Ortodoksų Bažnyčios poezija (1): psalmodija ir troparai

 

 

Ortodoksų liturginiame gyvenime beveik viskas yra giedama. Net daugelis kunigo žodžių tariami ne paprastu balsu, o rečitatyvu. Todėl, kaip mėgsta sakyti lenkų bažnytinės muzikos profesorius Włodzimierzas Wołosiukas, Ortodoksų Bažnyčią drąsiai galima vadinti „giedančiąja Bažnyčia“ – epitetu, kurį tradiciškai sau taikė ir kai kurios protestantų Bažnyčios.

Bet kas, kas yra lankęsis ortodoksų pamaldose, pastebėjo, kad pamaldos gerokai ilgesnės nei katalikų ar protestantų. Eilinė sekmadienio Dieviškoji liturgija (šv. Mišios) trunka mažiausiai pusantros valandos, gavėnios ar šventinės pamaldos gali trukti kelias valandas ir daugiau. Vienuolynuose pamaldos gali trukti netgi ilgiau negu parą, tiesa, tada paprastai tarnaujantieji ir besimeldžiantieji keičiasi: kol vieni dirba, kiti – meldžiasi.

Tokioms ilgoms pamaldoms reikia ir daugybės tekstų – gavėnios metu Psalmynas per savaitę pamaldose perskaitomas arba sugiedamas tris kartus (o dalis psalmių dar nuolat kartojamos kituose tekstuose), Didžiąją savaitę per pamaldas perskaitomos visos keturios evangelijos. Bet pamaldų dalių daug daugiau – tai troparai, stichiros, kanonai, prokimenai ir kt. (liturginiai terminai transkribuojami pagal šiuolaikinį bažnytinės graikų kalbos tarimą). Visa tai – Ortodoksų Bažnyčios liturginės poezijos palikimas.

Kadangi šiuo metu didžiausioje pagal tikinčiųjų skaičių ir geografinę aprėptį Rusios Ortodoksų Bažnyčioje naudojami tekstai parašyti ne originalo (graikų) kalba, o dažniausiai yra pažodiniai jų vertimai į bažnytinę slavų kalbą, kelis šimtmečius netgi buvo pamiršta, kad šie tekstai – poezija. Pasak archimandrito Kiprijono Kerno, ortodoksų poezijos „atradimas“ XIX a. priklauso katalikų kardinolui Jeanui-Baptiste’ui-François Pitra, kuris Sankt Peterburgo archyvuose rado šv. Romano Saldžiabalsio kondakus, Teodozijaus Aleksandriečio „Gramatiką“ ir kitus veikalus, įrodančius, kad graikiškoji ortodoksų bažnytinė poezija turėjo (ir tebeturi) gerai išplėtotą poetinę formą.

Šioje straipsnių serijoje šiek tiek supažindinsime su ortodoksų liturginės ir paraliturginės poezijos žanrais.

 

Nebiblinių giesmių atsiradimas

 

Seniausios Ortodoksų Bažnyčios giesmės – tai karaliui Dovydui priskiriamos psalmės ir vadinamosios „biblinės giesmės“ – Mozės giesmė, jaunuolių giesmė krosnyje, Mergelės Marijos giesmė („Magnificat“) ir t. t. Kas yra skaitęs lietuvių kalba pasiekiamus Dykumos tėvų posakius, yra pastebėjęs, kokia svarbi juose yra psalmodia (gr. psalmos – psalmė, ode – giesmė, giedojimas), kuri aprėpia ne tik psalmes, bet ir minėtąsias giesmes. Palaipsniui, jungiant senąją judėjų-krikščionių sinagogos giedojimo tradiciją su graikiška muzikos tradicija, atsiranda aštuonių tonų sistema, oktoechas (gr. okto echoi – aštuoni tonai), – ji nurodo, pagal kokią dermę ir kokias melodijas įgiedamas tekstas.

Atrodo, kad pirmoji nebiblinė giesmė galėjo būti vakaro giesmė „O, Šviesa Džiaugsminga!“ (gr. Phos Hilaron, bažn. slav. Svete Tichij). Nors ši giesmė slaviškuose giesmynuose yra priskiriama šv. Sofronijui Jeruzaliečiui (560–638), jis negalėjo būti autoriumi, nes dar IV a. šv. Bazilijus Didysis rašė: „Mūsų tėvai išmintingai nusprendė ne tylėdami pasitikti vakaro šviesos malonę, bet, jai pasirodžius, pradėdavo dėkoti [Dievui]. Mes nežinome, kas šių žodžių autorius [...]. Liaudis gieda senovinę giesmę [...]: Gyrių giedam Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dievo Dvasiai.“ Šiais laikais ši giesmė giedama šitaip:

 

O, Šviẽsa Džiaugsminga šlovės šventosios

nemirtingo, dangiško, palaimintojo Tėvo – Jėzau Kristau!

Besileidžiant saulei palydėję šviesą,

Gyrių giedam Tėvui, Sūnui ir Dvasiai Šventajai – Dievui.

Visais laikais Tau dera pagarbiais balsais giedoti,

Dievo Sūnau, Suteikiantis Gyvybę,

Todėl pasaulis Tave šlovina!

 

Kadangi jau šv. Bazilijus Didysis gana tiksliai apibūdina šios giesmės giedojimo aplinkybes ir pacituoja jos fragmentą, beveik sutampantį su dabartine redakcija, o giesmę vadina „senovine“, neįtikėtina, kad ji būtų buvusi sukurta tik VI–VII a. (šių laikų mokslininkai ją priskiria greičiau III a.). Graikai taip supyko dėl slaviškos atribucijos, kad kartais šiandien savo giesmynuose rašo: „Senovinė giesmė, kurios neparašė šv. Sofronijus Jeruzalietis.“ Vis dėlto ši giesmė, giedama baigiantis dienai, savo forma ir naudojimu ortodoksų poezijos evoliucijos schemoje greičiau buvo išimtis nei dėsnis.

Daugelis nebiblinių giesmių atsirado kaip priedai prie biblinių giesmių. Tai pirmiausia prokimenai, troparai ir stichiros (stichiros, griežtai kalbant, yra vėliau atsiradusi troparų rūšis). Šios trys giesmių rūšys – tai psalmių priegiesmiai, kurie palaipsniui tapo vis savarankiškesni.

Prokimenas (gr. prokeimenon – tai, kas eina prieš) gali būti didysis arba paprastasis (priklausomai nuo jo ilgio) ir yra viso labo sutrumpėjusi psalmė su atliepu. Psalmės giedotos ir yra giedamos įvairiai – antifoniškai (giedant dviem chorams pakaitomis), responsoriškai (kartojant svarbią psalmės eilutę – priegiesmį) arba tiesiog giedant tekstą iš eilės. Prokimenas – sutrumpėjusi responsoriškai giedama psalmė, pavyzdžiui, didysis prokimenas iš Ps 96 (97):

 

Psalmininkas: Viešpats karaliauja apsisiautęs didybe.

Liaudis: Viešpats karaliauja apsisiautęs didybe.

P.: Apsisiautęs Viešpats didybe, galia susijuosęs.

L.: Viešpats karaliauja apsisiautęs didybe.

P.: Jis savo jėga žemę padarė taip tvirtą, kad niekas jau jos nepakrutins.

L.: Viešpats karaliauja apsisiautęs didybe.

P.: Šventa turi būt kiekvienam, Viešpatie, tavo buveinė per visus amžius.

L.: Viešpats karaliauja apsisiautęs didybe.

P.: Viešpats karaliauja.

L.: Apsisiautęs didybe.

 

„Prokimenas“ taip vadinamas todėl, kad paprastai yra tematiškai suderintas su einančiu po jo Šventojo Rašto skaitiniu ir yra tarsi įvadas į jį. Analogiškas prokimenui (ir giedamas pagal tas pačias melodijas) yra „aleliuja“, einantis prieš Evangelijos skaitinį, tik jo metu vietoj eilutės iš psalmės atliepui yra naudojami žodžiai „aleliuja, aleliuja, aleliuja“.

Troparai (gr. troparion < tropos – tai, kas kartojama; bažn. slav. tropar, gruz. tropari) pradėjo vystytis būtent kaip psalmių ir kitų biblinių giesmių priegiesmiai, bet ilgainiui tapo savarankiškomis giesmėmis. Tipinis pavyzdys – Trišventas (gr. Trisagion) himnas, pasak tradicijos, apreikštas V a. žemės drebėjimo metu, kai jį išgirdo berniukas, pakilęs į orą. Pats himnas sudarytas iš biblinės angelų giesmės „šventas, šventas, šventas“, prie kiekvieno „šventas“ pridedant apibūdinimą – Dievas (Theos), Galingasis (Ischyros), Nemirtingasis (Athanatos). Pasak liturgisto Roberto Tafto, ši giesmė buvo giedama kaip atgailos giesmė procesijose, tik vėliau tapo beveik nuolatine Dieviškosios liturgijos dalimi (dabar giedama ir, pavyzdžiui, laidotuvėse). Kaip liudija jos naudojimas iškilmingose (pontifikalinėse) pamaldose su vyskupu, greičiausiai iš pradžių buvo 79 (80) psalmės priegiesmis:

 

Vyskupas: Atsigręžk vėl į mus, Galybių Dieve!

Pažvelk į mus iš dangaus ir pasižiūrėk,

rūpinkis tuo vynmedžiu.

Ateik ir globok, ką tavo dešinė pasodino.

Liaudis: Šventas Dieve, šventas Galingasai, šventas Nemirtingasai, pasigailėk mūsų!

 

Greičiausiai taip, responsoriškai, buvo giedama visa psalmė, o atgailos motyvai psalmėje puikiai dera su giesmės „pasigailėk mūsų“. Bet dabar Trišvento giesmė dažniausiai yra giedama viena, be psalmės, kaip savarankiškas himnas. Tas pats likimas ištiko VI a. himną „Viengimi Sūnau“, tradicijos priskiriamą šv. imperatoriui Justinianui, kuris buvo giedamas su 94 (95) psalme. Prieš psalmę buvo giedamas visas himnas:

 

Viengimi Sūnau ir Dievo Žodi,

Nors ir nemirtingas esi,

Nuolankiai teikeisi

Priimti kūną

Iš Švenčiausios Dievo Gimdytojos ir visuomet Mergelės Marijos.

Nepasikeisdamas tapai žmogumi,

Buvai nukryžiuotas

Ir mirtį nugalėjai mirtimi.

Tu, Kuris esi vienas iš Švenčiausios Trejybės,

Garbinamas su Tėvu ir Šventąja Dvasia, –

Išganyk mus!

Toliau, giedant psalmės eilutes, kaip atliepas buvo kartojama himno pabaiga: „Tu, Kuris esi vienas iš Švenčiausios Trejybės, garbinamas su Tėvu ir Šventąja Dvasia, – išganyk mus!“ Pasibaigus psalmei vėl buvo giedamas visas himnas. Šiais laikais himnas, anksčiau giedotas procesijoje su psalme, giedamas Dieviškojoje liturgijoje atskirai, psalmė arba naudojama kaip trečia antifona (t. y. giedama iškart po himno „Viengimis Sūnau“), arba, dvasininkams žengiant link altoriaus, giedama tik viena, kiek pakeista, psalmės eilutė: „Ateikite pagarbinkime ir parpulkime kniūbsti prieš Kristų, prisikėlęs iš mirusiųjų Dievo Sūnau, išgelbėki mus, giedančius Tau: Aleliuja!“

Taip troparai iš priegiesmių tapo savarankiškomis giesmėmis. Vėlesni troparai, tokie kaip cherubinų (kerubų) giesmė, nebeturėjo psalmės, kuriai galėtų būti priegiesmiu. Troparai taip pat buvo parašyti visoms šventėms, įvairiausiems šventiesiems ir kitoms progoms. Per 12 didžiųjų metų švenčių jų troparai vis dar giedami kaip psalmės priegiesmiai, tačiau dažniausiai psalmės eilutės praktikoje yra tiesiog perskaitomos rečitatyvu, o ne giedamos, todėl vientiso muzikos kūrinio nebelieka.

Šiandien tikintiesiems žodis „troparas“ dažniausiai asocijuojasi būtent su švenčių ir sekmadienių troparais. Šie troparai yra savarankiški himnai, apgiedantys švenčiamus įvykius (sekmadienio troparai – Kristaus prisikėlimą), turintys įvairiausias poetines formas. Sekmadieniui yra parašyti 8 skirtingi troparai pagal 8 tonų giedojimo sistemą (kas savaitę giedama vis kitu tonu). Kaip pavyzdį pasitelkime šv. Kalėdų (Kristaus gimimo) šventės troparą:

 

Gimimas Tavasis, o Kristau, mūsų Dieve,

buvo pažinimo Šviesos užtekėjimas pasauliui.

Nes jojo metu garbintojai žvaigždžių

žvaigždės buvo išmokyti Tave garbinti, Teisumo Saulę,

ir Pažino Tave,

Aušrą iš aukštybių.

Viešpatie, garbė Tau!

 

Troparas tarsi tapytojo mostais piešia mums šventės vaizdus – dažnai jo vaizdiniai sutampa su tais, kurie vaizduojami ikonose. Šiandien šventės dar turi kondakus, himnus, kurių dar neaptarėme, kurie gerokai skiriasi nuo troparų savo teologine gelme. Pavyzdžiui, šv. Kalėdų kondakas:

 

Šiandien per Mergelę į pasaulį atėjo

Esatį Viršijantis.

Nepasiekiamojo gimimui žemė teikia olą,

angelai kartu su piemenėliais gieda šlovės giesmę,

Išminčiai kartu su žvaigžde atkeliauja.

Dėl mūsų gimė Mažas Kūdikėlis, –

Amžinas Dievas.

 

Kondakas (nuo gr. kontax – pagaliukas, ant kurio vyniojamas ritinys), kitaip nei troparas, išreiškia šventės prasmę, naudoja teologiškesnę kalbą. Tai buvo kitas žingsnis po troparų kūrybos plėtotės – kondakai iškart buvo kuriami kaip nepriklausomi nuo psalmių himnai, dažniausiai 20–30 giesmių rinkiniai. Populiaru buvo kurti 24 kondakų akrostichus. Iki šiol kiekvienas kondakas dažniausiai turėjo palydinčią giesmę – iką (gr. ikos – namas).

Kadangi ikų – „namų“ – vardo kilmė nelabai aiški (greičiausiai siriška), žanras gali turėti sirišką kilmę. Su kondakų meno populiarumu yra siejamas sirų kilmės šventojo Romano Saldžiabalsio (490–556) vardas. Šiandien, deja, daugelis senųjų kondakų rinkinių neišliko, daugiausiai žinomi tik pavieniai švenčių ir rinkiniais parašyti akatistų kondakai – bet apie juos vėliau.

 

Bendroji giesmių raidos schema

 

Pagal įžymiąją André Grabaro studiją „Krikščioniškoji ikonografija“ vizualaus ortodoksų meno raidoje galime nubraižyti schemą simbolis → figūra → ikona, o pagal Kiprijono Kerno studiją „Himnografija ir heortologija“ galėtume nubrėžti schemą troparas → kondakas → kanonas → akatistas. Jei savo ruožtu pridėtume paraliturginį meną, tuomet schema būtų troparas → kondakas → kanonas → akatistas → Bohohlasnikas (dvasinės giesmės). Kartu su biblinėmis giesmėmis ir psalmėmis tai yra beveik visi pamaldų metu atliekamų giesmių žanrai.