Nepaliaujamai besikeičiantys menininkai
Tik pradėjus rašyti apie kintančius menininkų stereotipus, galvoje iškilo dvi politinės ideologijos kryptys – liberalizmas ir konservatizmas. Apolitiška savęs nepavadinčiau, bet tai toli gražu nėra mano mėgstamiausia tema. Tad šios kryptys iškilo daugiau metaforiškai. Man rodos, pastaruoju metu, žvelgiant iš menininko apibrėžimo perspektyvos, vyksta, o gal jau įvyko šių dviejų ideologijų persimainymas.
XX amžiaus liberalizmas tapo šiuolaikiškuoju XXI amžiaus konservatizmu. Tuo tarpu konservatizmas įgavo liberalizmo bruožų. Paprasčiau – laisvi, nevaržomi, neretai palaidūnišką gyvenimą gyvenantys ir dėl to dar labiau vertinami menininkai pamažu įsitraukia į strategines menines karjeras. O tie, kurie liko baliavoti, kaip čia pasakius… tai ir liko XX amžiaus „laisvojo“ liberalizmo saujoje. Dabar laisvė esti ne pasileidimas, o disciplinuotas tvarkaraštis.
Gretindama šias skirtingas politines ideologijas, gal kiek perspaudžiu. O bandydama įvardinti, koks apskritai galėtų būti šiuolaikiško menininko portretas, galbūt užsimoju per daug. Bet tikiu, jog neklysiu sakydama, kad jis keičiasi ir kad, remiantis subjektyvia kūrėjos, socialinių platformų vartotojos ir apskritai XXI amžiaus dalykų stebėtojos perspektyva, smarkiai neprašausiu. Patirtis savu kailiu yra kone patikimiausia suvokimo priemonė.
Pamenu, kai prieš kelerius metus vienas žmogus baisiai stebėjosi, kad užsiimu kūryba ir intensyviai sportuoju. Gal kad kalbėjomės bare? Cha cha. Bet iš tiesų jis toks ne vienas. Ilgus metus jaučiausi kažkaip blogai, kad vairuoju automobilį, kad turiu vaikų, kurių niekas iš manęs nesiruošia atimti, kad nesu priklausoma nuo psichotropinių vaistų ir kad savo nerimo bangas patikiu psichoterapijai. Ką jau kalbėti apie sporto klubą, bėgiojimo mobiliąją programėlę, apskritai „iPhone“ ir žodį „karjera“. Juk karjera nėra atsitiktinis kažko veikinėjimas. Tai kryptingas tikslo siekimas, kurio rezultatai ne tik duoda pasitenkinimą, praverčia saviraiškai, bet ir padeda kurti geresnę buitį.
Kitaip sakant, jaučiausi kalta dėl įsitikinimo, kad menininko karjera atitinka visus kitokio darbo apibrėžimus. Tą kartą man bandant tam žmogui tai paaiškinti, pokalbis pasibaigė maždaug taip: o tai ką iš tikrųjų gyvenime dirbi? Esu įsitikinusi, kad jei prieš tai būčiau pasakojusi apie naktinį atskalūno gyvenimą, šis klausimas nebūtų nuskambėjęs. Būtų buvę aišku, kad iš tikrųjų gyvenime – rašau.
Čia norisi giliai atsidusti. Toks jausmas, tarsi pasakymas „važiuoju į sportą“ menininką nublokštų į kažkokį nemenininko ir apsišaukėlio levelį. Ir kad tam, ką kuri, hobiai, socialinė ir šeiminė padėtis, materialūs patogumai, galbūt net išvaizda galėtų suteikti netikrumo atspalvį. Tokį tamsų atspalvį, kuris užplauktų nevisavertiškumo debesimis ir užtemdytų kūrybinę šviesą. Gal tai atliepia nusistovėjęs manymas, kad menas yra lygus jo kūrėjui? Paprasčiau sakant – menininkas pirmiausia turi būti reiškinys ir tik antru žingsneliu ką nors nokinti ir gimdyti. Koją kiša dar ir istorinis laikmetis (pokyčių tarpuvartė) ir atmintis. Juk beveik neįmanoma paneigti, kad daugelis, o gal ir dauguma praėjusio šimtmečio šedevrų buvo sukurti… šedevrų.
Ko gero, čia puikiai tinka XX amžiaus literatūros žvaigždės Francio Scotto Fitzgeraldo prisipažinimas, kad „visi mano veikėjai yra Skotas Ficdžeraldas. Net moterų personažai yra moteriški Skotai Ficdžeraldai“ (F. Scott Fitzgerald, Švelni naktis, iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė, Vilnius: Sofoklis, 2015, p. 392). Sunku būtų neigti, kad šiuo atveju kūriniai yra tapę kūrėju ir atvirkščiai. Kaip ir nelengva netikėti itin biografiškais Didžiojo Getsbio vakarėliais, po kurių ne vienas hemingvėjus dienas baigė liūdnai ir dramatiškai. Pavyzdžiui, apie Bukowskį jau nė nebeįdomu kalbėti. Jo egzistenciniai dugnai, kurie taip pat buvo paties išrašyti, jau yra tapę genialaus rašytojo alkoholiko ikonografija.
„Ikona“ – tinkamas žodis apibūdinti dar vieną meno, šįkart dailės genijų. Matau jį režisieriaus Edo Harriso filmo „Polokas“ kadre pilko asfalto fone dviračiu vingiuojantį iš parduotuvės. Ant vairo – alaus butelių dėžė ir dailininko pastangos prisidegti cigaretę. Tada krytis… Regis, atspindintis visą to meto bohemos kasdienybę.
Dėl objektyvumo ir įvairovės privalau paminėti ką nors, kas alkoholio nevartojo, bet kam vis tiek nebuvo labai gerai. Pirmas į galvą šovęs pavyzdys – Kafka. Sveiką gyvenseną propaguojantis autorius vis tiek neišvengė problemų. Badmiriavo, gyveno liguistai atsiskyrėlišką gyvenimą, kuris buvo persmelktas baimės ir kaltės. Pagirtina tai, kad dirbo, tačiau dirbo tik tam, kad apmokėtų sąskaitas. Savo ruožtu tai prisidėjo prie dvilypio gyvenimo dramos, kuri, kaip visi žinome, įsismelkė ir į autoriaus kūrybą.
Norisi stabtelėti ir pasvarstyti: ar biografiniai nesklandumai galėjo paveikti autoriaus kūrybos procesus? O gal yra taip, kad kūrybos procesai paveikia autorių?
Dar vieną asmenybę, Andy Warholą, pasirinkau apgalvotai. Jis puikus tuometinio, beveik būtino XX amžiaus menininko stereotipo pavyzdys. Žiūrint į jį išties nesiverstų liežuvis kalbėti apie buitines problemas ar nuobodžią biuro kėdę. O galėjo būti ir taip. Poparto karalius juk pradėjo nuo darbo reklamoje ir jam taip gerai sekėsi, kad piešti reklamas jį samdė didžiausi Amerikos prekių ženklai. Bet Warholo tikslas buvo patekti į amerikietišką bohemos elitą, kitaip sakant, tapti tikru menininku. Tai, jo ir, ko gero, kitų požiūriu, visiškai nederėjo su reklamos agentūros biuru.
Tai kas gi nutiko? Prireikė daugiau šėlo, narkotikų, alkoholio, orgijų, dramatiškų pasikėsinimų nužudyti, dažytų plaukų, plastinių operacijų, kolekcionuojamų keistenybių, dar truputį neįprastų, paniškų baimių ir taip gimė žvaigždė. Stipri, nepakeičiama menininko įvaizdžio ikona.
Regis, Warholas apgalvotai rinkosi ir draugus. Viena jų – įstabaus grožio Christa Päffgen (slapyvardis Nico), – visada nuostabi ir apsvaigusi nuo narkotikų, į vakarėlius vedžiodavosi mažametį sūnų. Šiame tekste jis galėtų tapti anksčiau minėtų XX ir XXI amžių ideologijų persimainymo paaiškinimu. Tuokart buvęs ekscentriškos, liberalios porelės atributu, šiandien vaikas, ko gero, būtų konservatoriškai atimtas. Neįsivaizduoju jokios šių dienų meno ikonos, be pasmerkimo išnaudojančios ir žalojančios savo vaiką.
Kad jau pradėjau galvoti apie šių dienų menininką, turiu prisipažinti, jog apskritai dar neturiu tikslaus, apibrėžto jo portreto ir vos tik pradedu apie tai mąstyti, iš galvos neišmetu van Gogho ir jo ausies, Fridos ir jos antakių, Freddie Mercury ir jo dantų bei spalvingų santykių, Einaro Wegenerio ir jo užpudruotos barzdos ir daug kitų iškilių asmenybių. Kurios, rodos, iškilios tapo dar ir todėl, kad, išsiskirdamos talentu, atitiko pašėlusių, „nenormalių“ menininkų stereotipus. Gal klystu, bet nuoširdžiai negalėčiau atsakyti, ar Fridos paveikslai būtų buvę tokie, jei ji pati nebūtų buvusi tokia.
Kyla klausimų.
O kas, jei būti menininku iš tikrųjų reiškia gyventi ir atrodyti kitaip? Jei savidestrukciniai blogiukai išties pasaulį mato autentiškai? O psichologinės traumos yra kūrybos varikliai? Ar tai reikštų, kad tas bare menu ir disciplina nepatikėjęs žmogus yra teisus? Ir kad XXI amžiaus liberalūs, disciplinuoti, emancipuoti, nedestruktyvūs menininkai yra truputį konservatoriški biurų darbuotojai?
Stop. Neverta panikuoti ir ilgėtis. Laimė, kad ir XXI amžiuje kiekvieno pasaulėvoka yra autentiška. Ir kad pamažu vaduojamės iš būtinų pagrįsto meno klišių. Šio amžiaus liberalizmas laisvą, kūrybišką asmenį palieka savikūrai. Pastarajame žodyje slypi daug jėgos. Nors galima ir prieštarauti: juk save kūrė ir praeities, ir dabarties menininkai. O ir stereotipai buvo, yra ir, ko gero, visada bus ardomi laisvės erozijos. Nesunkiai įsivaizduoju, kad kai dabarties kūrėjai kada nors taps klišiniai, vėl ateis laikas pokyčiams.
Taip pamažu, žingsnis po žingsnio, einame naujų stereotipų link. Ir kuo labiau priešinamės rėmams, tuo daugiau jų sukuriame. Nesvarbu, esi menininkas ar biurokratas. Tiek vieni, tiek kiti vis dažniau nustebina. Abeji vienodai dažnai pasileidžia šiandienos madingais maratonais, vadovaujasi „kas per daug, tas nesveika“ normatyvais arba, liaudiškai sakant, abejiems vienodai nurauna stogą kur nors pakeliui į Everestą.
Bene svarbiausias prie stereotipų pokyčių prisidėjęs objektas yra informacinės technologijos. Pasitelkus jas šiandieniniai kūriniai ne tik peraugo ir iškreipė meną, padarė jį nudievintą (taip pat ir menininką), bet ir gerokai padidino pasiūlą ir svarbiausia – išlepino rinką. Dabar to dailininko paveikslą ekrane galima sugretinti su ano. Paskui paspausti arba nepaspausti patinka. Tai tampa artima meno pirkimui.
Dabar kūrėjas fotografuoja namų vonios kilimėlius lygiai taip, kaip fotografuoja meno žiūrėtojas. Tokios galimybės natūraliai iškelia konkrečias sėkmingo santykiavimo taisykles: kokybiškam vartotojui reikia kokybiško meno, o šiam – kokybiško kūrėjo. Arba priešingai. Tik svarbiausia neprarasti tarpusavio rezonavimo, kurio dar niekada nebuvo taip lengva patikrinti. Nepatinka? Spaudi unfollow ir ieškai labiau rezonuojančio menininko.
Tad nusigėręs, pavargęs kūrėjas netrukus paveikus gali likti tik prie vietinės aludės. O į viršų šauti tie, kurie įtinka sąmoningiems, perspektyviems, sėkmės lydimiems, tavo kūrinį galintiems nusipirkti meno entuziastams.
Šiandieniniams menininkams neužtenka tik kurti. O baliavojimas ne tik tapo nebemadingas, bet ir kelia milžinišką riziką prarasti auditorijos pasitikėjimą. Tapo pavojinga, o gal net ir nebeįmanoma laukti, kol pegė (omeny turiu meno kolekcininkę Peggy Guggenheim, kuri globojo ir į šlovę atvedė ne vieną menininką) prastumdys butelius ir pasauliui parodys tavo šedevrą. Šiandieną pats turi rodyti šedevrus ir pats ieškoti pegių. Dargi – išsilyginti respektabilius drabužius ir stoti į bekraštę pasiūlos lentyną.
Sėkmės atveju užsitempti tampres ir kaip reikiant atšvęsti ant bėgimo takelio. O kad būtų visai produktyvu, tai bėgiojant dar ir perstumdyti tvarkaraščius, kam nors paskambinti arba, kaip pasakytų vienas itin disciplinuotas šių dienų menininkas – Haruki Murakami, „palaikyti dvasinę higieną“. Ir nepasakytum, kad ta higiena ką nors būtų iš jo atėmusi. Oi ne. Kitaip sakant, savai epochai savi išsivalymai. Arba savi toksinai, dar tiksliau – savi nepaliaujamai besikeičiantys stereotipai.
