Laiškas prezidentui

 

Rusų ir amerikiečių rašytojas Josifas Brodskis šį viešą laišką čekų rašytojui, intelektualui, disidentui, paskutiniam Čekoslovakijos ir pirmajam Čekijos Respublikos prezidentui Václavui Havelui paskelbė amerikiečių žurnale „The New York Review of Books“ 1994 m. vasario 17 d. kaip atsaką į kalbą, Havelo pasakytą Georgeʼo Washingtono universitete 1993 m. balandžio 22 d. ir publikuotą minėtame leidinyje tų pačių metų gegužės 27 d. Spaudoje pasirodęs pavadinimu „Postkomunistinis košmaras: apsikeitimas nuomonėmis“ (The Post-Communistic Nightmare: An Exchange), vėliau laiškas į Brodskio esė rinkinį „Apie sielvartą ir protą“ (On Grief and Reason, 1995) įtrauktas pavadinimu Letter to a President.

 

 

Laiškas prezidentui

Gerbiamas Prezidente,

šį laišką jums nutariau parašyti dėl to, kad mudu turime šį tą bendra: abu esame rašytojai. Užsiimantieji šia veikla žodžius, prieš patikėdami juos popieriui ar – šiuo atveju – mikrofonui, manau, pasveria daug kruopščiau nei kiti. Net įsitraukę į viešuosius reikalus rašytojai kaip įmanydami vengia madingų etikečių, lotyniškų posakių, įvairaus plauko žargono. Dialoge su vienu, dviem ar daugiau pašnekovų to, žinoma, sudėtinga išvengti ir net gali dvelkti pretenzingumu. Tačiau pašnekesyje su savimi arba monologe tai, sakyčiau, įmanoma, nors, be jokios abejonės, savo kalbėseną visada reikia derinti prie auditorijos.

Mudu, Prezidente, sieja ir dar šis tas, o būtent – mudviejų praeitis atitinkamai jūsų ir mano policinėse valstybėse. Bylojant ne taip pakiliai, tai kalėjimas, tas erdvės stygius, gausiai kompensuojamas laiko pertekliumi, kuris anksčiau ar vėliau, nepriklausomai nuo temperamento, nuteikia gana kontempliatyviai. Savajam kalėjime jūs, be abejo, praleidote daugiau laiko už mane, nors aš savajame atsidūriau dar gerokai prieš Prahos pavasarį. Vis dėlto, nepaisant kone patriotiško mano įsitikinimo, kad beviltiškoje, šlapimu dvokiančioje betoninėje skylėje Rusijos viduriuose egzistencijos savavališkumą įsisąmonini sparčiau nei, – kaip kadaise vaizdavausi, – švarioje, tinkuotoje kalėjimo vienutėje civilizuotoje Prahoje, kaip mąstančios būtybės mudu, ko gero, lygūs.

Trumpai tariant, iki sumanymo rašyti šį laišką mudu jau seniai buvome plunksnos bendrai. Bet rašyti jį sumaniau ne sąmonės proziškumo vedamas ar dėl to, kad dabartinė mudviejų padėtis gerokai skiriasi nuo buvusios praeityje (už tai nėra nieko natūralesnio ir niekam neprivalu amžiams likti rašytoju, lygiai kaip ir kaliniu). Parašyti šį laišką nutariau perskaitęs vieną iš jūsų neseniai pasakytų kalbų, kurios ištarmės dėl praeities, dabarties ir ateities taip skiriasi nuo maniškių, kad pamaniau, jog kažkuris iš mudviejų tikriausiai klysta. Kaip tik dėl to, kad kalbėjote apie dabartį ir ateitį – ir ne tik savo ar savo šalies, bet ir pasaulio, – nusprendžiau, kad šis laiškas bus viešas. Jei būtų svarstyta tik apie praeitį, šio laiško išvis nebūčiau rašęs, o jei ir būčiau, tai pažymėtą grafa „asmeniškai“.

 

Jūsų kalbą pavadinimu „Postkomunistinis košmaras“ aš perskaičiau žurnale „The New York Review of Books“. Ją pradedate prisiminimais apie tuos laikus, kai draugai ir pažįstami gatvėje jūsų vengdavo, nes jūsų santykiai su valdžia buvo įtempti ir jus sekė policija. Paskui aiškinate to vengimo priežastis ir sau įprasta, nepagiežinga maniera, kuria pelnytai garsėjate, teigiate, kad tiems draugams ir pažįstamiems jūs sudarydavote nepatogumų; o „nepatogumų, – pasitelkiate tradicinę išmintį, – geriausia vengti“. Paskui savo kalboje daugiausia apibūdinate postkomunistinę tikrovę (Rytų Europoje ir – netiesiogiai – Balkanuose) ir demokratinio pasaulio laikyseną tos tikrovės atžvilgiu lyginate su nepatogumų vengimu.

Tai nuostabi kalba su daugybe nuostabių įžvalgų ir įtikinama ištarme; bet leiskite man grįžti prie jūsų išeities taško. Man regis, Prezidente, kad retrospektyviam vertinimui žymusis jūsų mandagumas šįkart menkai tepadėjo. Negi esate toks tikras, kad tie žmonės tuomet jūsų vengė iš nejaukumo ir „potencialaus persekiojimo“ baimės, o ne dėl to, – turint omeny tariamą sistemos stabilumą, – kad buvo jus nurašę? Ar esate tikras, kad tarp jų nebuvo tokių, kurie jus laikė tiesiog paženklintu, pasmerktu žmogum, su kuriuo paika gaišti laiką? Ar nemanot, kad, užuot ar drauge buvęs jiems nepatogus (kaip tvirtinat), buvote ir parankus neteisingos laikysenos pavyzdys, taigi dideliu mastu ir moralinio jų pasitenkinimo šaltinis, koks sveikųjų daugumai būna ligoniai? Negi neįsivaizdavote jų vakare savo žmonoms sakant: „Mačiau šiandien gatvėje Havelą. Jis žlugęs.“ O gal aš nuvertinu čekų charakterį?

Tai, kad jie, kaip paaiškėjo, klydo, o jūs buvote teisus, esmės nekeičia. Jus nurašė pirmiausia dėl to, kad net mūsų pusamžio matais nebuvote kankinys. Be to, argi kiekviename iš mūsų neglūdi didesnė ar mažesnė kaltė, kuri, žinoma, niekaip nesusijusi su valstybe, bet vis dėlto yra aiškiai juntama? Todėl kai į mus nukrypsta valstybės ranka, miglotai tai suvokiame kaip atpildą, kaip buko, bet vis dėlto laukto Apvaizdos įnagio prisilietimą. Jei atvirai, čia ir slypi pagrindinė policijos institucijos – civiliškai apsirengusios ar uniformuotos – ar bent jau visuotinio neįgalumo priešintis areštui raison dʼêtre. Gali būti nepalaužiamai įsitikinęs, kad valstybė klysta, bet retas kuris būna tikras dėl savo nepriekaištingumo. Ką ir kalbėti apie tai, kad ir uždaro, ir išleidžia ta pati ranka. Štai kodėl išleistasis iš kalėjimo retai kada stebisi, kad jo privengia, ir nesitiki visuotinio glėbesčiavimo.

Tokie lūkesčiai tokiomis aplinkybėmis būtų apvilti, mat niekas nenori, kad jam primintų sunkiai išnarpliojamą kaltės ir bausmės už ją sąryšingumą, o policinėje valstybėje toks priminimas didžia dalimi ir lemia herojišką laikyseną. Pastaroji atitolina nuo kitų, lygiai kaip atstumia dorybingumo pabrėžimas; ką ir kalbėti apie tai, kad herojų visada geriau stebėti iš tolo. Minėtieji žmonės, Prezidente, daugiau mažiau jūsų vengė kaip tik dėl to, kad jiems buvote savotiškas mėgintuvėlis, kuriame dorybė susiduria su blogiu, ir nesikišo į eksperimentą, nes turėjo abejonių ir dėl vieno, ir dėl kito. Šiuo atžvilgiu ir vėl buvote jiems patogus, mat policinėje valstybėje absoliutybės kompromituoja viena kitą, nes viena kitą gimdo. Negi neįsivaizdavote tų apdairių vyrų vakare savo žmonoms sakant: „Šiandien mačiau gatvėje Havelą. Jis per daug geras, kad juo patikėčiau.“ Ar aš ir vėl nuvertinu čekų charakterį?

Kad jie, kaip paaiškėjo, klydo, o jūs buvote teisus, kartoju, esmės nekeičia. Tuo metu jie jus nurašė vadovaudamiesi tuo pačiu reliatyvizmu ir savanaudiškais interesais, kurie, spėju, padeda prasimušti ir dabar, naujojoje santvarkoje. Ir kaip sveika dauguma jie, be jokios abejonės, suvaidino reikšmingą vaidmenį Aksominėje revoliucijoje, kuri galų gale įtvirtina, kaip demokratijai įprasta, būtent savus interesus. Ir jeigu reikalai tokie, o jie, bijau, tokie, tie žmonės atlygino jums už savo perdėtą atsargumą, ir dabar vadovaujate visuomenei, kuri labiau jų negu jūsų.

Bet čia nieko blogo. Beje, viskas galėjo susiklostyti ir visai kitaip – t. y. jums, ne jiems (revoliucija išėjo aksominė dėl to, kad pati tironija tuo metu buvo labiau vilnonė nei plieninė, priešingu atveju dabar neturėčiau garbės komentuoti jūsų kalbos). Taigi, aš tik bandau pasakyti, kad pasitelkdamas nepatogumo sąvoką jūs, galimas daiktas, netiksliai išreiškėte mintį, mat savi interesai visąlaik įgyvendinami paminant kitų – individų ar tautų – interesus. Teisingiau, Prezidente, būtų kalbėti apie žmogaus širdies menkumą; bet tada nebūtumėte galėjęs užbaigti savo kalbos skambia išvada. Kai kuriuos dalykus skelbti įpareigoja sakykla, nors jiems dera priešintis, nesvarbu, rašytojas esi ar ne. Kadangi su jūsiške užduotimi nesusidūriau, norėčiau kiek kitaip plėtoti jūsų argumentus. Įdomu, ar sutiksite su išvadomis.

 

„Ilgus dešimtmečius, – pradedate kitą skirsnį, – pagrindinis demokratinio pasaulio košmaras buvo komunizmas. Šiandien, praėjus trejiems metams po laviną primenančios jo griūties, regisi, kad jį pakeitė kitas košmaras: postkomunizmas.“ Tada išsamiai aptariate dabartinius demokratinio pasaulio atsako būdus į ekologines, ekonomines, politines ir socialines katastrofas, besiskleidžiančias toje vietoje, į kurią anksčiau žiūrėta kaip į vientisą lygią maršką. Tokį atsaką prilyginate jūsų minėtajam „nepatogumui“ ir teigiate, kad tokia pozicija veda prie „nusigręžimo nuo tikrovės ir – galiausiai – prie susitaikymo. Tai veda prie nuolaidžiavimo, netgi kolaboravimo. Tokios laikysenos pasekmės netgi gali būti savižudiškos.“

Būtent čia, Prezidente, mano manymu, jūsų metafora netinkama. Kadangi nei komunistinis, nei postkomunistinis košmaras nelygintinas su nepatogumu, mat jis padėjo, padeda ir dar kurį laiką padės demokratiniam pasauliui atrasti blogį išorėje. Ir ne tik demokratiniam pasauliui. Daugumai mūsų, gyvenusių tame košmare ir ypač kovojusių su juo, blogio egzistavimas buvo didžiulis moralinio pasitenkinimo šaltinis. Mat kovojantis ar besipriešinantis blogiui beveik automatiškai suvokia save kaip gerą ir apeina savianalizę. Tad galbūt laikas mums ir visam pasauliui, demokratiniam ir ne, pašalinti „komunizmo“ terminą iš Rytų Europos žmogiškosios tikrovės, idant suvoktume, kas toji realybė buvo ir yra: veidrodis.

Nes žmogiškasis blogis visada toks. Geografiniai pavadinimai ar politinė terminija mums parūpina ne teleskopą ar langą, o mūsų pačių atspindį: negatyvaus žmogiškojo potencialo. Tai, kas vyko mūsų pasaulio dalyje daugiau kaip du trečdalius amžiaus, dėl savo masto negali būti supaprastinta iki žodžio „komunizmas“. Madingos etiketės apskritai daugiau neapima, negu sutalpina, tad dešimčių milijonų žūtims ir ištisų tautų sužlugdymui įvardyti etiketė netinka. Nors budelių ir aukų proporcija byloja pastarųjų naudai, to, kas įvyko mūsų kraštuose, mastai rodo, jog pirmieji, turint omeny tuometinį technologinį atsilikimą, irgi skaičiuotini milijonais, ką jau kalbėt apie milijonus bendradarbių.

Pamokslai nėra mano stiprybė, Prezidente; be to, jūs atsivertęs. Ne man jums aiškinti, kad tai, ką vadinate „komunizmu“, buvo žmonijos nuopuolis, o ne politinė problema. Tai buvo žmogiškoji problema, mūsų padermės problema, vadinasi, tęstinio pobūdžio. Nei rašytojui, nei juo labiau tautos vedliui nederėtų vartoti terminijos, užtamsinančios žmogiškojo blogio tikrovę, terminijos, reikia pridurti, blogio sukurtos savo paties tikrovei užtušuoti. Kaip ir nederėtų jos vadinti košmaru, nes žmonijos nuopuolis įvyko ne sapne, bent jau ne mūsų pusrutulyje.

Po šiai dienai žodis „komunizmas“ išlieka patogus, mat -izmas įtaigauja fait accompli. Ypač slavų kalbose, kaip žinote, -izmai rodo svetimšališką reiškinio kilmę, o kai žodžiu su priesaga -izmas įvardijama politinė sistema, ši suvokiama kaip primestas dalykas. Tiesa, mūsiškis -izmas buvo sugalvotas ne Volgos ar Vltavos pakrantėse, o tai, kad jis čia suvešėjo taip nepaprastai našiai, dar neliudija išskirtinio mūsų krašto derlumo, mat jis ne mažiau intensyviai klestėjo skirtingose platumose ir įvairiausiose kultūrinėse zonose. Tai byloja ne tiek apie reiškinio primestumą, kiek apie ganėtinai organišką, jeigu ne universalią, mūsiškio -izmo kilmę. Todėl peršasi mintis, kad tiek demokratiniam, tiek mūsų pasauliui ne pro šalį būtų šiokia tokia savianalizė, o ne skambus kvietimas siekti tarpusavio „supratimo“. (Ką apskritai tai reiškia? Kokiu būdu to supratimo siūlote siekti? Gal tarpininkaujant JT?)

O jeigu tokia savianalizė vargiai tikėtina (kas savo noru užsiims tuo, ką vengė daryti verčiamas?), tada reikėtų išsklaidyti bent primestumo mitą, ir jau vien dėl to, kad tankų įgulos ir penktosios kolonos biologiškai niekuo nesiskiria. Kodėl mums tiesiog nepradėjus pripažinti, kad šiame amžiuje įvyko nepaprastas antropologinis nuosmukis, kad ir kas ar kokios priežastys jį būtų sukėlę? Kad jis apėmė mases, kurios veikdamos savo interesų naudai moralę subendravardiklina iki minimumo? Ir kad masių interesai – gyvenimo stabilumas ir jo normos, panašiai supaprastintos, – buvo patenkinti kitų masių, nors ir ne tokių gausių, sąskaita? Iš čia tas mirusiųjų skaičius.

Patogu šiuos dalykus laikyti klaida, siaubingu politiniu pakrikimu, žmonėms galbūt primestu iš anoniminio kitur. Dar patogiau, jei tas kitur turi tikrinį geografinį ar svetimšališkai skambantį pavadinimą, kurio garsai užtamsina jo absoliučiai žmogišką pobūdį. Buvo patogu statyti karinius laivus ir gynybinius įtvirtinimus nuo to pakrikimo, lygiai kaip dabar patogu juos išmontuoti ir išardyti. Patogu, turiu pridurti, Prezidente, apie šiuos dalykus šiandien mandagiai kalbėti iš sakyklos, nors aš nė akimirkos neabejoju jūsų mandagumo, kuris, manau, jums tiesiog įgimtas, nuoširdumu. Buvo patogu po ranka turėti šį gyvą pavyzdį, kaip nereikia tvarkytis šiame pasaulyje, ir šiam pavyzdžiui parūpinti -izmą, lygiai kaip patogu šiandien prilipinti jam post- ir dalintis savo know-how. (Nesunku įsivaizduoti šį -izmą, pagražintą post-, bukagalvių lūpomis patogiai plukdomą į ateitį.)

 

Nes iš tiesų būtų nepatogu, o ypač Vakarų pramoninių demokratijų kaubojams, pripažinti indėnų žemėse įvykusią katastrofą kaip pirmą masių visuomenės klyksmą: klyksmą, ataidintį sakytum iš pasaulio ateities, ir pripažinti ne kaip -izmą, o kaip žmogaus širdyje staiga atsivėrusią bedugnę, kuri, prarijusi sąžiningumą, gailestį, mandagumą, teisingumą ir šitaip pasisotinusi, vis dar demokratiškam išoriniam pasauliui prisistato kaip ganėtinai nepriekaištingas, monotoniškas paviršius. Tačiau kaubojai neapkenčia veidrodžio – jau vien dėl to, kad jame greičiau nei atvirame lauke gali išvysti atsilikusį indėną. Todėl jie mieliau ropščiasi ant arklių, skvarbo akimis beindėnius horizontus, išjuokia indėnų atsilikimą ir patiria begalinį moralinį pasitenkinimą, kai juos laiko kaubojais, ir visų pirma indėnai.

Dažnai lyginamas su valdovu filosofu, jūs, Prezidente, geriau už daugelį kitų galite suprasti, kaip glaudžiai tai, kas ištiko mūsų „indėnišką liaudį“, siejasi su Apšvieta ir jos (iš tikrųjų Atradimų amžiaus) idėja apie kilnųjį laukinį, apie žmogų, iš prigimties gerą, bet gadinamą blogų institucijų; su jos tikėjimu, kad šių institucijų ištobulinimas atkurs pirminį žmogaus gerumą. Todėl prie ankstesnio pripažinimo ar vilties, manau, dera pridurti, kad būtent „indėnų“ laimėjimai tobulinant institucijas privedė prie logiškos to projekto pabaigos: policinės valstybės. Galbūt akivaizdus tokio pasiekimo nežmoniškumas įtaigotų mintį, kad jiems reikėtų atsitraukti giliau, kad nebūtina taip tobulinti savo institucijų. Nes priešingu atveju gali nebegauti „kaubojų“ subsidijų savo rezervatams. Ir galbūt iš tiesų esama santykinės proporcijos tarp žmogaus gerumo ir institucijos blogumo. O jeigu nesama, gal kai kam reikėtų pripažinti, kad žmogus nėra toks geras.

Argi nesame atsidūrę kryžkelėje, Prezidente, – na, bent jau jūs? Ar „indėnai“ turėtų pulti mėgdžioti „kaubojus“ ar vis dėlto pasitarti su dvasiomis dėl kitų galimų pasirinkimų? Gal juos ištikusios tragedijos mastas jau savaime apdraudžia nuo jos pasikartojimo? Gal sielvartas ir to, kas įvyko jų žemėse, atsiminimas sukuria stipresnius egalitarinius ryšius negu laisvoji rinka ir dvejų rūmų įstatymų leidžiamasis organas? Ir jeigu jiems vis tiek reikia susikurti konstituciją, gal derėtų pradėti nuo pripažinimo, kad jie patys ir didžioji dalis jų šio amžiaus istorijos verčia prisiminti Gimtąją nuodėmę.

Pastaroji idėja, kaip žinote, nėra jau tokia nepamatuota. Išversta į liaudies kalbą, ji reiškia, kad žmogus yra pavojingas. Šis principas gali būti ne tik smulkmena mūsų numylėtojo Jeano-Jacquesʼo paraštėje; vadovaudamiesi juo galėtume sukurti socialinę tvarką, – jei ne kur kitur, tai bent jau mūsų karalystėje, Burkeʼo ir Tocquevilleʼio sąskaita taip panirusioje į Fourier, Proudhoną ir Blancą, – mažiau pagrįstą mums įprastine savipuika ir dėl to galbūt mažiau pragaištingų padarinių. Tai galima laikyti ir žmogaus „nauju savęs, savo ribų ir vietos pasaulyje suvokimu“, kurį skatinate savo kalboje.

„Mes turime atrasti naujus tarpusavio ryšius su kaimynais ir visata, su jos metafizine tvarka, kuri yra moralinės tvarkos šaltinis“, – teigiate kalbos pabaigoje. Metafizinę tvarką, Prezidente, jei tokia išvis egzistuoja, gaubia tamsa, o jos struktūros formulė – sudedamųjų dalių tarpusavio nereikšmingumas. Todėl įsivaizdavimas, kad žmogus pavojingas, labiausiai atliepia tos tvarkos implikacijas apie žmogaus moralumą. Kiekvienas rašytojas yra skaitytojas, tad jeigu atidžiai peržvelgsite savo bibliotekos lentynas, suvoksite, kad daugumoje jos knygų rašoma arba apie išdavystę, arba apie žmogžudystę. Bet kuriuo atveju visuomenę, man regis, išmintingiau kurti vadovaujantis prielaida, kad žmogus yra blogas, nei prielaida apie jo gerumą. Tada bent turime galimybę užtikrinti jei ne fizinį, tai psichologinį daugumos visuomenės narių saugumą (bet veikiausiai pirmąjį irgi), ką ir kalbėti apie tai, kad jos siurprizai, kurie neišvengiami, būtų ne tokie nemalonūs.

 

Galimas daiktas, tikrasis mandagumas, Prezidente, yra nekurti iliuzijų. „Naujasis supratimas“, „globalinė atsakomybė“, „pliuralistinė metakultūra“ savo esme ne ką geresnės už nūdienos nacionalistų praeities utopijas ar biznieriškas nouveaux riches fantazijas. Tokio pobūdžio šnekos tebegrindžiamos prielaida, kad ir kokia kompetentinga, apie žmogaus gerumą, jo paties įsivaizdavimu, kad jis yra arba puolęs, arba potencialus angelas. Tokio pobūdžio retorika tinka nebent naivuoliams arba demagogams, tvarkantiems pramoninių demokratijų reikalus, tik ne jums, turinčiam gerai žinoti, kokie iš tikrųjų žmogaus širdies reikalai.

Ir jūs, kaip įsivaizduojame, turite puikias galimybes ne tik perduoti savo žinias žmonėms, bet ir apgydyti tą širdį: padėti supanašėti su jumis. Nes jus suformavo ne kalėjimo patirtis, o perskaitytos knygos. Siūlyčiau pirmiausia tas knygas dalimis išspausdinti pagrindiniuose šalies dienraščiuose. Turint omenyje Čekijos gyventojų skaičių tai galima įgyvendinti kad ir dekretu, nors nemanau, kad jūsų parlamentas tam prieštarautų. Savo liaudžiai parūpindami Proustą, Kafką, Platonovą, Camus ar Joyceʼą bent vieną tautą Europos širdyje paverstumėt civilizuotais žmonėmis.

Pasaulio ateičiai tai duotų daugiau naudos nei kaubojų mėgdžiojimas. Be to, tai būtų tikras postkomunizmas, o ne doktrinos krachas su jį lydinčia „neapykanta pasauliui, savęs įtvirtinimu bet kokia kaina ir neregėtu savanaudiškumo suklestėjimu“, kuris dabar jums neduoda ramybės. Nes nėra geresnio priešnuodžio prieš žmogaus širdies menkumą kaip abejonė ir geras skonis, kurie persmelkę iškilią literatūrą, taip pat ir jūsų paties. Jei žmogžudystė yra akivaizdžiausias žmogaus negatyviojo potencialo įrodymas, tai teigiamas jo potencialas geriausiai atsiskleidžia mene.

Kodėl, paklausit, tokio nukvaišėliško pasiūlymo neduodu prezidentui šalies, kurios pilietis esu? Nes jis nėra rašytojas, o kai tampa skaitytoju, dažnai skaito šlamštą. Nes kaubojai tiki įstatymu ir demokratiją supaprastina iki žmonių lygybės prieš jį, t. y. iki tvarkos palaikymo prerijose. O aš siūlau lygybę kultūros atžvilgiu. Jums spręsti, kuris politinis kursas labiau tinka jūsų žmonėms, kokią knygą jiems parūpinti. Jumis dėtas pradėčiau nuo asmeninės bibliotekos, nes moralinių imperatyvų jūs, ko gero, mokėtės ne teisės mokykloje.

 

Nuoširdžiai

Josifas Brodskis

 

Vertė Andrius Patiomkinas