Dansu Dansu Dansu
Neseniai su Jūrate Visockaite apkalbėjome „dokumentinius spektaklius“ – dabar tai esąs mados klyksmas, klasikinis teatras, regis, mirė, sugebančių jį statyti, deja, nedaug ir svetur. Vis dėlto kiekvienais metais laukiu „Naujojo Baltijos šokio“ – mėgstu tą žanrą, visada atvežama ko nors įdomaus, ką vertinu kaip šviežio oro gūsį.
Šiemet Katedros aikštėje parodytas žaismingas „Origamis“ (Satchie Noro ir Silvain Ohl, Prancūzija) priminė šokį su ekskavatorium, prieš dešimt metų rodytą Sereikiškių parke. Japoniško lankstinio formas imituojantis žmogaus kūnas – originalus choreografinės akrobatikos vaizdinys, veikiantis ir ryškiomis spalvomis. „Jūs tikitės šokio spektaklio, bet aš, deja, pasakosiu apie savo patirtis“, – ištaria „Giliai po oda“ (Bassam Abou Diab, Libanas) veikėjas. Ir pasakoja apie bombas Libane, kurias išgirdęs vaikystėje atlikdavo desperatiškus kūno judesius, kūlversčius – tokiu būdu tas nesąmoningas šokis tapo išgyvenimo priemone. Žiūrėdama įsitempi, mąstai angliškai, krūpčioji nuo netikėtų būgnų; tema ne iš maloniųjų, sunki. Choreografijos kriterijai labiau politiniai negu estetiniai – nors man geriau jau tokie, negu kad šoka šoka ir nieko nepasako. Tą jausmą (nepasakymo) trumpam buvo sukėlusi „Uniforma“ (Sabina Scarlat, Belgija). Pirma, smėlio dėžė – seniai sunaudota metafora. Antra, tai performansas, ne spektaklis. Nors apeliuojama į kilnias idėjas, žiūrovas jas jau veikiausiai apmąstė ir stebi viso labo laike smarkiai nutolusios smėlio dėžės žaidimą. Bet kriterijai estetiniai, muzika nuostabi – stebint ėmė ir noras šokti, ir minties snaudulys. Ne apie bombas juk.
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš spektaklio „Uniforma“
„Titanai“ (Euripides Laskaridis ir „Osmosis“, Graikija) bent jau turėjo spektaklio bruožų. Tačiau ir jais suabejojau. Moters ir vyro santykių duetas, psichologiniai lyčių skirtumai, komiškos buitinės situacijos, bet moterį įkūnija vyras, tad ir moters dalia šaržuojama tokiu labai jau „vyrišku“ rakursu. Gerai, kad veikia mitologija ir ironija, bet ji ne mano pusėje. Spėju, pavadinimu norėta įprasminti, kiek daug žmogus gali pakelti. Dramaturgijoje įstabiai pravertė putplastis, lygintuvas ir panašios rekvizito rūšys. Spektaklyje „Cellule“ („Nach Van Van“ šokio trupė, Prancūzija), priešingai, niekas nieko nekelia – dvilytė šokėja meistriškai pasakoja asmeninę istoriją pačia savimi: turbūt čia tiktų terminas „išpažintinė choreografija“. Anotacijoje minimas krampo stilius – vos nesupainiojau su vizualiuosiuose menuose naudojamu kempu. Kas tai yra, man, kaip literatei, ligi šiol nelabai aišku (mes vadintume tą tiesiog pastišu), bet traukia ir masina.
„Bang Bang“ (Manuel Roque, Kanada) aiškiai rodo, kad choreografijoje visiškai įsitvirtinęs konceptualizmas – spektakliui pakanka vieno žmogaus kūno, kartais nebūtina net muzika, pakanka įkvėpimų ir iškvėpimų mantros. Ir nors anotacijoje teigiama, kad „naratyvo nebus“, – tas kūnas pasakoja apie savęs praradimą bešokant, o salė įtemptai stebi, tarsi niekada nebūtų mačiusi elementarių judesių – ribos tarp šokio ir trenažo. „Normaliuose troškimuose“ (Emile Pineault, Kanada) muziką keičia zirzianti lempa, cirko menininkas pabėga į choreografiją. Ima veikti ne vien pasirodymas, bet ir visa jo konteksto kinestetika – žiūrovų kosuliai, kvėpavimas, šniurkštimas nosimi, kėdžių traškėjimas, metalinės pertvaros girgždėjimas, turėklų siūbavimas, juokas. Cirko estetiką itin smagu dekonstruoti (spektaklyje išnyra didžiulė griūvančio klouno-vamzdžio figūra).
Laukiau „Auros“ pasirodymo – ją mėgstu, ji profesionali ir, įdomiausia, nors trupės sudėtis tarptautinė, išsaugo kažkokį specialų kaunietišką įmantrumą. Spektaklio pavadinimas konservuoja vietinių selebričių realijas, susiedamas jas su gyvūnišku elgesiu ir grynai kaunietišku traukos objektu – „Kaunas Zoo“ („Aura“, Lietuva). Veidrodinės grindys paverčia pasakojimą sarkastiška „Gulbių ežero“ parodija: čia viskas labai tikslu – ir eisenos podiumu judesiai, ir poravimosi įpročiai, ir mados pasaulyje tvyrantis chicas, be kurio tuštučiai neišgyventų. Jie vis dar gyvena pasakų pasaulyje, neišaugo – jų kruopščiai vizualizuotomis laimingomis santuokos „pabaigomis“ blizgiuosiuose žurnaluose mėgaujasi didžioji populiacijos dalis. Labai įdomu, dinamiška, nieko nereikalingo: taip, tai pasakojimas, estetinė pusiausvyra tarp konceptualizmo ir niekuo iš po kojų neišmušamo dramatinio meistriškumo (net jei pasaulyje tai jau last day). Be to, muzikinė Prodigy plus artilerija ir auksiniai kostiumai – pretenzija tokia rimta, kad verta laikinosios sostinės.
Geriausių ar avangardiškiausių spektaklių, atrodo, nepamačiau – sprendžiant iš nuotraukų, tokie galėjo būti „Ateities keistuolis“ (Agate Bankava ir Andris Kačanovskis, Latvija) su šokėju-ufonautu ar „Skysčiai“ (WAUHAUS, Estija), kuriame visi šoko sulipę plazmoje. „15min“ skaičiau įdomų interviu su Luku Karveliu, naudojančiu sutartines, bet jo spektaklio „Blank Spots“ irgi nemačiau. Gal dar bus?.. Šokio spektakliais nesame lepinami.
