų nebuvo tobulas konstruktas, kitaip tariant, dirbtinis intelektas, robotas.

„Mudu – du opijaus rūkytojai, kiekvienas savo debesyje, nieko nematantys lauke, vieni, mes rūkom, taip niekada ir nesupratę vienas kito, tokie atsimušantys veidrodyje mirštantys veidai, mes – sustingęs atvaizdas, kuriam laikas suteikia judėjimo iliuziją“ (p. 9). Pirmojo sakinio poezija, lėtas tempas leidžia tikėtis, kad M. Énardʼas pasakos svaigulio, aistros ar elegantiško nuobodulio istoriją, o jo sakiniai bus ritmingi, poetiški, prisodrinti metaforų ir originalių palyginimų. Šią prielaidą patvirtina ir Rytų tematika, literatūroje paprastai neatsiejama nuo mistikos, jusliškumo ir ribinių, abjektinių patirčių: „Egzistencija – skausmingas atspindys, opiomano sapnas, Rumi eilėraštis, dainuojamas Šahramo Nazeri“ (p. 10). Bet poetinį registrą, su kuriuo vertėja Violeta Tauragienė susidoroja grakščiai ir tarsi be pastangų, greitai nustelbia muzikos, literatūros tekstų ir juos analizuojančių straipsnių atpasakojimai („dabar mano galvoje sukasi Maleris ir jo „Kindertotenlieder“ – mirusių vaikų giesmės, sukurtos to, kuris pats laiko ant rankų negyvą savo dukrą Majernige Karintijoje, praėjus trejiems metams po to, kai jas sukūrė“, p. 29; „[...] ji džiaugėsi radusi ten šešėlį Anemari Švarcenbach, klajoklės šveicarės, mėginusios atsikratyti ten savo splino 1933–1934 metų žiemą, – paskutiniai Veimaro respublikos likučiai subyrėjo, ein Volk, ein Reich, ein Führer aidėjo per visą Vokietiją, o jaunoji Anemari pašėlusiai keliavo“, p. 123). Kitaip tariant, „Kompasas“ juda nuo poetinės prozos link mokslo bei meno populiarinimo registro ir atgal. Nors romane gausu nuorodų į Rytų ir Vakarų muziką, literatūrą, archeologinius atradimus, šios fenomenalios žinios perteikiamos taip, kad skaitytojas nesijaustų įsibrovęs į svetimą teritoriją.

Gana greitai tenka pripažinti, kad pagrindinius personažus – Rytų ir Vakarų sąsajas tyrinėjančius muzikologą Francą ir literatūrologę Sarą – svaigina ne narkotikai, svetimi kraštai ir ne jausmai: kelionės po egzotiškas šalis, konferencijos, bendravimas su kolegomis ir vietiniais jiems tampa galimybe panirti į saldų orientalistinių žinių, istorijų ir pažinčių kaupimo svaigulį. Į šį svaigulį pamažu panardinamas ir skaitytojas – viena po kitos jam sekamos Artimųjų Rytų ir Vakarų rašytojų, muzikų, diplomatų, mokslininkų, keliautojų, revoliucionierių ir dekadentų gyvenimo istorijos. Ypač akcentuojamos sąsajos, pabrėžiama, kad niekada negalima vienareikšmiškai nuspręsti, kas ir ką iš ko perėmė, kokią įtaką padarė, kas kam už ką skolingas, kas ką pamėgdžioja, kas į ką lygiuojasi. Apima įtarimas, kad gal Rytų ir Vakarų abipusė priklausomybė ir yra pagrindinė romano tema, o mokslo, meno artefaktai bei vėžlišku tempu plėtojama meilės linija tėra pretekstas. Šią prielaidą tarsi patvirtina ir netiesiogiai, ir kartais net gana deklaratyviai formuluojama idėja, jog „tradicinio“, uzurpatoriško orientalizmo, kurį savo darbuose išsamiai kritikavo „Kompase“ ne kartą minimas Edwardas Saidas, tiesiog nėra, o gal niekada net nebuvo. Pasitelkus gausią kultūros istorijos medžiagą vaizdžiai demonstruojama, kad sąveikos tarp to, ką įprasta vadinti skirtingomis kultūromis, tokios glaudžios, jog nebeįmanoma ištirti, kur glūdi vieno ar kito reiškinio užuomazgos. Vakarai pačia savo prigimtimi yra rytietiški tiek, kiek Rytai – vakarietiški. Tokie pat ir romano veikėjai: jie susitapatina su savo tyrimų ar aistros objektais, pradeda gyventi vieni kitų gyvenimus. O gal tai tik iliuzija, saviapgaulė?

Iš pirmo žvilgsnio sąveikų idėja atrodo itin simpatiška. Tačiau „Kompase“ tiek kitoniškumo, tiek sąveikų sampratos išplečiamos taip, kad tampa bereikšmės – kiekvienas pats sau yra kitas, Rytai iš tiesų yra vakarietiškesni už Vakarus ir atvirkščiai. Kitaip tariant, viskas su viskuo susiję. Trupančių, nykstančių ribų patirtį motyvuoja ir romano vyksmo situacija: „Kompasas“ yra begalę svetimų balsų inkorporuojantis vieno žmogaus vienos nemigos nakties monologas. Negalėdamas užmigti savo bute Vienoje, neurotiškas muzikologas Francas prisimena keliones, jose sutiktus žmones, romantinius jausmus Sarai. Nemiga lemia, kad pats Francas, tiksliau, jo atsimenama gyvenimo istorija jam pačiam tampa nebeatpažįstama. Aplankytos vietos, sutikti žmonės, parašyti tekstai atrodo nutolę, keisti, beveik svetimi, neįtikėtini: „Koks keistas jausmas vėl skaityti savo rašinį. Toks senstantis veidrodis. Mane ir traukia, ir stumia tas mano senasis aš, lyg tai būtų kas nors kitas. Pirmasis tarp atminties ir manęs įsiterpęs prisiminimas. [...] Gyva būtybė visada egzistuoja kaip tik tokiame nuotolyje, kažkur tarp nesuprantamo savęs ir kito savyje. Laiko pojūtyje. Meilėje, kuri yra negalėjimas susilieti su kitu. Mene, kitoniškumo potyryje“ (p. 343). Prisiminimas taip pat yra viena iš galimybių suvokti save kaip kitą, o tai reiškia – save pažinti, nutolti nuo savęs ir vėl priartėti.

Tačiau, nepaisant idėjinių aspiracijų, siužeto lygmeniu Rytai, atrodo, taip ir lieka egzotiška pelke, kurią romano veikėjai išnaudoja savo reikmėms („Rytai kaip klampumas, kaip siekis pasveikti nuo neaiškios ligos, nuo gilios baimės. Toks mistinis ieškojimas be jokio dievo ar transcendencijos, išskyrus savo gelmes“, p. 401). Nors Francas įnirtingai tvirtina, kad „visi orientalistai, tiek vakarykščiai, tiek nūdienos, kelia sau tą skirtingumo, savojo „aš“, kito klausimą“ (p. 352), tačiau nei persišką narkotikų ir prostitucijos slengo žodyną rengiantis Markas, nei klasikinio orientalisto statuso, prabangos ir šlovės besivaikantis Bilingas kelionės pabaigoje neatranda nieko naujo, tik suintensyvėjusius savo pačių destruktyvius troškimus. Vardai ir pavardės, kūrinių pavadinimai, egzotiškos tyrimų, archeologinių ekspedicijų detalės pilasi kaip iš gausybės rago, tačiau visi intelektualiniai atradimai kuo toliau, tuo labiau primena saugią priebėgą, leidžiančią maklinėti po savo tikras ar tariamas gelmes.

Romantinė linija – būtinasis kiekvieno „tikro“ romano elementas – gana schematiška, sukonstruota pernelyg grakščiai, „poetiškai“ ir kartu itin pragmatiškai. Romantiką taip pat valdo kito būtinybės idėja: Francas ir Sara būti kartu gali tik tuomet, kai tarp jų kažkas įsiterpia – rašomas tekstas, naujas tyrimų laukas, dainos melodija, eilėraščio eilutė, pakeleivis ar nuotolis erdvėje. Tai ne modernūs, o pačia savo esme postmodernūs įsimylėjėliai, besidomintys ne vienas kitu, o savimi individualioje meilės situacijoje. Jei nebūtų toks nuvalkiotas, epitetas „postmodernus“ galėtų gana taikliai nusakyti ir paties „Kompaso“ esmę. Nepaisant heterogenijos, centrinis kūrinio komponentas – teorinis karkasas, idėja. Kaip ir dera postmoderniam kūriniui, „Kompasas“ varijuoja skirtingais registrais, siūlo skirtingas plotmes (intelektualinių atradimų, kelionių, romantinę, ideologinę), o skaitytojas gali laisvai rinktis, kurias iš jų aktualizuoti. Taip pat laisvai galima praleisti kelis ar net keliolika puslapių, kaip sakoma, esmė dėl to nepasikeis.