Šiek tiek apie kultūrinę pojūčių antropologiją

Istorikai tyrimų objektus pasirenka įvairiai: vedami savų interesų, paskatinti autoritetingų profesorių, o kartais dėl paprasčiausio atsitiktinumo. Esame įpratę, kad praeities tyrėjai rašo apie valstybių susikūrimą, valdovų žygdarbius ir nuopuolius. Tačiau pastaruoju metu Klėjos globotiniai renkasi gana originalias temas, regis, neturinčias nieko bendra su mums pažįstama istorijos samprata. Ar gali būti, kad šiandien istorikai tyrinėja uoslę, regą, klausą, skonį ir lytą – visus penkis pojūčius? Vadinamoji pojūčių istorija pavilioja vis daugiau istorikų, tyrinėjančių įvairius laikotarpius. Keliami tokie klausimai: kaip pasaulis buvo suprantamas juslėmis? Kokie kvapai tvyrojo senovės Romos gatvėse? Kokius garsus girdėdavo senovės Atėnų gyventojas? Koks vaizdas atsiverdavo pravėrus namų duris viduramžių mieste? Į šiuos klausimus tikriausiai pažiūrėsime skeptiškai. Juk ką mums gali duoti tokios istorijos tyrimų kryptys? Tačiau ši iš pažiūros nieko verta kultūrinė pojūčių antropologija padeda geriau pažinti kasdienybės istoriją.

Analų mokyklos įkūrėjas Lucienas Febvreʼas vienas pirmųjų prakalbo apie pojūčių istorijos tyrimus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą pasirodžiusiame straipsnyje rašė apie galimus pojūčių istorijos tyrimus, teigdamas, kad tai nauja, dar neanalizuota kryptis. Jausmų istorija pilna asmeniškų emocijų, todėl istorikas į pagalbą gali pasitelkti psichologiją, taip šiek tiek tapdamas psichologu. Autorius sako: „Neturime nei meilės, nei mirties, nei džiaugsmo istorijos. Supraskite mane teisingai, neprašau, kad pradėtume rašyti šias skirtingų laikotarpių istorijas. Tiesiog siūlau tyrimų kryptis. Tuo labiau nesiūlau šių tyrimų izoliuoti, kad jais užsiimtų tik psichologinės ar moralinės krypties istorikai. Ne. Prašau pradėti platų, kolektyvinį tyrimą, kuris analizuotų fundamentalius žmogaus jausmus ir jų modalumą.“ Užbaigdamas straipsnį, jis klausia: „Jautrumas istorijoje – ar jis nusipelnė globalaus, kolektyvinio tyrimo? O psichologija – ar tai sergančio žmogaus paistalai, jei aš manau, jei sakau, kad ji yra viso ko nors verto istoriko darbo pagrindas?“

Po L. Febvreʼo straipsnio praėjus keliems dešimtmečiams, juo galiausiai pasekė antropologai Paulas Stolleris, Davidas Howesas ir istorikė Constance Classen, jie buvo pojūčių istorijos pionieriai. Antropologai teigia, kad kiekviena kultūra charakterizuojama pagal tam tikrą pojūčių režimą. Pojūčių tyrimai siūlo plačią teritoriją norintiems suprasti, kaip veikia fiziologiniai kūno duomenys ir socialinės praktikos. D. Howesas pabrėžia, kaip svarbu tyrinėti pojūčius peržengiant psichologinę perspektyvą ir akcentuojant kultūrines praktikas bei jų socialinę svarbą, kuri mums leidžia susipažinti su pojūčių panaudojimu. Antropologas klausia, kaip mūsų pojūčiai yra suformuoti kultūros. Kiekvienas patirtas pojūtis, nuo žvilgsnio į meno kūrinį iki paruoštos vakarienės kvapo, – kultūrinio plėtojimo laukas. Knygoje „Aroma: kultūrinė kvapo istorija“ teigiama, kad kvapas yra galingas. Jis mus veikia ne tik fiziniu ir psichologiniu, bet ir socialiniu lygmeniu. Todėl kvapas yra ne tik kultūrinis, bet ir socialinis ir, žinoma, istorinis fenomenas. Knygoje ieškoma prarastų kvapų nuo antikos iki moderniųjų laikų.

C. Classen „Lytėjimo knygoje“ klausia, kaip lytėjimas vystėsi skirtingose kultūrose. Kokios yra ribos tarp skausmo ir malonumo? Ar egzistuoja lytėjimo politika? Autorė demonstruoja, kad šiandien prigijusi „patrauk rankas“, arba neliečiamumo, laikysena – tai moderniojo amžiaus kūrinys. Pavyzdžiui, XVII ir XVIII amžių muziejuose buvo tikimasi, kad eksponatai bus liečiami lankytojų, tačiau laikui bėgant lietimo pojūtis prarado intelektinę ir estetinę vertę.

Pojūčių istorija yra aistringa, tačiau tuo pat metu labai sudėtinga užduotis istorikui – nusigauti iki praeityje gyvenusių žmonių pojūčių gali būti nemenkas iššūkis. Vienas pirmųjų istorikų, priėmusių pojūčių istorijos iššūkį, Alainas Corbinas, teigia, kad istoriko tikslas nėra atkurti kadaise egzistavusią realybę, bet nušviesti jausmo akto istoriškumą. Senovės kultūrų istorikams ši užduotis tampa dar sudėtingesnė dėl didelio laiko nuotolio bei šaltinių interpretavimo problemos. Nepaisant to, antikos kultūros tyrėjai vis dažniau priima pojūčių istorijos iššūkį.

Prie pojūčių istorijos galime priartėti analizuodami pojūčius ir psichologinį bei fizinį kūno funkcionavimą, taip tyrinėdami, kaip viena ar kita praeities visuomenė suvokė aplinkinį pasaulį. Kita tyrimų kategorija, skirta praeities gyventojų aplinkai, – tai dar vienas bandymas priartėti prie pojūčių istorijos tyrinėjant emocijų istoriją. Pojūčių istorijos tikslas – išsiaiškinti, kaip žmogus ar jų grupė suvokė aplinkinį pasaulį, apmąstant jų pojūčius. Moderniosios ir šiuolaikinės istorijos tyrėjai buvo šios srities pionieriai, tačiau antikos istorikai taip pat neatsilieka ir vis dažniau pasirodo  antikos pojūčių istorijos tyrimų. Senovės graikų ir lotynų kalbomis parašyti šaltiniai siūlo visą gamą teorinių naratyvų, padedančių plėtoti jausmų istorijos tyrimus. Maždaug nuo 1990 metų pojūčių istorija vystosi kartu su kūno istorijos tyrimais. Antikos istorikai domisi kūnu kaip mechanizmu, kuris susijęs su jausminiu pasaulio supratimu. Kraštovaizdžio tema taip pat pradedama plėtoti, domimasi spalvų reikšme senovėje, kaip pavyzdį galima paminėti M. Bradley veikalą „Spalvos ir jų reikšmė senovės Romoje“. Kodėl istorikai domisi spalvomis antikoje? Tai labai paprasta: maždaug iki XVIII amžiaus manyta, kad graikų marmuriniai dirbiniai buvo baltos spalvos, tačiau, pasirodo, graikai labai mėgo spalvas ir didžioji dalis meno dirbinių buvo dekoruojami skirtingomis spalvomis, labai plačiai paplitęs polichromijos naudojimas antikoje, tuo galime įsitikinti O. Jockey veikale „Baltos Graikijos mitas“.

Nors visi šie tyrimai gali pasirodyti labai tolimi, kartais pavyksta senovės istoriją paliesti ir pauostyti. Vienas tokių bandymų pademonstruoti senovės graikų ritualus pasitelkiant pojūčius buvo Prancūzijoje, Tulūzos Šv. Raimondo muziejuje, 2017 metais surengta paroda. Parodos tikslas – parodyti, kaip senovės graikai išgyveno religiją kasdieniame gyvenime ir kaip religija veikė kasdienį senovės graikų gyvenimą. Parodos organizatoriai pasirinko keturis svarbius įvykius žmogaus gyvenime: vestuves, aukojimą, puotavimą ir laidotuves. Visuose šiuose etapuose dievai buvo neatsiejami nuo mirtingųjų. Parodos lankytojai buvo pakviesti dalyvauti šiuose ritualuose, klausytis giedamų senovės graikų himnų, apžiūrėti ritualinius indus ir vazas, paliesti specialioms progoms austus audeklus ir išbandyti tuometinę kosmetiką, naudotą įvairiems ritualams. Pagal to meto receptus buvo galima pasigaminti kvepalų, tepalų, makiažo iš medžiagų, naudotų antikoje, taip pat buvo galima nuspalvinti audinius senovės graikų naudotomis medžiagomis. Aišku, nereikia pamiršti, kad paroda tebuvo bandymas atkurti graikų aplinką, nes iki galo nežinome, kaip iš tikrųjų skambėjo muzika ar kaip buvo gaminamos kosmetikos priemonės. Parodos dalyje, skirtoje graikų vestuvėms, buvo galima ne tik išgirsti vestuvinę muziką, bet ir pauostyti nuotakų naudotų kvepalų, pasidažyti taip, kaip dažėsi to meto nuotakos, ar paragauti vestuvinio pyrago iš medaus ir sezamų. Ši nepaprasta paroda galėjo nukelti kelis tūkstančius metų į praeitį, kur kiekviena spalva, kiekvienas kvapas turėjo savo reikšmę.

Pojūtis, jausmas tampa istorikų tyrimų objektu. Įdomu, ar ateities istorikai domėsis mūsų šiandien patiriamais pojūčiais, mus supančiu peizažu ar vestuvėse atliekamomis dainomis?