Viešieji ryšiai ugningais ritmais
Pastaruoju metu girdim daug kalbų apie partijų autoriteto smukimą. Didieji demokratijos statybiniai blokai rinkėjui tampa vis panašesni į asbestą: nykybė, kurią kartkartėmis paįvairina nebent bjaurios žinios, kad kažkas vėl paslydo ir apsinuodijo. Užtat populiarumo sulaukia šį formatą ignoruojantys kandidatai: didžiųjų miestų tarybų ir pačių merų rinkimus laimi visuomeniniai komitetai, itin aukštuose politinio pasitikėjimo reikalinguose postuose stengiamasi akcentuoti ne politinę patirtį, o ekspertinių žinių klodus. Net partijų kandidatais į prezidentus patvirtinami nepartiniai, kurie, negana to, dar ima ir surenka daugiausia palaikymo parašų.
Kaip dabar žiniasklaida pamėgo formuluoti, „tai vyksta tuo metu, kai“ šou žanras tapęs stiprus kaip niekad. Ir lietuviškam, ir anglakalbiam internete man vėl ir vėl sako: tas procesas negrįžtamas, rimtas žurnalizmas ir toliau užleidinės teritorijas. Ilgesnius tekstus keičia tviteris, o dar geriau – jutubas, feisbuką – instagramas ar dar mažiau laiko ir erdvės racionaliam argumentui paliekantis snapčatas. Duonos daugeliui užtenka, tad reikia žaidimų – mažais gabaliukais. Paviršutiniški – būtinai smagūs arba mandagiai naftaliniški – prezidento rinkimų debatai tai patvirtina. Demokratinėse šalyse, su kuriom bendraujam ir kuriose valdžios rotacijos mechanizmai neužrūdiję, vyksta, matome, panašiai: nugalėtojų veidai ir už Atlanto, ir prie Juodosios jūros pirmiausia siejasi su paprasta, užtat energinga, teatrališka retorika.
Visa tai galima užbaigti klasikine dejonių trele: jaunimas vis tiek vangiai balsuoja, viena dalis nusivylę, kita dalis viskuo persisotinę, trečia dalis emigracijoje, o visos kartu – internete, kuriuo balsuoti, aiman, be Estijos, neleidžiama. Nežinia, kaip gyvens jų vaikai ir kur gyvens, linguojam galvomis, sėdėdami krėsluose ir gurkšnodami ką nors pagal savo sugedimo laipsnį šią balandžio pabaigoj mus staigiai užsikniaubusią vasarą (aš siurbčioju paragvajietišką tereré – šaltą tirštą arbatą – pro metalinį šiaudelį).
Šį raminantį paragvajietišką ritualą atradau dar kovo mėnesį, tos šalies pakelėj nusėdęs po nerimastingos karnavalinės Brazilijos, apmąstydamas paradoksus. Gili intraversija man, nedalyvavusiam jokiose eitynėse ir turinčiam vilties, kad gal niekad ir nedalyvausiu, nepakenčiančiam minių, abejingam šokiui ir turbūt be jokio rūpesčio pajėgiam išbūti savaites su niekuo nešnekėjus, nesutrukdė susižavėti nuostabia švente sambodrome ir pažadėti sau žiūrėti visus geriausių pasirodymų įrašus ateityje. Šis jausmas grįžus į merų rinkimuosna iki ausų sulindusią ir dar kelių politinių patiekalų pavasarį laukiančią šalį (ką ten – regioną; negana to, laiko juostą!) pakuždėjo: šioj viešųjų ryšių epochoj nuskils tai šaliai, kuri savo politinę reklamą karnavalizuos.
Partijų paradas Rio de Žaneiro karnavalo pavyzdžiu, organizuojamas kiekvieną vasarą prieš bet kuriuos rinkimus, kuriame dalyvauti partijoms, norinčioms kelti kandidatus, būtų privaloma, pagautų visus tris zuikius: pirma, visuomeniniai komitetai ar nepriklausomi kandidatai greičiausiai nepajėgtų surinkti, sukoordinuoti ir finansuoti deramos dalyvių minios ir reikiamo lygio choreografijos, o partijoms tas – išeitų (žinoma, reikėtų nustatyti ir tam tikrus dalyvių bei lėšų limitus, kad stambiosios partijos neužgožtų smulkesnių); antra – natūraliai įsilietume į šou žanro greitkelį (ką ten, viršytume greičio rekordą!). „Jei negali įveikti priešo – prisidėk prie jo“, – siūlo holivudinė išmintis, ir tai – trečiasis punktas, – be abejonės, atkreiptų net apolitiškiausio jaunimo dėmesį. Karnavalo įrašais būtų patogu dalintis bet kurioje platformoje, visa būtų ryšku ir linksma; jei ir ne viskas, tai bent kas nors taptų relatable ar tinkama memams. Tai būtų ištransliuota ir rinkimų dieną: kas vis dėlto nenorės balsuoti už politiką, pažymės kryžiuką bent jau už patikusį reginį. Nelabai džiugina? Galbūt. Bet ar būtų blogiau nei dabar? Dar girdžiu niūrius burbesius, kad ne visur esą toks oras kaip anuose kraštuose – netiks. Niekai: Rio iki karnavalo sambodrome pradžios likus vos porai valandų pliaupė visu pajėgumu, žaibai raitėsi, o griaustinis su signalizacijom akompanavo kelissyk per minutę; čiupinėjom savo pončus it celofaninius figos lapelius ir svarstėm, ką čia daryti. Karnavalo niekas neatšaukė. Atšaukė orą. (Sakot, jie ten turi Jėzų ant kalno, anas ir padėjo? Lenkija turi dar aukštesnį Jėzų. O kalną turim mes – su kryžiais.)
Be paminėtų trijų pagrindinių, būtų ir miriadai kitų teigiamų efektų. Pagaliau išaugtų viso kultūrinio sektoriaus – dailės, muzikos ir teatro akademijų – vaidmuo ir autoritetas šalies gyvenime. Apnyktų kartėlis, juntamas kasmet per nelaimimą „Euroviziją“, nes turėtume savo unikalų, dar įdomesnį renginį. Pramogoms reiklioje epochoje gyvenantis pasaulis irgi susidomėtų, šitaip duodamas darbo ir mūsų vertėjų kariaunai. Techninė dalis taip pat įtrauktų visokias sumanias galvas, nes ribas težymi dangus (suprasti tiesiogiai: nuo vienos iš šiųmetinio karnavalo platformų pakilo dronas, ant kurio stovėjo žmogus); nėra abejonių, kad rastume, kaip pritaikyti ir savo lazerių pramonės grandų, ir robotikos entuziastų gebėjimus. Partijos imtų artėti prie visuomenės, o jų nariai praktikuotųsi veikti kartu, be to, pratintųsi prie privalomo viešumo, pasirodymo tautai. Nors trumpam apimtos savotiškos vienybės, nelaukdamos krepšinio čempionatų, susijungtų visuomenė ir diaspora. Postūmį neabejotinai gautų ir turizmas, nes atvyktų ir užsieniečių, o patyrę, kad kitur nepalyginti saugiau nei Brazilijoj, jie kviestųsi daugiau ir daugiau draugų. Pagaliau visi kiti aiškiai matytų, kaip partijos rinkimams išleidžia savo lėšas (na, jei kažkam naudingesni atrodo popieriniai plakatai ant stulpų ar žiovulingai kanceliariški arba feispalmiškai patosiški sponsored įrašai feisbuke, galiu toleruoti jūsų nuomonę, bet nebūtinai suprasti). Galų gale, bene įveiktume stadiono statybų prakeiksmą, vietoj jo apsukriai atidarydami sambodromą. Išlaikysiu, tiesa, truputį realizmo, nesiūlydamas iliuzijų, kad, kaip po karnavalo Brazilijoje, kitoj tokį avantiūros skiepą pasirinkusioj šaly po 9 mėnesių padidėtų gimstamumas.
Utopiškesnė svaja būtų filosofų įtraukimas, siekiant parade realizuoti kokią nors įdomesnę idėją, kaip daro sambos mokyklos, savo pasirodymą detalizuodamos ilguose aprašymuose, visu vyksmu reprezentuodamos specifines idėjas, tarkim, apie vergiją ir laisvę arba tai, kaip augdami žmonės palaipsniui pamiršta gebėjimą tikėti stebuklais; visgi, ko gero, taip neįvyktų, nes dominuotų žemiškesnės temos. Tačiau vis tiek būtų galima išlaikyti patogius sambos karnavalo struktūros elementus bei rungtyniškumą.
Netrukus po himno (Brazilijoj irgi prasideda himnu ir dalyvauja šalies valdžia) ir sveikinamojo žodžio užgrojus specialiai atrinktai galbūt tos šalies, o gal ir kitų šalių (Lietuvoj, pavyzdžiui, prireiktų diskusijos, ar tik tų, kurios atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus) dainai, besitęsiančiai viso, sakykim, pusvalandinio pasirodymo metu, eiseną pradėtų partijos avangardas, užvedantis auditoriją, – jį atstotų uoliausi partijų jaunimo organizacijų aktyvistai. Vėliavnešės ir ceremonimeistro poros analogas būtų du centrinės partijos būstinės darbuotojai – tie, kuriems iškrito nelemti burtai tuo užsiimti. Bateriją – būgnininkų komandą – galėtų sudaryti partijos prezidiumo ir skyrių vadovai, o prieš juos einančiu dirigentu tegalėtų būti partijos lyderis (minia būtinai šioj vietoj suoštų). Už brazilus drovesnės tautos galbūt apsieitų be baterijos karalienių atvira seksualizuota apranga (nors ką aš čia – galop pačios tautos žodis ir tenulemtų) – būtent jos yra ramstis stereotipo, kad karnavale daugiausia nuogybės ir ištvirkavimas. Šias dalyves galėtų pakeisti sąrašų taip mėgstamos į pirmus dešimtukus pritrauktos įžymybės: žinomi sportininkai, verslininkai, menininkai, kiti neseniai išgarsėję veidai, t. y. tie, kurių solidus asmuo generuoja tokią dėmesio gravitaciją kaip galybė nepažįstamų eilinių (kurie, kad nebūtų tokie eiliniai, karnavale apvelkami spalvingais, pritrenkiančiais kostiumais, vadinamais fantazijomis). Palengva slinktų išdabinti kūriniai-platformos, žinoma, menkesnės nei braziliškojo karnavalo, galbūt mažiau, bet jų būtinai turėtų būti; ant jų ritmingai šoktų ir suktųsi geresnės fizinės formos partijos nariai ir narės. Senjorų gvardiją sudarytų frakuoti partijos veteranai; visai garbaus amžiaus, negalios ar prastos sveikatos atveju jie galėtų ne eiti, o važiuoti ratukuose, jie taip pat sulauktų ovacijų, daugiausia – vyresnės kartos. Baijiečių sparną, pagerbiantį vergus, iš kurių kilo samba, galėtų pakeisti arba partijos įkūrėjų personifikacijos, arba tematiškai suskirstytos istorinės šalies figūros – kunigaikščiai, tautos tėvai ar kiti iš įstatymu įtvirtinto sąrašo. Sambos mokyklų per dvi naktis sambodrome pasirodo keturiolika. Jei šalyje daugiau partijų (Lietuvoj, tarkim, dvigubai daugiau – 2018 m. duomenimis), tai pasirodymai natūraliai būtų trumpesni ir, be abejo, pigesni ir žiūrovams, ir dalyviams. Sambos mokyklos parade dalyvauja tūkstančiai, o partiniame, ypač mažesnėje šalyje, galbūt užtektų kelių šimtų (šit Lietuvos partijoj privalo būti bent 2 tūkst. narių, tačiau didžiosios turi ir keliolika tūkstančių). Kaip ir brazilai, į fantazijų aprangas rengėjai leistų įsisupti ir dosniau atseikėjusiems turistams.
Beje, neapsigaukime – pirmiausia, ko gero, trauktų įsivaizduoti, kad kiekviena partija stengtųsi pristatyti save ar savo vizijas tiesiog išcentruodama, įmantriau, bet iš esmės nuspėjamai padekoruodama tiesiog savo simbolius, dažnai sudarytus iš gan paprastų archetipų, floros, faunos vienetų. Tačiau labiau tikėtina, kad netrukus visi susivoktų verčiau šaržuoti oponentus. Taip manyti skatina asmeninės patirtys: kadaise, dar 2005-aisiais, draugų rate buvo surengtas meninės raiškos konkursas, į kurį reikėjo siųsti programa „Photo-shop“ retušuotus darbus. Tik nedaugelis pateikė nuotraukas, kuriose matyti jie patys, – daug dažniau buvo pasirenkami ir, reikia pripažinti, griausmingesnių reakcijų sulaukdavo į neįtikimą vaizdelį įpaišyti konkurentai. Dėl pirmos vietos, jei gerai pamenu, susirungė du draugai, menkai prie jų derančiuose, užtat didžiai juokinguose fonuose meistriškai įlipinę vienas kitą; laimėjo parinkęs fantasmagoriškesnę sceną.
Tad nusiteikime, kad, pavyzdžiui, kraštutinės kairės parado fantazijas sudarys neofašistinės smogikų uniformos ir vienodi vyrukai šaltais veidais, čaižantys visus, kurie bent kiek nepanašūs į juos, genantys šiuos įžūlėlius už spygliuotų vielų aptvarą vaizduojančios platformos, kurios gale dūmų tumulus leis aukštas suodinas kaminas; jų antipodų iš priešingos politinio spektro pusės pasirodyme iš analogiško prakirpto aptvaro veršis begalinė juodais hidžabais besiplaikstanti srovė, sklisianti tarp minios, aptaisytos vaivorykštiniais, bet pabrėžtinai kakofoniškais kostiumais, ir ant gretimos platformos – kokios nors gerai pažįstamos bažnyčios – netrukus įsiplieks teatralizuotos liepsnelės. Niūri distopija, jei dar kas nepastebėjo, daug šiuolaikiškesnis žanras už naivią utopiją. Vis naujom formom būtų pašiepiama ir korupcija, ir turbūt nereikia daug pasakoti, kodėl tai darytų teigiamą poveikį. „Viradouro“ sambos mokyklos, antros vietos laimėtojos, vaidinime, pavyzdžiui, jaunikaičiai raudonais kostiumais iš dūmų uždangos šiems išsisklaidžius išstraksėjo pavirtę žaliais varliukais – puikus šablonas kurti analogijai apie kyšius imančiuosius. Nesibaiminkime to – Rio paraduose irgi pasitaikė politinių atšvaitų, pavyzdžiui, mokyklos „Paraíso do Tuiuti“ šiemet vaizduotas nutikimas, kai į miesto tarybą išrinko ožį. Posūkis į parodijas galėtų daryti ir netikėtą poveikį, pavyzdžiui, aiškiau apsibrėžtume savo santykį su patyčių kultūra – tarkim, sutardami, kad ji gali laisvai teliūskuoti šiame renginyje, bet šiukštu neišlįsti už jo ribų, panašiai kaip sykį kasmet leidžiamas visuotinis smurtas filme „The Purge“. Tai būtų ir garantuota prieglauda nuo posakio „nemaišykime meno ir politikos“, ant kurio dalis žmonių taip griežia dantį.
Ar esam ko panašaus matę ant savo grindinio? Na, kasmet prarieda fizikų dinozauras, kartais išvystam liberalų tempiamą „mokesčių akmenį“, su vėliavom ar deglais pražygiuoja tautininkai, sušvysčioja dvispalvės lenkiškos ar vienspalvės raudonos vėliavos, bet visa tai daroma skyrium. Net patį triukšmingiausią masto ir reakcijų požiūriu „tūsą“, kuris vyksta kas trejus metus, – LGBT pasivaikščiojimą, – prisiminiau tik su gailesčio šypsena, kai jau pirmąjį vakarą Brazilijoj su draugais atsitiktinai pataikėm į dar net ne Rio, o San Paulo eilinį prieškarnavalinį bloco, t. y. už sambodromo karnavalą paprastesnes gatvės eitynes. „Auksiniai svogūnai“? Jie pernelyg stacionarūs, be to, viskam diriguoja televizininkai, humoro profesionalai, o ne įkūnija plačiosios partijų narių masės. Jei drąsia šalim pasirinktų būti Lietuva, darbas lauktų didelis. Bet jo vaisiai būtų saldūs – ir visai jokio pagrindo manyti, kad jie uždrausti. Į ugningą Brazilijos gyvastį dėmesį atkreipė dar Stefanas Zweigas ir pranašavo jai didelę ateitį – gal dabar ir yra tinkamiausias metas šios energijos importui į Šiaurės pusrutulį?
P. S. Šio teksto nebūtų, jei Andrius Jakučiūnas nebūtų parašęs knygos „#utopijos“, o Augustinas ir Aistė Žemaičiai nebūtų padėję išvysti Rio karnavalą ir pažinti jo detales. Visi šie žmonės, be kita ko, yra iškilūs keliautojai – ir geografiniu, ir intelektiniu požiūriu.
